Paskui laiko strėlę

(Tęsinys. Pradžia Nr. 87)

Kazimieras Kalpokas

Didžiulės energijos, valios, neapsakomos jėgos reikėjo turėti vadui. Kalpokas tarytum vijosi laiko strėlę, nespėdamas visko aprėpti, išklausyti visų, kas kreipėsi į jį pagalbos dėl išplėštų, sudegintų sodybų, nukentėjusių, nukankintų artimųjų. Vado dalia ne kiekvieno pečiams uždėta, o laiko strėlės, lekiančios į nežinomą tolimą taikinį, tau nepavyti, žmogau…
Tačiau jis vijosi savąją laiko strėlę, parklupęs ir vėl atsikėlęs, negalėdamas nusiraminti dėl to, ko nenumatė ar nespėjo apsaugoti. „Aš privalėjau neretai nutylėti tiesą, jausdamas, kad nėra laiko ilgiems svarstymams, ką rinktis – pralaimėjimą kautynėse ar rizikingą pergalės sėkmę. Aš aplinkybių būdavau verčiamas sakyti vyrams „taip“, kai reikėjo stabtelėti, suabejoti ir sakyti „ne“. Atleiskit man, vyrai, aš buvau tik karys lemiamo pasirinkimo minutėmis. Pavojaus ir nežinios bijo tik tie, kas per daug gerai pažįsta save ir nenori jokios ateities. Atleiskit man, vyrai…“ – tarytum atsiprašymo malda mintyse kalbėdavosi su žuvusiaisiais vadas.
1944-ųjų rugpjūčio pradžioje sovietinė armija „išvadavo“ Čedasus. Ūkininkai pajuto, kokiomis smurto priemonėmis valdys okupantai Lietuvą. Pirmieji į miestelius ir pasienį buvo atsiųsti specialiosios parengties smogikų daliniai. Kalpokas kurį laiką slapstėsi.
Apie sudėtingą laikotarpį tarp dviejų okupacijų ir nulėmusius Kazimiero likimą įvykius papasakojo jo giminaitė Zita Gimbutienė:„1941 metais, įsiveržęs į Juodupę, rusų enkavėdistų dalinys žiauriai nukankino dvylika vyrų, kurie nebuvo jokioje veikloje dalyvavę, beginkliai jauni vaikinai. Tarp jų buvo ir Kazimiero brolis Vladas Kalpokas. Kazimierą tas iki širdies gelmių sukrėtė: ilgai negalėjo po tų įvykių ir brolio netekties atsigauti. Manau, kad jis taip ir neatgavo ramybės. Su broliu jiedu buvo labai artimi, viskuo dalijosi. Man atrodo, jog po brolio žūties Kazimieras visą gyvenimą tarytum skubėjo, lėkė karštomis enkavėdistų pėdomis, negalėdamas atleisti, keršydamas už brolio ir tėvynainių mirtį. Tai buvo kova nebijant žūti, neišvengiamai skubant mirties pasitikti. Po pirmosios rusų okupacijos, traukiantis Raudonajai armijai iš Rokiškio, Kazimieras vadovavo 1941 metų sukilimui. Palikus rusams Rokiškį, jis surinko šaulių savanorių būrį, siekdamas neutralizuoti rusų kariuomenės likučius, turėdamas tikslą atkurti Nepriklausomą Lietuvą. Vėliau beveik visi Kazimiero apmokyti šauliai tapo jo būrio partizanais.
Sunku įsivaizduoti, kaip jis atlaikė didžiulę įtampą, nuolatinį parengties kautynėms būvį. 1944-aisiais, kai artėjant frontui iš Lietuvos bėgo vokiečiai, susirinko Kalpoko šauliai ir sprendė - likti Lietuvoje ar pasitraukti? Žinau, kad jie jau turėjo leidimus išvažiuoti, Kazimieras – taip pat… Tačiau jis pasakė: „Negaliu palikti tėviškės, šeimos, namų. Čia gimiau, čia ir mirsiu. Kovosiu iki pergalės arba mirties“. Manau, jog būtent jo pasirinkimas, valinga asmenybė sulaikė ir kitus vyrus likti Lietuvoje. Galbūt Kazimieras turėjo ir palaikė ryšius su latviais. Persekiojamas NKVD dalinių, jis pasitraukdavo į Latvijos pasienio miškus, o vėliau, kai po pabėgimo teko slapstytis, jį globojo latvė Rygoje.
