Horizontai

Pilietiškumas ir tautiškumas kintančios kultūros fone

Poindustrinė epocha iki neįtikėtinų galimybių ir erdvių praplėtė galingųjų tautų bei valstybių rafinuotą kultūrinę ekspansiją. Vadinamasis kultūrinis imperializmas – tai skverbimasis įvairiausių, taip pat ir aiškiai neigiamų, destruktyvių įtakų, nusilpusio etnokultūrinio imuniteto sąlygomis tampa ne vien pakankamai aiškia naujo tipo grėsme lietuvių tautai, bet kartu ir vakarietiško tipo pilietinės visuomenės formavimosi sąlyga. Tai situacija, paženklinta vidiniu prieštaravimu, naujo tipo kultūrinės saviteigos įtampa. Tokios situacijos spalvas galime sutirštinti (patamsinti) dar ir teiginiu (jeigu jam nieko nepriešpastatoma), jog plintanti modulinė kultūra gali nesunkiai sukelti plačiai besidriekiantį neonomadizmą – modernios barbarystės šleifą, pasireiškiantį kultūros vertybių, visuotinai priimtų elgesio normų negerbimu, ignoravimu ir pan.
Tradicinės kultūros žmogus kitą žmogų suvokia labai aiškiai, pirmiausia jį įvertindamas – kas jis yra ir kodėl jisai toks, o ne kitoks. Vertybių skalė ir žmogaus vertinimas čia turi aiškiai apibrėžtus kontūrus, iš kurių išklysti neleidžia vidinis balsas, socializacijos metu suvokti ar uždėti rėmai. Kitais žodžiais tariant, tradicinės kultūros visuomenė kiekvienam savo nariui suteikia pakankamai griežtai apibrėžtus ir pakankamai stabilius identitetus (šitas yra ūkininkas, o šitas štai amatininkas, o tas valdininkas, ir mes nieko kito nelaukiame, kaip tik mums jau žinomo, vien jų padėtį ir mąstyseną liudijančio elgesio). Tuo tarpu „moderniojoje visuomenėje pats identitetas yra kintantis ir neaiškus, – tvirtina žinomas JAV sociologas Peteris Bergeris. – Niekas nežino, koks turėtų būti tikras valdovas, tėvas, išsilavinęs žmogus, taip pat sunku apibūdinti, koks seksualinis elgesys laikytinas normaliu“. Šiuolaikinės moderniosios visuomenės žmogus gyvena kaleidoskopišką, kintančių identitetų bei vaidmenų gyvenimą, kuriame tautybė, tautinės kultūros suformuotas identitetas tarsi savaime linkęs pasitraukti į antrąjį, o gal ir į trečiąjį planą.
Kaleidoskopiškas gyvenimas, sparti įvykių ir vertinimų kaita veikia mūsų pačių savęs vertinimą: mes patys, ir žvalgydamiesi atgal, ir perkratydami dabartinį savo gyvenimą, vis kitaip jį aiškiname, į savo vertinimų skalę (kuri negali likti nepakitusi!) įnešame vis naujas ir naujas pataisas, papildymus. Pasak P.Bergerio, kiekvienoje situacijoje „iš esančios begalybės dalykų, kuriuos būtų galima pastebėti, pastebime tik tuos, kurie yra svarbūs mūsų dabartiniams tikslams“. Būtent – dabartiniams, einamiesiems! Visa kita, kas nepraktiška, tiems tikslams netinkama, atsijojama ir atmetama. Psichologijoje tokia žmogaus elgsena vadinama „selektyviuoju suvokimu“. Šis selektyvusis suvokimas, selektyvusis persiorientavimas tampa vos ne skiriamuoju „modulinio“ žmogaus bruožu.
„Modulinis“ žmogus – asmuo, kuris nebesiremia tradicine, jo elgseną „įrėminančia, norminančia“ kultūra, kuris, priklausomai nuo situacijos, laisvai konstruoja ir savo mąstymą, ir elgesį. Jo įsitikinimai gali nuolat kisti, ir tai jau nebevertinama kaip principų ar idėjų išdavystė.
„Modulinio“ žmogaus sąvoką bene pirmasis pavartojo E.Gellneris.
