„Vaiskus žydėjimas lino...“

Dizainerė Onutė Kujelienė Nuotrauka iš asmeninio albumo

Drabužių dizainerė, Kauno skiautinių klubo vadovė Onutė Kujelienė netrukus su naujaisiais darbais išvyks į Jungtines Amerikos Valstijas - išeivijos lietuvių moterų bendraminčių kvietimu menininkė Lietuvą parodose reprezentuoja ne pirmą kartą. O.Kujelienė sukūrė parodų ciklą "Mano Tėvynės įvaizdis", o naujausius mišria technika atliktus kūrinius skyrė Lietuvos heraldikai.

Skleidžia Lietuvos įvaizdį

Tremtyje augusi dailininkė, Skiautinių klubo įsteigėja O.Kujelienė sakė, jog ten, Sibire, išmokusi iš nieko padaryti daug ką. Moterys siuvo skiautinių antklodes, drabužiai buvo lopas ant lopo. Tačiau, pasak jos, šiuo menu dizainerė susidomėjo ne iš naivumo ar neturto. "Skiautinį meną "atradau" Amerikoje", - šypsojosi pasakodama Onutė. Ten ji lankėsi du kartus. Pirmą kartą prieš dešimt metų su Lietuvos delegacija dalyvavo Los Andžele surengtose Lietuvių dienose. Tuo metu ji dirbo drabužių modeliuotoja, kūrė eksperimentines drabužių kolekcijas "Vaivorykštės" fabrike. Amerikoje susipažino su Vašingtono lietuvių moterų draugijos pirmininke Genovaite Vasaitiene, kuri ir pakvietė čia surengti autorines parodas.
1995 metais menininkė O.Kujelienė per pusmetį su savo drabužių kolekcijomis aplankė Niujorko, Baltimorės, Klyvlendo parodų galerijas. Ne tik rodė savo darbus, bet ir žvalgėsi, domėjosi parodų salėse, ką sukūrė kiti. Čia jai labai patiko skiaučių meno darbai. Susipažino su menininkėmis Gražina Narkus-Kramer, Ramute Aidiene ir kitomis skiautininkėmis, kurios mielai pasidalijo savo patirtimi su kūrėja iš Lietuvos. Onutė pamėgino sukurti skiautinių pati. Pavyko. Grįžusi į Lietuvą, įkūrė skiautininkių klubą "Skiaučių menas", kuris gyvuoja septynerius metus ir turi per penkiasdešimt narių. Surengta daugybė teminių parodų Lietuvoje ir svetur. Panašiam skiautinių klubui Vilniuje išradingai vadovauja Aldona Tamonytė. Jau įkurta Respublikos skiautininkių klubų asociacija, trečius metus jos narės atstovauja Lietuvai Europos skautinių festivaliuose, vykusiuose du kartus Vokietijoje, Danijoje.
Šį kartą O.Kujelienė vyksta į Jungtines Amerikos Valstijas Birutės ir Vytauto Zalatorių kviečiama. B.Zalatorienė - Čikagos lietuvių moterų draugijos veikėja, tarybos narė, kurios rūpesčiu menininkė savo naująją parodą surengs Čikagoje, taip pat ketina "Lietuvos heraldikos" parodą eksponuoti Vašingtone ir kitur.
Menininkė kuria ne tik įdomius meno kūrinius, bet ir rašo eiles. Ji paskaitė naujos parodos moto pasirinktu savo eilių posmelį: "Mūs širdis pusiau padalijo/ Vienų Sibiras, kitų - Atlantas/ Vaiskus žydėjimas lino/ Vaidenas ant svetimo kranto..."