Sovietams okupavus Rokiškio ir Šiaulių rajonus, 1944 metų rugpjūčio pradžioje Kalpokas slapstėsi, tačiau greit išėjo į partizanų vado Čerkos būrį ir jau lapkričio mėnesį tapo būrio vado pavaduotoju. Lapkričio 11 dieną, vadovaujami Kalpoko, partizanai jau surengė Čedasuose pasalą ir apšaudė operatyvinę enkavėdistų grupę, sudegino jų automobilį. Okupacijos pradžioje enkavėdistai dar neįstengė rasti vietinių agentų išdavikų, sunkiai sekėsi užverbuoti žmones dirbti okupantams. Karinė okupantų vadovybė labai greit visoje Lietuvoje įkurdino iš Maskvos atsiųstas SSRS NKVD – NKGB operatyvines grupes kovai su Lietuvos partizanais. Didžiulė apmokytų, turinčių patirtį smogikų grupė veikė ir Rokiškyje. Lapkričio 20-25 dienomis okupantų karinės vadovybės nurodymu operatyvinė NKVD grupė Pandėlio, Panemunio, Kamajų, Juodupės ir Obelių valsčiuose surengė masines karines naikinimo operacijas. Enkavėdistai degino ūkininkų sodybas, žudė miestelių ir kaimų gyventojus, partizanų būriai tomis dienomis neteko daug vyrų. Kiek išblaškytas Kalpoko būrys ryžosi neišvengiamoms kautynėms su smogikų daliniais.
Partizanai rengėsi užimti Panemunio miestelį ir įtvirtinti ten savo valdžią.
Rengiantis kautynėms kažkuris iš vyrų suabejojo: „Ar išlaikysim miestelį savo rankose, ar ilgai? Okupantų kasdien daugėja…“ – „Jeigu nors akimirką abejojate savimi, išeikit iš būrio. Jūs reikalingi ir namuose, ūkiuose, šeimose. Nelikit būryje, jei netikit pergale. Laiku išeiti garbingiau, nei tapti enkavėdistų agentu iš baimės ar neišlaikius kankinimų. Visko gali atsitikti. Todėl gerai pagalvokit: lietuviu galima likti ne tik būryje. Pasvarstykit visi, kam ryžtamės, ir iki ryto nuspręskit, kas kaip gyvens toliau“.
Vadas daug nekalbėdavo, nebandė nė vieno įtikinti, kad pasirinktų rizikingą kovą, ar sulaikyti būryje, nes iki to laiko nė nebuvo sutikęs norinčiųjų likti po okupanto padu.
Su keliais jauniausiais vaikinais vadas anksti rytą atsisveikino. Išėjusiųjų buvo vos keli.
Su grupe vyrų Kalpokas gruodžio pradžioje vadovauja Bagdalovo tarybinio ūkio užpuolimui. Iš sargybinių ir centro tarybinio ūkio pirmininko Kondratjevo bei malūnininko Šimėno atima šaunamuosius ginklus.
1944 m. gruodžio 12 d. trys jungtiniai partizanų būriai – 300 vyrų atvirai, dainuodami įžygiuoja į Panemunio miestelį. Prasideda kautynės, okupantai sprunka. Labai greit miestelis buvo paimtas. „Jūs tik pažiūrėkit, - karščiavosi vadas, sklaidydamas apylinkės Vykdomojo komiteto dokumentus, - komunistams jau lietuvių Lietuvoje per daug! Tremčių sąrašai sudaryti!“
Analizuoti partinių darbuotojų sukurptus dokumentus nebuvo laiko: sudegė ne tik Vykdomojo komiteto, bet ir MVD būstinės dokumentai. Paimti ginklai: 30 šautuvų, kulkosvaidis, galybė šovinių ir sprogstamosios medžiagos, surastos apylinkės milicijos patalpose. „Pravers, - trumpai pasakė vadas. – Kaip tik to mums ir reikia“.
Iš maisto parduotuvės partizanai pasiėmė reikalingų produktų, iš gamyklos – spirito. „Nesitikėkit, kad lėbausit“, - priminė Kalpokas, išvydęs šypsenas vyrų veiduose. Paaiškino: „Pravers kritiškiausiu momentu“. Drausmė vadui buvo pagrindų pagrindas.
Per kautynes buvo nušauta dvylika partinių darbuotojų: Panemunio valsčiaus partorgas Jonas Jasinevičius, valsčiaus Vykdomojo komiteto pirmininkas Adolfas Nagelė, Aukštadvario apylinkės sekretorius Vladas Kadūkis, Paliepio apylinkės tarybos pirmininkas Adolfas Alekna, Panemunio valsčiaus Vykdomojo komiteto sekretorius Aleksas Rudis, Kvetkų apylinkės tarybos pirmininkas Bronius Šeškus, liaudies gynėjas – stribas Petras Griovys, NKVD talkininkai Karolis Griovys ir Karolis Šiupinys, aršus komunistas Pafnutijus Aleinikovas, Rokiškio komjaunimo komiteto darbuotojas Timofejevas, žuvo ir apylinkės tarybos pirmininko žmona Aleknienė. Kai kurie komunistai buvo paimti į nelaisvę, o pasižadėję daugiau netarnauti okupantams, paleisti.
