"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį    Nr. 5 (5)

PRIEDAI






Valstybės problemiškumas

Apie Europos Sąjungos (ES) ir globalizavimo padarinių lietuviams ir Lietuvos valstybei būtų galima kalbėti daug ramiau, jeigu derybose su ES būtų akivaizdžiai ir drąsiai ginami Lietuvos nacionaliniai interesai, vertinami ne vien ūkiniai reikalai, bet ir neigiamo kultūrinio bei istorinio, tokio negrįžtamo žingsnio, poveikis mums. Fakto, kad Lietuva, metais vėliau pradėjusi derybas, tarkim, nei Lenkija, šiandien ją jau aplenkė trimis derybų skyriais, negalime aiškinti kaip ypatingo mūsų derybininkų sumanumo. Šarlis de Golis yra pasakęs: „Prancūzijos politika – ne biržos maklerių darbas“
Manyčiau, kad tokioje antitezėje dabar vyksta Lietuvos ir ES derybos. Be dvasinių dimensijų, tarp suvereno ir siuzereno. Derybos vyksta su išankstine nuostata, nepasakant, kad ES nėra labdaros ar altruistinė organizacija, o tik pelno ir naudos siekianti. Prancūzų rašytojas Andrė Frossard'as knygoje „Atleiskit, kad esu prancūzas“ rašo: Keista, kad mūsų demokratinės valstybės ne tik noriai jungiasi į Europos darinius, kurių niekas rimtai nekontroliuoja, bet ir trokšta suteikti jiems kuo daugiau valdžios. Mes nežinom valdininkų pavardžių, nežinom, kas gali tikrinti jų sąskaitas ir veiklą („Lietuvos aidas“, 1994 04 08, p.11). Šiemet Lietuva Briuselio centre už 30 mln. litų įsigyja pastatą, kuriame vietoj dabar ten dirbančiųjų septyniolikos Lietuvos pareigūnų dirbs 60.

Konstitucinis klausimas: ¾ ar ½ ?

Lietuvos stojimo į ES atveju turėtų vykti referendumas. Teisiškai pagal mūsų Konstituciją jo nepakaktų. Reikėtų prieš tai (arba kartu) atitinkamai pakeisti Konstituciją.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnyje pasakyta: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Pabrėžiu žodį nepriklausoma. 2 straipsnyje nurodoma: „Suverenitetas priklauso Tautai “. Remiantis 1991 m. vasario 9 d. referendumo rezultatais, priimtas konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“, kurio 1 straipsnyje pasakyta, kad „Teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas”. Taigi ši norma yra išdėstyta 1 Konstitucijos straipsnyje.
Kaip galima pakeisti šį straipsnį? 2-as šio įstatymo straipsnis numato, kad tai galima padaryti plebiscito būdu, jeigu už jį pasisakytų trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. Tai būtų maždaug 1,8 milijono žmonių. Šis klausimas yra esminis. ES šalininkai šiuo metu rengiasi paruošti naują referendumo įstatymą. Kadangi už narystę ES šiuo metu pasisako apie 50 proc. Lietuvos gyventojų, o veikiančiame referendumo įstatyme reikalaujama 50 proc. rinkėjų balsų (apie 1,2 mln.) referendumo tekstui pritarti, vargu ar pavyktų tiek surinkti. Projektuojamame referendumo įstatyme ES šalininkai stengsis sumažinti 50 proc. visų rinkėjų balsų barjerą arba priimti nuostatą, jog užtenka 50 proc. visų balsavusiųjų pritarimo. Dėl šios priežasties ES šalininkai gali bandyti atsisakyti keisti Konstituciją dėl „nepriklausomybės“ ir „suvereniteto“ sąvokų patikslinimo, nesitikėdami surinkti trijų ketvirtadalių visų rinkėjų balsų.
Kaip žinia, de facto ir de jure Europos Sąjungos šalys atsisako dalies savo suvereniteto. Vyksta akivaizdi desuverenizacija, viso suvereniteto nelieka, todėl tai turi būti fiksuota Lietuvos Konstitucijos pakeitimuose. Senojo nepriklausomumo Lietuvoje pagal ES normų apimtį ir reikšmingumą liktų gerokai mažiau kaip 49 proc. Vien įrašyti Konstitucijoje kokį nors straipsnį dėl įstojimo į ES pagal paprasto referendumo rezultatus būtų teisinė manipuliacija. Privalu patikslinti nepriklausomybės ir suvereniteto formuluotes. Negalime apeiti Konstitucijos deklaruojant tai, ko išties nelieka pirminių nepriklausomybės ir suvereniteto sąvokų turinyje.
Šiuo metu Belgija, pagal Vokietijos projektą, jau siūlo tiesioginius ES prezidento rinkimus, Europos konstitucijos bei sprendimų priėmimą balsų dauguma. Dabar Lietuvos pilietis klaidinamas. Mes neva tik įstosime į ES, o mūsų valstybė kaip buvo, taip ir liks. To nebus. ES pateiks mums 90 tūkst. puslapių apimties 20 tūkst. savo teisės aktų. Mes būsime arčiau Vokietijos žemių statuso, o gal ir Rusijos Federacijos Tatarstano Respublikos lygmenyje. Bus ES parlamentas, bus Lietuvos parlamentėlis, bus ES prezidentas, bus ir Lietuvos prezidentėlis.
Galima pateikti ūkinio priklausomumo pavyzdį. Šiuo metu dyzelino akcizas ES svyruoja nuo 245 iki 765 eurų už toną (Reuters, 2001 09 11). Lietuvoje jis yra 156 eurai. ES nurodė Lietuvai nuo kitų metų numatyti 200 eurų akcizą, o nuo 2004 metų – 279 eurus, t.y. daugiau už žemiausią ES akcizų lygį. Cigarečių pakelis vietoj 4 litų kainuotų apie 12. Iš tokių skirtumų ir būtų duodama parama.
„Lietuvos sveikatos projektui šiemet Pasaulio bankas skiria 5 milijonus JAV dolerių, o vien ekspertų atlyginimams bus atseikėta 2,3 milijono dolerių“ („Kauno diena“, 2001 08 28, p.1) . Ar 46 proc. šios sumos, tenkančios ekspertams, reiškia altruizmą, išnaudojimą ar pažeminimą?

