Savininkai be nuosavybės

Jeigu bet kurios valstybės egzistavimo ir stiprybės pagrindas yra teisingumas, tai mūsų valstybė kol kas nuo jo tik tolsta. Būtent tokią išvadą galima daryti prisiminus Seimo daugumos valia neseniai pakeistus turto grąžinimo nuostatus. Šie pakeitimai ne be pagrindo vadinami antrąja nacionalizacija, kurios priežastis, vykdymo mechanizmą ir galimus padarinius kaip tik ir dera aptarti.
Grynai finansiniu požiūriu tai yra valdančiosios daugumos mėginimas pigiai išspręsti išties didelę savininkams grąžintinuose namuose gyvenančių nuomininkų problemą, perkeliant ją nuo valstybės ant pačių savininkų pečių. Tai būtų padaryta savininkams sumokant menkutes kompensacijas, nė iš tolo neprilygstančias grąžintinų, neretai prestižinėse vietose esančių, namų ir butų vertei. Taigi einama dar vienos apgaulės keliu.
Tačiau apgaudinėjami ir vadinamieji būsimieji „benamiai“. Ši žmonių grupė nėra vienalytė. Tarp jų greičiausiai esama ir buvusių aktyvių šviesios ateities kūrėjų, kurie net nenori susimąstyti apie jų turimo būsto kilmę. Vis dėlto neabejotina, kad dauguma nuomininkų atsidūrė svetimuose namuose ne savo valia, ir tai turi būti nedviprasmiškai pripažįstama. Kaip tik tokių žmonių keblia ir sunkia padėtimi ir mėgina spekuliuoti valdančioji dauguma. Jos siūlomo sprendimo esmė – valstybės mastu atsikratyti šių žmonių problemų ir spręsti jas kitos grupės, t.y. savininkų, sąskaita.
Tiesą sakant, tokio sprendimo buvo galima laukti. Už visų gražbyliavimų apie norą pagelbėti sunkioje padėtyje atsidūrusiems žmonėms slypi nesunkiai iššifruojama ir gerai pažįstama logika: „buržujai“ ir taip visko pertekę, todėl galima ramia sąžine juos apiplėšti. Akivaizdu, kad šitokia logika neturi nieko bendro nei su visame civilizuotame pasaulyje gerbiamu nuosavybės teisės principu, nei su visais laikais Lietuvoje egzistavusiu teisingumo supratimu. Jo taisyklės visada buvo paprastos ir aiškios: plėšiko iš ko nors atimtas ir kitam žmogui atiduotas daiktas netampa jį įgijusiojo nuosavybe. Tačiau ši taisyklė Seimo valdančiajai daugumai, atrodo, yra pernelyg sudėtinga. Tai savaip natūralu, nes šią daugumą sudaro žmonės, kurie širdies gilumoje to, kas įvyko Lietuvoje per 50 okupacijos metų, nelaikė, o ir dabar nelaiko, nusikaltimais.
Ši problema išsprendžiama vadovaujantis ne miglotais ir ciniškais neokomunistiniais teisingumo vaizdiniais, o civilizuotam pasauliui, beje, kažkada ir Lietuvai, gerai žinomais ir patikrintais teisingumo principais bei gera valia. Užuot ėjusi pigiu populistiniu keliu ir kursčiusi nuomininkus gvieštis svetimo turto, valstybė turėtų sąžiningai prisiimti atsakomybę už jų likimą ir spręsti jiems iškylančias problemas. Sukurti ir, svarbiausia, realiai vykdyti dabartinių nuomininkų aprūpinimo būstu programą anaiptol nėra neįgyvendinamas uždavinys. Jo sprendimas turėtų tapti prioritetiniu valstybės tikslu, nes piliečių santarvės garantavimas ir stiprinimas yra pirmoji bet kurios demokratinės valstybės egzistavimo ir išlikimo sąlyga.
Šioje situacijoje daug priklauso ir nuo pačių nuomininkų. Jie gali sutikti tapti valdančiosios daugumos gundymo aukomis ir būti paversti aklais antrosios nacionalizacijos įrankiais, o jai įvykus nerimauti dėl abejotinu keliu įgytos nuosavybės. Tačiau jie gali pareikalauti ir savo teisių bei realios valstybės paramos, o tokiu atveju jiems pritars kiekvienas doras žmogus. Šiaip ar taip, pusės šimtmečio plėšikavimo ir sąžiningai įgytos nuosavybės atiminėjimo istorijoje laikas padėti tašką, o kol tai neįvyks, pasiaukojamai ginta Lietuvos Respublika nebus ta respublika, apie kurią svajojo jos gynėjai.

Vytautas Radžvilas

© 2002 "XXI amžius"