- Nesuprantu, ko jie tikėjosi susidėję su bolševikais, - pasakė vadas apie liaudies gynėjus. – Negi gyventi su parduota sąžine lengviau?
- Gal bijojo lįsti po kulkomis pirma skirto laiko, - suabejojo vyrai.
- Visko bijant galima amžinu vergu pasilikti, - vadas širdies gilumoje gailėjo žuvusių saviškių, nors negalėjo jų suprasti: - Juk savi, lietuviai… Kokia migla jiems akis apdūmė, kad patikėjo komunistais ir pakėlė ranką prieš savus?
Vadas nelaukė atsakymo iš niekur, nes viską pats gerai žinojo ir sakė:
- Išdavikų lietuvių karo kelyje dar bus labai daug, vyrai. Renkimės tam… Ir už Panemunio paėmimą mums okupantai nedovanos. Jeigu jau dabar ilgiausi sąrašai parengti lietuviams tremtyje sunaikinti, tai kas nutiks tiems, kurie išliks? Ar jie dar bus lietuviai? Skaudu pamačius, kad po tais sąrašais yra ir Lietuvos komunistų parašai. Tegul… Tegul jie nulems tūkstančių mūsų tautiečių likimus, bet mes dar gyvi! Čia mūsų žemė, mūsų paliktos pėdos ir tėvų kapai. Čia mes ir liksim.
Vadas neklydo. Po pralaimėjimo Panemunio miestelyje enkavėdistai visai pašėlo: lakstė po kaimus su automatais, grasino žmonėms, reikalaudami išduoti partizanus, jų bunkerius, ryšininkus ir rėmėjus. Buvo suimti partizanų artimieji ir giminės, tremiami į Sibirą, tardomi, žiauriai kankinami, žudomi.
Tačiau ir partizanų dar buvo labai daug: jie pralėkė kaip vėtra pro Panemunį ir Rokiškio kaimelius, nesugaunami, nepavejami ir neįtikėtinai drąsūs. Ir aukų dar buvo ne per daug, dar nevežė partizanų kūnų mašinomis ir nevertė į žvyrduobes. Baisiausia, kas laukė Kalpoko vyrų, dar tik prasidėjo.
Po kautynių vyrai, išsiskirstę grupelėmis, pasitraukė iš Panemunio ir kelias dienas ilsėjosi miške, įkūrę stovyklavietę. Tvarkėsi drabužius, valė ginklus, gamino valgį, rengėsi naujam žygiui ir budėjo sargyboje.
- Vadas miega jau šešiolika valandų, - pasakė vienas vyrų.
- Apsirikai, tik dvylika. Ir nemiegu: mąstau, - atsiliepė vadas.
Vyrai sujudo. Pasiūlė vadui karšto viralo, pakvipo mėsa. Paskui pradėjo kalbėtis. Apie pergalę kautynėse ir namus, apie tai, kaip gyvens sugrįžę namo, jeigu sugrįš. Tik apie vieną dalyką nutylėjo, nedrįso vadui pasakyti, ką nugirdę: apie jaunutę Kalpoko dukterį kulnus raitė nedoras žmogus, įtariamas ryšiais su kagėbistais. Kas, jei specialiai pasiųstas mergelei galvą apsukti, o per ją ir tėvą susekti? O gal tik šiaip plevėsa, nerimtas vyrukas? Vis tiek gero iš tokio nelauk. Ar vadas tą žino? Meluoja ir kaimo gandų nešiotojos, gal dar patylėkim? Svarstė vyrai ir nutarė patys išsiaiškinti.
Vadas nusiprausė sniegu, pavalgė ir pasakė:
- Mokysimės, vyrai. Matau, kad jums kautynėse sunkiau nei man. Aiškinosi, kaip saugotis priešo kautynėse, neatsukti jam nugaros, kiek ir kada galima leisti priešui prisiartinti, kaip jausti šalia kovojantį draugą ir jam padėti. Jauni vyrai jau buvo patyrę grumtynių skonį iš arti, matę kovos bičiulių mirtį, pasiilgę namų. Vadas tai jautė, žinojo, jog ateis valanda, kai teks atvirai atsakyti į sunkiausią klausimą: ar ilgai? Ar ilgai užteks jėgų išsilaikyti?
- Aš tik vadas ir nieko negaliu pakeisti, - pasakė jis. – Galiu palaikyti viltį, išmokyti jus to, ko pats išmokau, bet kariais tapti teks jums patiems.
