Kas slypi už Maskvos ir Varšuvos suartėjimo?

Kremliaus strategai jau paskyrė vaidmenį Lenkijos prezidentui Aleksandrui Kvašnievskiui, tilto statytojui tarp Maskvos ir Rytų Europos. Tokio „tilto statytojų“ vaidmenį Vakarų Europoje dabar atlieka Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis ir Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras.
Rusijos dienraščio „Izvestija“ politikos apžvalgininkė J.Grigorjeva rašo, kad po V.Putino vizito į Lenkiją A.Kvašnievskiui buvo rekomenduota „imtis parodyti visiems Lenkijos kaimynams ir buvusiems socialistinio lagerio draugams (taip pat ir Baltijos valstybėms), kad siekis įsijungti į euroatlantines struktūras visiškai nereiškia, jog reikia nepaisyti Maskvos“. Tuo labiau kad Lenkijos prezidentas ir dabar Varšuvos valdžioje esanti buvusi komunistinė nomenklatūra ne tik gerai kalba rusiškai, bet, kaip ir Lietuvoje, ilgisi praėjusių laikų. Tiesa, A.Kvašnievskis, bent jau viešai, dar neapsiėmė būti Kremliaus įgaliotiniu buvusiame „socialistiniame lageryje“ ir svarbiausiu V.Putino partneriu Rytų Europoje. Vizito Lenkijoje metu jis kol kas tik žarstė į visas puses komplimentus Rusijos prezidentui: koks jis esąs protingas, komunikabilus, koks patyręs. A.Kvašnievskiui tai padaryti buvo nesunku, nes jis, kaip ir visi buvę Lenkijos komunistiniai nomenklatūrininkai, puikiai kalba rusiškai ir nuolat tą demonstruoja. V.Putinas deramai įvertino Lenkijos prezidento lingvistinius ir politinius sugebėjimus ir džiaugėsi, kad A.Kvašnievskis be didelio triukšmo per pastaruosius dvejus metus sugebėjo atkurti draugiškus Lenkijos ir Rusijos santykius.
V.Putino vizito metu tie „geri santykiai“ buvo demonstruojami visokiais būdais. Pavyzdžiui, abiem prezidentams lankantis koncerte Varšuvos didžiajame teatre, A.Kvašnievskis kaip lenkų meilės Rusijai išraišką demonstravo mėlynos spalvos rožes, išaugintas Lenkijos selekcininkų V.Putino garbei, nes be mėlynos spalvos rožių negalėjo būti sukomponuotas Rusijos vėliavos spalvų rožių kilimas. Rusijos prezidentas ypač didelį palankumą rodė pirmajai Lenkijos poniai, kuri svečiui pristatė visą Varšuvos elitą, pradedant garsiąja kino žvaigžde Barbara Brylska, baigiant žinomais lenkų sportininkais. Po koncerto Radvilų rūmuose surengta vakarienė. Patiekta triušiena su juodųjų serbentų padažu, stirniena, virtiniai su aguonomis, aukščiausios rūšies prancūziški vynai. Per vakarienę ir po jos daug kalbėta apie Karaliaučiaus anklavą. Jeigu ankstesnioji Lenkijos valdžia buvo numačiusi sugriežtinti vizų režimą su Karaliaučiumi jau nuo šių metų pradžios, tai dabar A.Kvašnievskis pažadėjo svečiui atidėti šį reikalą mažiausiai iki 2003 metų. Buvo paskelbta, jog abu prezidentai sutarė paspartinti planuojamas „ketvertuko“ (Maskvos, Briuselio, Varšuvos ir Kaliningrado) derybas dėl anklavo reikalų. Įdomu, kad tame ketvertuke neatsirado vietos penktajam partneriui – Lietuvai. Bent jau Rusijos spauda to nemini. Todėl galima daryti išvadą, jog Varšuvos „advokatavimas“ Lietuvai, pasikeitus Maskvos ir Varšuvos santykiams, baigiasi.
Bet svarbiausia, kad prezidentai sutarė dujotiekio į Vokietiją statybą per Lenkijos teritoriją baigti 2003 metų gale. Varšuva įsipareigojo į dujotiekio statybą investuoti 350 milijonų dolerių – trečdalį visos kainos. Taigi, nepaisant Lietuvos ministrų vojažų į Maskvą, prašymų Maskvos tiesti dujotiekį per Lietuvos teritoriją, viskas nuėjo niekais. Maskva ir Varšuva jau nusprendė kitaip. Ypač džiūgavo Rusijos ir dabartinę neokomunistinę Lenkijos vyriausybę palaikanti spauda: sausio 17 dieną, kai sovietų laikais buvo minimos Lenkijos „išvadavimo“ metinės, V.Putinas ir A.Kvašnievskis iškilmingoje ceremonijoje padėjo vainikus prie sovietų karių memorialo. Maskvos dienraštis „Komsomolskaja pravda“ ta proga rašė: „Dar prieš dvejus metus tokio dalyko negalima buvo net įsivaizduoti. Istoriniai prieštaravimai nueina į praeitį, užleisdami vietą sveikam pragmatizmui“.
Maskvos ir Varšuvos suartėjimas vargu ar ką nors gero žada Lietuvai. Tuo labiau kad ir Lietuvoje daugiau kaip pusė vadinamųjų socialdemokratų ir socialliberalų rėmėjų ir rinkėjų pasisako prieš stojimą į NATO ir ES. Jeigu Lenkijoje buvo pagaliau ryžtasi atimti parlamentinę neliečiamybę iš lenkų Šustausko – vadinamosios ūkininkų profsąjungos „Savigyna“ lyderio Andžejaus Leperio, tai Lietuvoje tokie leperiai nebeišlenda iš televizorių ekranų ir spaudos puslapių.

Petras Katinas
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2002 "XXI amžius"