Vadinasi, klysta tie, kurie tebetvirtina, jog praeitis yra nekintanti, pastovi. Pažinimo sociologija atmeta tokią nuostatą. Ji kalba apie dėmesį toms reikšmėms, apie tą jų kitimą, kuris priklauso nuo žmogaus ir kultūros kaitos, nuo lokalizuotų laike ir erdvėje aplinkybių, taigi nuo pokyčių vertinimų skalėje. Vadinasi, ir į praeitį žmogus žvelgia ir ją aiškina priklausomai nuo to, kokias reikšmes akcentuoja gyvenamasis laikas ir lokalizuota kultūra.
Žmogus, jo socialinis portretas yra savotiškas susiklostančios socialinės realybės pokyčių atspindys. Ir jo gyvenimas yra nuolatinis ėjimas nuo mažiau sudėtingo prie labiau sudėtingo; nuo vieno, tarkim, A socialinio vyksmo taško prie B, C taškų ir taip toliau. Žinoma, tame nuolatiniame ontogeneziniame vyksme bei kitime, ypač intensyvių socialinių pokyčių ir savirealizacijos laikotarpiais, žmogus nesunkiai gali prarasti pusiausvyrą, savo integralumą, netgi tautinę tapatybę – bruožus, kurie būtini normaliai sąsajai su sociumu palaikyti, sveikai, produktyviai savirealizacijai arba tiesiog sugebėjimui prasmingai, darniai ir džiaugsmingai gyventi. Ir mes tuos atvejus, tuos šliaužiančius, gausėjančius nukrypimus nuo normos, nuo pusiausvyros žinome: kaip psichikos ar kitus žmogaus sveikatos sutrikimus; kaip „psichologinę emigraciją“ – bėgimą nuo visuomenės; kaip besaikį alkoholio ar narkotikų vartojimą, išreiškiantį dar ir neabejotiną „pavargusio“ ar gyvenimui modernioje civilizacijoje „neparuošto“ žmogaus kapituliaciją ir pan.
Tačiau nepaisant pokyčių srauto ir didėjančio informacijos spaudimo, kurį reikia atlaikyti, socializuotas normalus žmogus turi tik vieną integralų gyvenimą ir save patį. Tiesa, gana panašų į sudėliotą iš spalvotų akmenėlių mozaiką. Arba į atskirais periodais tapytą, sluoksniuotą dažais paveikslą. Betgi čia pat turime pastebėti, kad tasai gyvenimo mozaikiškumas, jo susisluoksniavimo neišvengiamybė vis dėlto, kaip jau pastebėjome, sunkia našta gula ant žmogaus psichikos, kelia grėsmę jo socialinei potencijai, apsunkina adaptacijos galimybes. Ir neretai tik virtuoziškas, beveik artistiškas keitimasis, tik emocijų ir jausmų slopinimas (vadinamoji „emocinė atrofija“) ir tampa tuo gelbėjimosi ratu – esminiu žmogaus gyvenimo, jo saviteigos bruožu, įgalinančiu jį su mažesniais nuostoliais žengti koja kojon su šuoliuojančiu gyvenimu ir kaleidoskopiškai kintančiu pasauliu. Todėl visai pravartu garsiai kalbėti apie žmogaus gyvenimo filosofiją, kuri gali būti aiškinama kaip tam tikrų mąstysenos bei elgsenos taisyklių, padedančių adaptuotis ir veikti, sąvadas.
Instrumentinio proto pagimdytos savirealizacijos lenktynės verčia žmogų ne tik atmesti jį kaustančias normas, bet ir operatyviai, nevėluojant reaguoti į besikeičiantį pasaulį. Tarsi vis didesniu tempu pasaulis veikia jį, o jis – pasaulį. Lenktynės persimeta į mobilumo erdvę. Pagreitį įgyjantis mobilumas griauna visas sienas ir užtvaras, stovinčias tarp atskirų žmonių ir luomų, tarp tautinių kultūrų ir valstybių. Tarp jau pasiekto ir dar siekiamo. Tarp pripažinto ir nepripažinto. Tarp gėrio ir blogio. „Beprecedentis geografinis ir socialinis mobilumas modernioje visuomenėje reiškia, kad egzistuoja beprecedentė galimybių traktuoti įvairovė, – teigia P.Bergeris. – Kitų kultūrų pažinimas, kurį anksčiau buvo galima įgyti tik keliaujant, masinės informacijos priemonių dėka tapo kiekvienam prieinamas namuose“. Elektroninių informacijos priemonių ir pirmiausia interneto paplitimas, rodos, taikosi sugriauti paskutinius tradicinės kultūros ir tradicinio identiteto įtvirtinimus, gaivališku tapusį jų pasipriešinimą.