Bendra pilietybė

Lenkai bijo vokiečių ekspansijos, o Lietuva nemato sunkumų, netgi nekalba apie Klaipėdos ir Vilniaus kraštus. Yra nemažai teisinių klausimų, kurie įstojimo į ES atveju gali būti problematiški. Europos Bendrijos steigimo sutarties 8 straipsnyje sakoma: „Šia sutartimi įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis“.
Ar ES narių atžvilgiu neveiks Lietuvos nuostata, kad nekilnojamasis turtas bus privalu grąžinti buvusiems prieškariniams Klaipėdos ir Vilniaus krašto gyventojams, nors jie šiuo metu čia negyvena ir neturi Lietuvos pilietybės? Tuomet visa mūsų nuosavybės atstatymo sistema sugriūtų, nes ES įstatymai turės viršenybę. Juk jeigu pagal dabar keičiamą Konstituciją ES pilietis galės balotiruotis, tarkim, į Klaipėdos merus ir jeigu yra pretendentas į išlikusį turtą, tai kodėl jis negalės jo atsiimti arba gauti kompensaciją mišku Marijampolės apskrityje? Verta pasvarstyti.

Žemės praradimas

1998 metų gegužės 29 dieną Vokietijos Bundestagas priėmė keturių puslapių septynių punktų rezoliuciją „Ištremtieji, perkeltieji asmenys ir vokiečių mažumos yra tiltas tarp vokiečių ir jų Rytų kaimynų“. 4 punkte nurodoma, kad „…ryšium su Antrojo pasaulinio karo pabaiga vykdytą vokiečių trėmimą iš jų kilmės tėvynės laikė didžiule neteisybe, prieštaraujančia tarptautinei teisei ir taip jį apibūdino. Jis ragina Federacinę Vyriausybę ir toliau dialogo su rytinėmis kaimyninėmis valstybėmis keliu pasisakyti už teisėtus ištremtųjų iš tėvynės interesus“.
Tų pačių metų liepos 3 dieną Lenkijos seimas vėl priima pareiškimą, kuriame sakoma, kad minėta Bundestago rezoliucija „…neprisideda prie gerai besivystančio Lenkijos ir Vokietijos bendradarbiavimo. Joje daug dviprasmybių, kurių negalime abejingai apeiti“. Lenkijos parlamentarai labai atvirai gina savo valstybės teises: „Lenkijos Respublikos Seimas stabilios ir teisingos taikos tvarkos pagrindu laiko tokį Europos bendradarbiavimą, kuris nepažeidžia tarptautinės teisinės tvarkos. O ypač neneigia Vidurio ir Rytų Europos teritorijos tvarkos, nustatytos po Antrojo pasaulinio karo, patvirtintos Lenkijos ir Vokietijos sutartimis“.
Lenkija derybose reikalauja aštuoniolikos metų (Vengrija dešimt metų) pereinamojo laikotarpio parduodant žemę užsieniečiams, nes būgštauja, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš Pomeranijos ir Silezijos išvaryti 8 milijonai vokiečių ir jų palikuonys, turintys savo žemių draugijas, gali supirkti didelius žemės plotus kaimuose. Lenkai kalba ne tik apie žemės ūkio paskirties žemę, bet ir apie miškus, sklypus prie ežerų, miškuose ir visose turizmui palankiose vietose.
2001 metų gegužės mėnesį Europos Komisija pasiūlė leisti Lenkijai, Vengrijai, Čekijai, Slovakijai ir Bulgarijai septynerius metus riboti užsieniečių teisę pirkti žemės ūkio paskirties žemę. Lenkijai, Vengrijai ir Čekijai bus leidžiama penkerius metus riboti vasarnamių pardavimą užsieniečiams. Neleisti užsieniečiams pirkti vasarnamių yra išsiderėjusi Danija. Lietuva apie tokias problemas net neužsimena.
Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas nurodė, kad ketvirtis dirbamos žemės Vakarų Vengrijoje yra austrų rankose (Reuters, 2001 07 20). Jeigu užsieniečiai bus turtingi, o žemė Lietuvoje pigi, tai jie ją supirks. Už trijų mėnesių algą Vokietijos pilietis gali nusipirkti visą dvarą žemės, tarkim, Šilutės rajone. Prezidento V.Adamkaus nuomone, žemę užsieniečiams galima pardavinėti jau iškart, nelaukiant priėmimo į ES. Lietuvis liks be žemės, beturtis ir „liūdės kaip žemes pardavęs“ (lietuvių priežodis).
Lietuvos ūkininkų sąjungos XII suvažiavimas 2001 metų birželio mėnesį savo rezoliucijoje dėl žemės pardavimo užsieniečiams reikalauja dešimties metų pereinamojo laikotarpio ir sėslumo, kvalifikacijos ir veiklos pobūdžio cenzo. Nepaprastai pavojinga žemę parduoti nebaigus jos grąžinti.

