Horizontai

Italų katalikai ir antiglobalizacija

Naujausiame savo straipsnyje, išspausdintame Italijos laikraštyje „Repubblica“, žurnalistas Alessandro Baricco rašo, jog prieš globalizaciją nusiteikusį jaunimą galima būtų apibūdinti kaip žmones, „atmetančius jėJudėjimas, kurio nariai nepritaria globalizacijai arba, kitaip tariant, pasisako už naują, kitokią globalizaciją, nepanašus į Gėlių vaikų dutūkstantųjų metų versiją. Tai naujas reiškinys. Jis dar nėra vienalytis: jame randa vietos viena kitai prieštaraujančios mintys, nesukonkretinti šūkiai ir tikrovei tolimi reikalavimai. Tačiau su šiuo reiškiniu negalima nesiskaityti. Jeigu tikėtume paskutinių tyrimų rezultatais, du trečdaliai italų sutinka su pagrindiniais judėjimo už naująją globalizaciją reikalavimais.
O ką galvoja katalikiškasis pasaulis? Ar jis prisijungia prie šio judėjimo? Kokį vaidmenį katalikai galėtų suvaidinti judėjimui pereinant į kitą etapą: nuo protesto – prie konstruktyvių pasiūlymų? Ar tai jau vyksta?gos įstatymo valdomą pasaulį”. Iš čia kyla protestas „prieš darbininkų išnaudojimą neturtinguose kraštuose, prieš neperžengiamą vargšų ir turtuolių pasaulį skiriančią bedugnę, piktnaudžiavimą genų inžinerija, prieš kultūros suvienodinimą, vartotojų teisių nuvertinimą”.
Judėjimas, kurio nariai nepritaria globalizacijai arba, kitaip tariant, pasisako už naują, kitokią globalizaciją, nepanašus į Gėlių vaikų dutūkstantųjų metų versiją. Tai naujas reiškinys. Jis dar nėra vienalytis: jame randa vietos viena kitai prieštaraujančios mintys, nesukonkretinti šūkiai ir tikrovei tolimi reikalavimai. Tačiau su šiuo reiškiniu negalima nesiskaityti. Jeigu tikėtume paskutinių tyrimų rezultatais, du trečdaliai italų sutinka su pagrindiniais judėjimo už naująją globalizaciją reikalavimais.
O ką galvoja katalikiškasis pasaulis? Ar jis prisijungia prie šio judėjimo? Kokį vaidmenį katalikai galėtų suvaidinti judėjimui pereinant į kitą etapą: nuo protesto – prie konstruktyvių pasiūlymų? Ar tai jau vyksta? Turėtume prisiminti, jog Genujoje labai dažnai buvo sutinkamas šūkis: „Pasaulis gali pasikeisti!”.
Katalikai prieš globalizaciją arba už naująją globalizaciją (naujosios globalizacijos terminas mieliau pasirenkamas būtent todėl, kad ieškoma naujų, Evangelijos principams kuo artimesnių būdų pasaulio rinkos, finansų ir politikos plėtotei) taip pat nėra naujas reiškinys. Jau kuris laikas katalikai darbuojasi spręsdami ekonominio neteisingumo, besivystančių šalių įsiskolinimo, globalizacijos, netolygiai paskirstančios teises ir galimybes, problemas. Daugelis yra palinkę prie storiausio skaičiais primarginto dosjė, kuriame analizuojama skurdo problema, kad būtų įmanoma rasti išeitį iš susidariusios padėties. Tūkstančiai pasninkauja ir meldžiasi, taip paremdami besigrumiančius su laukine globalizacija. Tai tylus, tačiau reikšmingas darbas, leidęs išspręsti daugelį svarbių klausimų.
„Iš kitos pusės, – dėsto Franco Ferrarotti, Romos Sapienza universiteto sociologijos profesorius bei studijų apie „globalizaciją, jos pavojus ir privalumus“ autorius, – nėra teisinga galvoti, kad viešumas svetimas katalikiškai tradicijai. Priešingai. Prisiminkime procesijas, vie crucis, didžiąsias maldininkų keliones. Aikštė kaip susirinkimo ir bendravimo vieta yra katalikams sava. Svetimi jiems yra protestai, kuriuose naudojama jėga… Katalikai gerai supranta (ir tai yra jų stiprioji vieta dalyvaujant judėjime prieš globalizaciją), kokios sudėtingos yra politinės, ekonominės bei socialinės problemos ir kad šūkiais jos nebus išspręstos… Reikia protestų, tačiau jie bus prasmingi tik tuomet, kai šios problemos bus konkrečiai sprendžiamos tyliu, kantriu darbu (tą ir daro katalikai), o vieši mitingai įstengs atskleisti visuomenei bent dalelę vykstančio proceso”.
Dauguma iš 100 tūkstančių pernai vidurvasaryje Genujoje dalyvavusių katalikų buvo atvykę iš parapijų. Iš pirmo žvilgsnio jie niekuo nesiskyrė nuo kitų bendraamžių. Tačiau Michele Sorice, sociolingvistikos dėstytojas bei antiglobalizacijos reiškinio tyrinėtojas iš Romos Sapienza universiteto, pastebi, jog įmanoma atpažinti katalikus, dalyvaujančius protesto akcijose: „Pats tinkamiausias šiam tikslui yra lingvistinis metodas. Tikėjimo patirtį turintys judėjimai, asociacijos ar atskiri asmenys radikaliai skiriasi nuo tos patirties neturinčiųjų savo kalba. Tiek Genujoje, tiek Asyžiuje, tiek ir kituose panašiuose renginiuose dalyvaujantys katalikai išlaiko savo kultūrą. Karo kalba yra svetima katalikiškam pasauliui. Jiems nepriimtini tokie šūkiai kaip antai „Paskelbkime karą G8 ponams!“, „Įsiveržkime į raudonąją zoną!“.