Modulumo (ypač informacinio) veikiama modernioji kultūra ir jos kūdikis – „modulinis“ žmogus mumyse sudaro įspūdį, kad viskas, visas mus supantis pasaulis, imtinai iki mūsų artimiausių žmonių, iki mūsų pačių minčių bei veiksmų yra pažymėtas reliatyvumo ženklu. Ir jeigu tokį pasaulio, jo reiškinių reliatyvumą anksčiau suvokė tik labai ribotas skaičius mąstančiųjų, iš kurių ne vieną dauguma vertino kaip keistuolį ar atsiskyrėlį, tai dabar, visuotinio išsimokslinimo ir masinės informacijos priemonių dėka, tokia reliatyvumo nuovoka tampa masiniu kultūros ir žmogaus savivokos reiškiniu. Ir jeigu mes šiandien susiduriame su žmogumi, kuris savo teiginiais ir pozicija dar tebedemonstruoja kategoriškumą, tiesmukiškumą, mes teisingai manome, kad jisai yra nepakankamai išprusęs ar kad jis atstovauja vakarykštei dienai ir vakarykštei kultūrai. Ir dar – kad jis, gal pats to ir nesuprasdamas, apsunkina ne tik savo, bet ir aplinkinių, su juo bendraujančių žmonių gyvenimą. Modulinės kultūros ir žmogaus elgsenos modulumo sąlygomis teiginio kategoriškumas, vienprasmiškumas tampa vos ne pagrindinis bendravimo, kartu ir socialinės sąveikos priešas.
Taigi modernioji kultūra ir jos pagimdytas kūdikis – „modulinis“ žmogus reiškia dar ir socialinę-kultūrinę bei psichologinę individo konversiją-atsivertimus, savojo veido keitimą. Tiesiai turime pripažinti, kad prie tokio dalyko mes dar nesame pripratę, nes ir mus pačius modernizacija nėra palietusi tokiu mastu, kokiu yra paplitusi, tarkim, Vakarų pasaulyje. O svarbiausia – mūsų išklibinti, marginalinėje padėtyje atsidūrę pasaulėžiūriniai, taip pat ir doroviniai įsitikinimai vertintini kaip itin trąši dirva, o kartu ir nepatvarus pamatas tokiai konversijai ir tokiam modulizmui teigiamuoju, pozityviuoju pavidalu pasireikšti. Šitoje pokyčių erdvėje nesunkiai gali įsitvirtinti (ir įsitvirtina!) tai, ką vadiname žmogaus neprincipingumu, chameleoniškumumu, dorovinių įsitikinimų atmetimu ir deviacija.
Pasaulėžiūrinių moralinių įsitikinimų keitimą į pragmatiškus ir medžiagiškai apčiuopiamus dalykus matome ne tik tų vyresniosios kartos atstovų, kurie, pasinaudodami jiems prieinamomis galimybėmis, bet kuria kaina bando lygiuotis į Vakarų šalių gyvenimo materialinį standartą, elgesyje. Tuos principinius poslinkius pirmiausia matome jaunosios kartos vertybinių orientacijų, pasaulėžiūrinių įsitikinimų erdvėje.
Nemanau nukrypsiąs nuo tiesos teigdamas, kad dabartinis Lietuvos jaunimas labiau linkęs identifikuotis ne su lietuviškos pakraipos ar orientacijos organizacijomis, bet su kosmopolitinio ar supranacionalinio pobūdžio bendrijomis ir judėjimais.
Jeigu taip, jeigu šie mūsų akimis žiūrint su negatyvumo atspalviu poslinkiai tikrai vyksta, tai „modulinio“ ir vadinamojo „nacionalistinio“ (tautiškai orientuoto) žmogaus laukia nelengvi išbandymai. Kaip tie išbandymai, teisingiau – kaip savo tolesniais padariniais jie atsilieps žmogaus sąsajoms su kultūra, su tolesne jos raida? Su tauta, su jos egzistavimu?