Ant svetimo kranto

O.Kujelienė ant svetimo Jenisiejaus kranto atsidūrė dar būdama vystykluose. Partizano Alfonso Atkočiūno našlė Ona su kelių mėnesių naujagime Onute, devynerių ir vienuolikos metų dukrelėmis buvo nugrūsta į gyvulinį vagoną 1948-aisiais. Atsidūrė šaltojoje Igarkoje. Mažajai Onutei Lietuva buvo svajonių šalis, apie kurią girdėjo ilgesingas tremtinių dainas, klausėsi mamos pasakų apie Eglę žalčių karalienę, legendų apie šalies senovę. Mažos mergytės širdyje jau tuomet brendo kūrybiniai sumanymai, kuriuos vėliau įprasmino savo parodose: "Vaidilutės", "Žvelgiant nuo Birutės kalno", "Pajūrio legenda", "Lietuvos pasakos" ir kt.
Lietuva mažajai tremtinei "kvepėjo obuoliais", duona ir dar daugybe visokių dalykų, taip stigusių alkanoje tremtyje. Į gimtinę ji grįžo pirmoji - parkeliavo būdama dešimties metų su tremtinių vaikų grupe, kurią pargabeno valdžios leidimu vaikinas Antanas Jonaitis, atvykęs į Igarką pas gimines. Onutė buvo mažiausia. Visiems tėvai sukalė po medinę skrynutę, išlydėdami peržegnojo ilgai, kelis mėnesius truksiančiai kelionei į tėvynę.
Maskvoje jaunasis globėjas varganą būrelį buvo nusivedęs į Raudonąją aikštę, nufotografavo, kad vaikai nepamirštų, kieno dėka jie atsidūrė "motinos Rusijos glėby". Fotografijų negatyvus A.Jonaitis išsaugojo iki Atgimimo. Onutė pasakojo, jog tik tuomet susirado savo gerąjį globėją ir pasidarė tas atmintinas fotografijas.
Gimtinėje - Siesikuose, Ukmergės rajone - gimtieji namai buvo paleisti pelenais, dauguma kaimynų ištremti. Onutė apsigyveno pas neregę tetą Padubičių kaime (Ukmergės r.). Čia baigė septynias klases. Mokėsi gerai, tačiau labiausiai mėgo piešti. Trylikametė atvyko mokytis į Kauno aukštesniąją meno mokyklą. Paauglei ant savo liaunų pečių teko užsikrauti visą savarankiško gyvenimo naštą. Gerų žmonių pagalbos mergaitei likimas negailėjo, tuo ji džiaugiasi ir dabar. Malonaus būdo menininkė turi daug draugų ir bendraminčių. Taip Onutė pasiliko Kaune. Vėliau ištekėjo. Išaugino sūnų ir dukrą. Dirbo mėgstamą darbą, iš kurio didelių turtų nesusikrovė, tačiau gavo, pasak jos, pačią nuostabiausią galimybę - pamatyti pasaulį.

Mieliausia gimtinėje

O.Kujelienė sako, kad nors daug kur per pastaruosius metus yra tekę lankytis ir įvairiausių apdovanojimų pelnyti,tačiau mieliausia jai parvykti į gimtuosius Siesikus. Savo naujausius kūrinius "Lietuvos heraldika" ji taip pat pirmiausia eksponavo šią vasarą Siesikų kultūros centre.
Menininkė papasakojo, jog mintis imtis šios temos jai kilo pamačius A.Semaškos knygą "Po Lietuvą", kurioje pristatyti mūsų tėvynės miestai ir miesteliai. Ji susižavėjusi jų herbais ir vėliavomis, kuriuos pamėgino įprasminti ant šilko, tapybos darbuose, atlikti mišria technika. Sukūrė apie keturiasdešimt darbų. Pirmiausia ėmėsi kurti darbus, kuriuose atsispindi Ukmergės, Kauno, Vilniaus, Druskininkų, Marijampolės ir kitų labiausiai pamėgtų Lietuvos vietovių heraldika. Kitus ketina daryti jau išvykusi į Ameriką. O.Kujelienė prisipažino dirbanti po dvylika valandų per dieną. Ne tik kuria pati, bet ir moko kitas moteris įprasminti savo išmonę meniniuose dirbiniuose. Po parodos atidarymo ji dažniausiai surengia praktinį seminarą. Aplankyta per keturiasdešimt miestų ir miestelių.
Skiautininkės pradėjo naująjį sezoną. Kauno "Žinijos" draugijoje vėl rengiami praktiniai seminarai. Skiautinių klubo vadovė džiaugiasi subūrusi gerą būrį bendraminčių. Tai ir dabartinio Kauno savivaldybės mero žmona Gražina Ašmienė, Regina Bagdonienė, Vitalija Krivickienė, Tito Masiulio mama ir profesionalios tautodailininkės Liucija Kudžmienė, Giedrė Klibavičienė ir kitos.
Menininkė pasakojo apie gražų bendradarbiavimą su Rusų kultūros centro Moterų klubo narėmis. Čia taip pat buvo surengta skiautininkių klubo paroda. Savo įspūdžius, patirtus Europos skiautininkių festivaliuose, moterys grįžusios perkelia į vieną didelį darbą, kurį pavadino "Europos kelias". O.Kujelienė taip pat pasidžiaugė gražiu bendradarbiavimu su Kauno Panemunės parapijos bendruomene, kur dar tebeveikia jos darbų paroda.