Lietuviškojo mentaliteto išplovimas

ES šalininkai teigia, kad mes neprarasime savitumo, mentaliteto. Ne vienas Vakarų politikas pareiškė, kad, norint tapti europiečiu, reikia turėti europietišką mentalitetą ir atsisakyti savos pasaulėjautos. Politikus vis girdime kalbant: taip reikalauja Europos Sąjunga. Kitu atveju sakoma – taip yra Europos Sąjungoje. Mes priimame, pripažįstame ten esančios tvarkos arba vertybių pranašumą. Pažvelkime, kaip lengvai legalizuojami lošimo namai, prostitucija, narkotikai (Olandija), homoseksualinės santuokos (Danija, Vokietija), įteisinama eutanazija (Belgija).
Iš Europos stengiamasi atitempti į Lietuvą alaus šventę „Tris dienas tris naktis“ (aliuzija į vokiečių Oktoberfest Miunchene), Šv. Patriko alaus šventę, helovyną prieš Vėlines, Valentino dieną.
Kokį kultūros nuosmukį esame patyrę, jeigu poezija šiandien spausdinama 1 tūkst. egzempliorių tiražu, o buvo laikai, kai leisdavo 30 tūkst. Įgyvendintas alkoholio, tabako reklamos, gamybos ir prekybos liberalizavimas leidžia šios industrijos savininkams pasiimti didžiulį pelną, o valstybei atiduoti ligas, nusikalstamumą, skurdą, savižudybes, nekultūrą.
Mokyklos kosmopolitinimo ir išvalstybinimo, valdininkų sumaterialėjimo laikmečiu išlaikyti savo mentalitetą ir kultūrą tampa neįmanoma. Jau šiandien nedrįstama asmens dokumente įrašyti tautybės. Jeigu nebus lietuviškojo mentaliteto, Lietuvos valstybės buvimas bus beprasmis. Sigitas Radzevičius nurodo: „…mūsų kaimynai lėtapėdžiai skandinavai – jų kultūros liko tik skansenuose. Paklauskite danų moksleivių, jie savo istorijos jau nebežino“ („Respublika“, 2001 09 20, p.19).