Į šiuos klausimus ieškosime atsakymo, pasitelkdami plačiai pripažinto pilietinės visuomenės bei nacionalizmo problemų tyrinėtojo E.Gellnerio autoritetą.
Šis mokslininkas pilietinę visuomenę linkęs sieti su nacionalizmo įsitvirtinimu. (Iš karto pastebėsime, kad E.Gellneris nacionalizmą, mūsų suvokiamą kaip ideologizuotą orientaciją, pagal vakarietišką tradiciją tapatina su tautiškumu.) Bet „gelneriškasis“ nacionalizmas yra išvedamas ne iš etnokultūros, ne iš etninės tautos prigimties, bet iš valstybės aptvaro, iš pilietiškumo bei politinės tvarkos tame aptvare įtvirtinimo jau modernizuotos etnokultūrinį autentiškumą prarandančios kultūros priemonėmis.
Nacionalinė kultūra, nacionalizmas E.Gellnerio aiškinamas kaip žmonių bendro sugyvenimo, kaip bendrų tikslų pamatas, savotiškai neutralus arba indiferentiškas išskirtiniam tautiniam užsiangažavimui, tradicinei etnokultūrinei orientacijai. Tokia nacionalinė (tautinė) terpė, anot E.Gellnerio, reikšminga tuo, jog palengvina „moduliniam“ žmogui šiuolaikinėje visuomenėje ne tik save realizuoti, bet ir nuolatinės kaitos sąlygomis būti kitų suprastam, o tuos kitus irgi supratus, sėkmingiau sąveikauti.
Tarsi apibendrindamas „modulinio“ žmogaus ryšį su nacionalizmu (o pagal mus ir su tautiškumu), E.Gellneris teigia: „Modulinio žmogaus sandara, kuri glaudžiai susijusi su industrine, į ateitį orientuota visuomene, turi du aspektus... Pirma, toji sandara daro galimą pilietinės visuomenės egzistavimą, t.y. valstybės pusiausvyrą išsaugančią pliuralistinių politinių asociacijų ir ekonominių institutų, kurie toli gražu neprikausto žmogaus, sistemą. Antra, toji sandara būtinai sureikšmina etninį identiškumą (etninę tapatybę), kadangi žmogus jau nėra visam laikui pririštas prie jam priskirtos socialinės nišos, bet vietoj to įtrauktas į tam tikrą kultūros erdvę“. Kaip šiuo atveju suprasti E.Gellnerio teiginį apie etninio identiteto reikšmės augimą? Atsakymas turėtų būti pakankamai aiškus. Vis dėlto ir pats E.Gellneris priverstas pripažinti, kad žmogus, jo prigimtis ilgisi pamatinių vertybių, kultūrinio tęstinumo, nuo ko nors priklausomybės. Bet atvirai tarsi ir nedrįsta pasakyti, kad tuos dalykus būtent ir teikia etninis (tautinis) identitetas. Kita vertus, jau nuo savęs galima pridurti: jeigu nėra tvirto kultūrinio pamato, jeigu nėra valstybiniu stabilumu pasižyminčio fono, modernizacijos pagimdytas „modulinis“ žmogus gan greit gali tapti (ir tampa!) neonomadu, anarchistu, kultūriniu bei politiniu nihilistu ar į juos panašiu. Žodžiu, ir pagal E.Gellnerį, kultūros pamatą ir „modulinio“ žmogaus kultūrinį stabilumą gali teikti ne tik ir ne tiek visuotinė (bendražmogiškoji), bet ir lokaliniais, savitais bruožais ir žmogaus prigimtiniu prieraišumu pasižyminti nacionalinė kultūra, kurios šaltinius sudaro būtent titulinės tautos kultūra, jos etnokultūrinis pradmuo. Tai ji, spartėjant pokyčiams ir universalizacijai, visuomenei ir valstybei, suteikia didesnį integralumą ir ryškesnį autentiškumą. Vokiečių ir anglų nacionalinė kultūra gerokai skiriasi nuo prancūzų ar italų kultūros, ir tie skirtumai ne silpnina, o stiprina pasaulio integralumą ir jo civilizacinį pajėgumą.

Prof. Romualdas Grigas