„Tačiau stebina politikų ir didžiųjų komentatorių kalbos, nukreiptos į katalikus, dalyvaujančius judėjime už naująją globalizaciją, tonas , – tęsia M. Sorice. – Tokie redaktoriai kaip Panebianco, Galli Della Loggia, Baget Bozzo kalbėjo: jūs, katalikai, turite rūpintis gimstamumu, krikštais, santuokomis ir mirusiaisiais. Jūs turite padėti vargšams, tačiau ne jums spręsti politinius neturto klausimus“. Šitokia politikų pozicija alsavo jėga.
Sunku tiksliai suskaičiuoti, kiek katalikų dalyvauja protesto akcijose. Liepos 7-ąją Genujoje tų, kuriuos spauda vadino „Papa boys” (popiežiaus vaikai – J.K.), susirinko keletas tūkstančių, 20-ąją ir 21-ąją – nuo 100 iki 150 tūkstančių. Asyžiuje dalyvavo apie 150 tūkstančių katalikų, sudariusių daugiau nei pusę visų akcijos dalyvių. Skirtinguose miestuose įvairiu laiku vykusiuose protesto renginiuose buvo galima sutikti skautų, Pasaulio jaunimo dienų dalyvių, teniso bateliais apsiavusios protestavo seserys misionierės. Į gatves išėjo katechetės ir katechetai, Caritas ir Katalikiškų akcijos organizacijų nariai. Daug buvo pavienių katalikų, priklausančių įvairioms pasaulietinėms asociacijoms, tarptautiniam savanorių judėjimui.
Vienas iš motyvų, paskatinusių katalikus išeiti į gatves, yra atotrūkis tarp atskirų asmenų bei parapijų veiklos ir bažnytinės hierarchijos „direktyvų”. „Esu įsitikinęs, – aiškina M. Sorice, – kad perdėtas hierarchijos apdairumas (jeigu ne silpnumas) paskatino judėjimų, asociacijų narius, parapijų jaunimą išeiti viešumon, leisti išgirsti savo balsą ir taip parodyti, jog egzistuoja ne tik drungna Bažnyčia“.
Grazia Bellini, Agesci organizacijos prezidentas, irgi mąsto panašiai: „Mūsų jaunimas savanoriškai daug darbuojasi Italijoje ir užsienyje. Darosi sudėtinga jiems paaiškinti, kodėl pritariama jų darbui, kai kalbama apie konkrečią jaunimo pagalbą jos reikalingiems, ir žiūrima nepatikliai, kai tas pats jaunimas pradeda domėtis ir užima tam tikrą poziciją politinių sprendimų, pagimdžiusių tam tikras problemas, atžvilgiu“. Čia tiktų prisiminti garsius Helderio Camara’os žodžius: „Jei rūpinuosi vargšais, esu giriamas kaip geras kunigas. Tačiau jei pradedu reikalauti, kad būtų pašalintos skurdo priežastys, mane pakrikštija komunistu”.
Panašūs kaltinimai „katakomunizmu“ krito ant protesto akcijose Genujoje ir Asyžiuje dalyvaujančių katalikų. Kairiųjų valdomais „naudingais idiotais“ ne kartą juos pavadino ir tokio pobūdžio akcijoms nepritariantys jose nedalyvavę katalikai.
Tačiau atgal žengta nebuvo. „Priešingai, – tęsia M. Sorice. – Aišku, kad šis reiškinys nėra netikėtas. Dabar katalikai mąsto apie strategine prasme pačius efektyviausius protesto būdus. Artimiausiais mėnesiais jie rečiau išeis į gatves ir daugiau galvos, neatitoldami nuo paties judėjimo“.
„Mes, tikintieji, turime įrodyti, kad pozicija, kurią užimame vardan Evangelijos, nėra bevaisė ar bekūnė, atitrūkusi nuo konkrečios tikrovės ji gali virsti tikra politika“, – pabrėžia Grazia Bellini.
Belaukiant liepos 7-ąją vyksiančio susitikimo Genujoje, buvo surašytas manifestas, kuriame, remiantis krikščioniškaisiais principais, prašoma nukelti terminą, skiriantį anuliuojamą skolą nuo neanuliuojamos (angl. cutt off date), ir įvesti naujus neturtingoms šalims palankesnius parametrus, kad būtų greičiau sprendžiamas labai įsiskolinusių kraštų klausimas. „Manifestas buvo įteiktas užsienio reikalų ministerijos generaliniam sekretoriui Umberto Vattani, – pasakoja ekonomistas Riccardo Moro, koordinavęs bažnytinę kampaniją dėl skolų sumažinimo neturtingiausioms šalims. – Genujos arkivyskupas kardinolas Dionigi Tettamanzi jį įteikė parlamento pirmininkui Silvio Berlusconi, kuris pasižadėjo jį paskelbti per G8 susitikimą”.
Sociologas ir ambientalistas Gianfranco Bettini taip apibūdina judėjimą už naująją globalizaciją: „Po Genujos visa radikaliai pakito. Įvyko kokybinis dalyvių šuolis. Dabar jau nebesame avangarde – judėjimas, nešantis kultūrinius ir politinius pokyčius, tapo masinis. Katalikus ir nekatalikus suvienijo nepaklusnumas civilinei valdžiai. Tačiau nepaklusnumas nėra tas pat kaip smurtas ir vandalizmas, tai – politinės veiklos forma. Faktas, kad viena politinio pasaulio dalis nusprendė laikyti jiems nepritariančius asmenis „nepaklusniais“, yra paikumo išraiška“.

Pagal Italijos spaudą parengė Jolanta Kurmauskaitė