Globalizmas-2 – tautiškumo ir valstybingumo praradimas

Globalizacijos procese „…žmonija tapo ne vystymosi subjektu, o valdymo objektu“, – rašo A.Neklesa („Źīķåö żļīõč Įīėüųīćī Ģīäåšķą“, 2001, 43 p.) Globalizmas save teisina objektyviomis tendencijomis, o per kultūrinius, dorovinius ir politinius formaliai neprievartinius sprendimus pasireiškia kaip nihilizmas, kaip praeities naikintojas. Istorija tampa nuvarytu arkliu, kurį reikia nušauti. A.Panarinas nurodo, kad „…intymioji globalizmo pusė glūdi nuosekliame visų vietinių interesų, normų ir tradicijų atmetime“ („Čńźóųåķčå ćėīįąėčēģīģ“, 2000, p. 6). Globalizacija nori visus priversti tikėti viena religija – vartojimo religija, kurioje garbės, išdidumo, pasiaukojimo, istorijos vertybių nelieka. Pradžioje būtų Europos, o po to planetos valstybė, nors valstybės klasikine prasme neliktų, būtų sindikatinė, sunkiai apčiuopiama sistema.
Gyvenimo pradžia ir pabaiga tampa primityvus ir nežmoniškas materializmas. Vokiečių rašytojas Giunteris Grasas Lietuvoje yra pasakęs: „Dabar reikia saugotis naujų dalykų. Nugalėtą fašizmą ir sužlugusį komunizmą pakeitė daug lankstesnė ideologija – kapitalizmas, žmogų laikąs tik rinkos faktoriumi ir niekuo daugiau“ („Lietuvos rytas“, 2000 10 02). Jis kalba apie tai, kad žmonės pasiduoda saldžiam naivumui: „Žmonės maitinami kapitalizmo ideologijos melu, kad rinka sutvarkys visus visuomenės tarpusavio santykius“ („Respublika“, 2000 10 03).
Amerikos sociologas Elvinas Tofleris nurodo: „Kasdien Londone, Niujorke ir Tokijuje vyksta 200 milijardų dolerių įvertinamos valiutinės operacijos, bendrai daugiau trilijono per savaitę ( ne daugiau 10 proc. susieta su pasauline prekyba, o likusieji 90 proc. – spekuliacija)“ („Ģåņąģīšōīēū āėąńņč“, p. 84). Tokioje veikloje nacionalinės valstybės tampa kliūtimi.
Nuo 1954 metų veikia Bilderbergo grupė, vadinama šešėline pasaulio vyriausybe. 2000 metais jos nariai, galingiausieji finansų magnatai ir milžiniškų korporacijų vadovai, įtakingi politikai ir mokslo atstovai, susirinko Švedijoje. Neabejojama, kad jie lemia pasaulio politikos ir ekonomikos įvykių raidą.
Šiuo metu pasaulyje yra 1,2 milijardo žmonių, kurie nesulaukia medicinos pagalbos ir negali gauti išsilavinimo („Ķåēąāčńčģą’ ćąēåņą“, 2001 09 12). 800 milijonų žmonių nuolatos badauja, o 4 milijardai skursta.
Markosas naująją tvarką apibūdina taip: „Globalizacijos kabarete valstybė atlieka striptizą ir pasirodymo pabaigoje paliekama vien tik su pačiais būtiniausiais dalykais: savomis represinėmis pajėgomis. Materialinis pagrindas suardytas, suverenitetas ir nepriklausomybė panaikinta, politinė klasė nušalinta – tad nacionalinė valstybė tampa paprasta megakompanijų apsaugos tarnyba…Naujiesiems pasaulio šeimininkams nebėra reikalo tiesiogiai valdyti. Nacionalinėms vyriausybėms pavedama užduotis administruoti reikalus jų naudai“ („Kultūros barai“, 2001, nr.2, p.2).
„Euras aiškiai paskatins didžiulės takoskyros tarp kartų atsiradimą…Nacionalinė valstybė yra dirbtinis kūrinys, kurį euras susprogdins“, – rašo ES šalininkas Ali Magoudi („Le Figaro“, 2001 07 10 , p.10 ).
O štai poetas Sigitas Geda vaizdingai nupiešia ES ir Lietuvos santykius: „Prikabinsim Lietuvą prie Europos Sąjungos, o lietuviai ten ganys karves, maišys cementą, lietuvės trainiosis viešnamėliuose“ („Šiaurės Atėnai“, 2001 08 25, p.5).
Išvados. 1.Stojimui į ES istorine ir etine prasme mes nepasiruošę. 2.Narystė ES sąlygos tautos mentaliteto pasikeitimą ir valstybės išnykimą. 3.Kultūrine, etine, istorine ir politine prasme globalizacija nepriimtina kaip išnaudojimo įtvirtinimas.
Pasiūlymai. Stojimo į ES atveju referendumu reikia keisti konstitucines normas ¾ balsų dauguma.

Algirdas Endriukaitis

© 2002 "XXI amžius"

 

Derybos su Europos Sąjunga vyksta pilnu tempu. Ar Lietuvos derybininkai nusiteikę "parduoti" Lietuvą Europos Sąjungai be jokio referendumo? Gedimino Žilinsko (ELTA) nuotraukoje: Prieš baigdamas derybas su Europos Sąjunga dviejose srityse - įmonių teisės ir laisvo prekių judėjimo, vyriausiasis Lietuvos euroderybininkas Petras Auštrevičius inicijavo susitikimą su šalies verslo asociacijų atstovais. Susitikimas vyko 2001 m. gegužės 19d. Iš kairės: vyriausiasis Lietuvos euroderybininkas Petras Auštrevičius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Vaclovas Šleinota, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Gediminas Žižys ir ūkio viceministras Oskaras Čiukšys.

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija