Antitautiškumas

Gal ir esama gerų norų, kai Europa baiminasi perdėto tautiškumo. Jai atrodo, kad tai populiarus nesantaikos ir neapykantos šaltinis. Iš dalies ją galima suprasti – tokios jos istorijos pamokos. Du be galo žiaurūs kruvini karai, ir abu vykę tarsi tautiškumo pagrindu, tarsi vienos tautos naikino kitas. Iš abiejų pusių naikino ir patys, nors nelabai žinojo, kodėl naikino. Vienos buvo sugalvoję, kad jos yra geresnės, o kitos – kad ir jos neprastesnės, o svarbiausia – kad nori gyventi. Vėliau marksistai paaiškino, kad tai buvo netolygus imperializmo vystymasis, ir negavusiesiems savo dalies reikėjo ją gauti. Tačiau kariavusiems žmonėms dažnai atrodė kitaip: tauta naikino tautą. Visi ankstesni Europoje vykę karai panašiai atrodė. Tai štai – po kruvinų karų, kad jų daugiau nekiltų, sumanyta interesus derinti. Tai pakankamai sėkmingai daroma, bet šalutinis rezultatas – apskritai imta bijoti tautiškumo.
Imta bijoti tautiškumo, ir tegul tie, kuriems taip atrodo, jo saugosi ir bijo. Nei smerkiame juos, nei savo pažiūrą primetinėjame. Mes tik turime kitokį patyrimą. Mūsų istorija kitokia. Mes nenaikinome jokių tautų, tad pažįstame neagresyvų tautiškumą. Mus visada kiti naikino. Visada gyvenome save beprarandantys, todėl išmokome vertybes branginti. Taigi neišvengiama mums tapo gynybos pozicija. Taip gyvendami gindamiesi mes ėmėme vertinti tautiškumą. Tai mūsų savybė. Kurie gyveno maždaug lygiaverčiai kariaudami ir vieni kitų tautiškumus naikindami, tie žino apie galimus tautiškumų pavojus. Jie prisibijo, ir tai yra jų savybė. Mes einame į Europą su ta savybe, kurią mums reikia turėti, – su dideliu tautiškumo vertės supratimu. Neagresyvus mūsų supratimas – Europai mes tą paaiškinsime. Paįvairinsime beatsirandantį jų vienodumą, ir praturtinsime. Jų pozicija pateisinama ir ne visai teisinga. Mūsų irgi pateisinama ir, tikriausiai, taip pat reikalinga pataisų. Vieni kitiems ne visai tobulas savo pozicijas atleidžiame, ir sugyvename.
O kai imama elgtis primityviai… nei priežasčių, nei pateisinimų. Sausio 20-ąją labai vienpusiškai šiuo klausimu buvo kalbėta LTV laidoje „Faktų anatomija“ : Europa nemėgsta tautiškumo, ir mes jiems nedemonstruokime. Tik dėl to, kad Europa nemėgsta. Nebandyta paaiškinti, kad jis gali būti geras ir jį galima mėgti. Arba daryti vienaip ir kitaip, kiekvieniems pagal savo patirtį. Nemėgti tik agresyvumo tautiškumo pagrindu. Ir primityvumo tautiškumo ir antitautiškumo pagrindais.
Minėtoje LTV laidoje sakyta kažką pasipiktinus, kad , rodos, mis gražuole Lietuvoje paskelbta ne lietuvių tautybės mergina, o lenkaitė. Naivus ir nereikalingas toks piktinimasis, ir laidos dalyviai piktinosi jau tais pasipiktinusiais. Gerai darė, bet gaila, kad puolė į kitą kraštutinumą. Tautiškumas nemadingas, Europai nereikalingas, ir mes turime prisitaikyti. Ir apskritai tai nesą joks esminis žmogaus požymis, tik vienas iš daugelio, kokį žmogus gali turėti. Ne visiems taip atrodo, o gal ir nereikėtų, kad visiems taip imtų rodytis. Tai būtų ir skurdinimas, ir ne visai tiesa. Tauta – istoriškai ir kitaip yra bendrija, kurią ir tautos dvasia vienija, ir netolygu sodininkų ar daržininkų draugijai. Ir Lietuvos kitataučiai turi teisę būti savo tautų žmonės, o Lietuvai – piliečiai. Dėl kokių nors aplinkybių gyvenančius Lietuvoje Lietuvos dvasia veiks neabejotinai, jie darysis šiek tiek lietuviai. Tikriausiai nesunyks jie dėl to, bet praturtės. Taip, kaip ir šalia kitataučių gyvenantys lietuviai. Tai – neagresyvus tautiškumas. Kad jis toks yra galimas, Europai reikia aiškinti. Jie pasiliks, kokie jie nori būti, o mes taip pat panorėsime ir pasiliksime žmonės, suprantantys ir vertinantys tautiškumą.
O lietuvėms merginoms, jeigu jas lenkaitė gražuolė įžeidžia, reikės pasirūpinti būti gražesnėms arba jų tėvams reikės uoliau papirkinėti vertinimo komisijų narius. Žiūrint pagal ką tos gražuolių karūnos skiriamos – už grožį ar už pinigus.

Gražina Trimakaitė

© 2002 "XXI amžius"