Skaudi praeitis

"Tačiau kad ir kur būčiau, skaudi praeities atmintis manęs niekur neapleidžia", - susimąsto O.Kujelienė. Nors po tremties praėjo daug metų, jai taip ir liko neatsakytas klausimas, už ką trėmė nekaltus kūdikius, vaikus, moteris, senelius. Tėčio ir jo bendražygių partizanų žūtis - skaudi aitri žaizda. Nepalaidoti, suversti bendron duobėn tėvelio ir dar aštuoniolikos jaunų vyrų palaikai laukė Atgimimo, pasakoja apie savo skaudžią praeitį menininkė. "Nei motulė, nei senelė laidot mūsų negalės, iškankinti jauni kūnai miestų aikštėse gulės", - tai partizanų dainos žodžiai.
Po keturiasdešimties metų tuos kaulelius, kunigo padedami, artimieji surankiojo ir pakasė po ąžuoliniu kryžium, pastatytu O.Kujelienės rūpesčiu. Jame įrašyti žodžiai: "Sielas atidavėm Dievui, o gyvybes - Tėvynei".
Onutė neslepia ašarų, pasakodama, kad tėtis žuvo būdamas vos trisdešimt trejų, taip ir nepalaikęs mažylės ant rankų.
Ji turėjo daug ką pasakyti ir 1999 metais Romoje vykusioje konferencijoje, kurioje buvo aptartos Molotovo-Ribentropo pakto pasekmės Lietuvai. Čia ji buvo pakviesta su grupe Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir visuomenės veikėjų. O.Kujelienei didelį įspūdį paliko Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II palaiminimas konferencijos dalyviams.

Atmintis gyva

Savo ir kitų tremtinių išgyvenimus O.Kujelienė sumanė atskleisti 1996 metais, surengdama respublikinę dailės parodą "Tremties atmintis". Kauno paveikslų galerijoje lankytojai gali išvysti tremtinių menininkų kūrybą, taip pat tremtyje puoselėtas lietuvių liaudies meno tradicijas, kurias palaikė tremtinės, sugrubusiomis rankomis vakarais megzdamos, nerdamos, siuvinėdamos nuostabiausius ornamentus, vaiskų lino žydėjimą po tėviškės dangum. Dieną jos plukdė sielius, kapojo miške šakas, gaudė žuvį lediniame Sibiro upių vandenyje. Menininkė pastebi, jog tas skaidrus lino žydėjimo, tėviškės beržų ir gandrų ilgesys atsispindi ir jos užjūrio bičiulių kūryboje. Antai pernai Menininkų namuose surengta Gražinos Narkus-Kramer iš JAV darbų paroda "Langas į gimtinę" bylojo, jog kiekvienas skiautinys pripildytas tėviškės laukų ir sapnų dvelksmo.
O.Kujelienė prasitarė, jog į Lietuvą ketina grįžti drauge su G.Narkus-Kramer, kur ji ketina mus pradžiuginti ir nustebinti savo jubiliejine paroda. Kad ir kur būtum, ar šiapus, ar anapus Atlanto, visuomet širdyje gyvas Lietuvos įvaizdis - "vaiskus žydėjimas lino..."

Elvyra ŽEIŽIENĖ
Kaunas

© 2002"XXI amžius"