Vyrai tylėjo, mąstė ir laukė, ką dar pasakys vadas, jeigu tik pats žino, kuo baigsis jų kova – lietuvių karas su stipriu, gerai ginkluotu okupantu. Vaikinai nelengvai išgyveno dar nedidelę kovinę patirtį, kai nenorėtum šauti į žmogų, tačiau privalai, nes jei nešausi tu – nukaus tave. Vadas, tarytum atspėjęs jaunų karių mintis, pasakė:
– Kai tenka šauti iš labai arti – priešo nebematai. Regi tik žmogų. Štai kodėl kare šaunama nežiūrint į akis. Nežiūrėk okupantui į akis, kai teks nukreipti ginklą: pamatysit priešo akyse beviltiškumą ir žūsit patys, nes ir jie – vargetos, varu išvaryti į karą, kažin ar suvokę vienintelį komunistų norą valdyti visą pasaulį. Neklauskim, kas mums bus. Mes siekiam laisvės, mums laisvė – ne žodis. Tai mūsų gyvenimas. O kai laisvė taps visai tautai ne žodžiu, bet gyvenimu, tada ir būsim laisvi. Ir, Dieve duok, mums iškęsti viską, ko negalime pakeisti.
Jie buvo pasiryžę sunkiai kovai, jie tikėjo savimi ir pergale, vylėsi, kad Lietuvą užtars galingesnės už komunistų Rusiją valstybės.
- O jeigu neužtars? – suabejojo vyresni.
- Žūsim, - neįtikėtinai ramiai atsakė vadas. – Vyksta karas, todėl tikiu tik tuo, kas yra čia ir dabar… Ir būsiu su jumis tol, kol esu reikalingas.
Leidosi šalta žiemos saulė.
- O dabar, vyrai, būriai išsiskirstys po 10-12 žmonių. Susitiksim žygiui, gavę žinią per ryšininkus. Renkitės į kelią. Mano būrys iš stovyklavietės išeis paskutinis.
1944-ųjų žiema partizanams buvo sunki. Žiemoti išsiskirstė grupelėmis, tačiau susirinkdavo vos vadui pašaukus.
Po Panemunio puolimo K.Kalpokas, surinkęs sužeistuosius į gerai įrengtą bunkerį miške, paprašė ligoninės sanitarės Bronės Lensmanaitės padėti slaugyti partizanus. Dvi savaites mergina gyveno miške kartu su sužeistaisiais, gydė žaizdas, maitino ligonius. Vadas ateidavo ir išeidavo iš bunkerio susirūpinęs, tylus. Negeros žinios pasiekė partizanus: jau nuo 1944-ųjų rudens atsiųstos iš Maskvos SSRS NKVD operatyvinės patyrusių čekistų grupės Rokiškyje gavo pastiprinimą. Sėkmingas partizanų puolimas Panemunyje kėlė saugumiečiams baimę: kas nutiks, jei išdrįs savo valdžią paskelbti ir kiti Lietuvos miesteliai? NKVD operatyvinės grupės nurodymu, talkinant okupacinei kariuomenei, visame rajone vykdomos karinės baudžiamosios operacijos. Panemunio, Kamajų, Juodupės, Obelių valsčiuose papildyti smogikų daliniai vėl degino ūkininkų sodybas, apsupti žuvo 68 Kalpoko būrio partizanai, Sabaliausko ir Vaičekausko būrių vyrai. Buvo suimti 244 apylinkių žmonės, rėmę ir padėdavę partizanams, nužudyta daug civilių gyventojų. Žiauriomis priemonėmis slopindami gyventojų pasipriešinimą okupacijai, enkavėdistai Rokiškio rajonui rodė ypatingą dėmesį. Kalpokui prasidėjo sunkiausios dienos. Bunkeryje dar gydėsi sužeisti vyrai, pagiję ar jau sveikstantys išslapstyti po namus pas artimuosius.
- Laikas išeiti ir tau, - pasakė jis sanitarei Bronei. Kurį laiką pagyvensi toliau nuo namų. Jeigu būtum įtariama ar sulaikyta ir pajusi, kad enkavėdistai jau daug ką apie tave žino, nesigink, jog buvai su mumis. Sakyk, Kalpokas jėga nusivarė į mišką ir privertė gydyti sužeistuosius. Atkakliai tą kartok. Gali pasakyti, kad, progai pasitaikius, pabėgai iš miško. Ar aišku, mieloji tu mūsų mergaite? Mes į šį bunkerį nebegrįšim. Jeigu būtum priversta parodyti – parodyk vietą.
- O jei tuo metu čia bus atėję kiti ir aš atvesiu kagėbistus? – klausė mergina.
Vadas šyptelėjo:
- Niekas čia nebeužeis.
- Nesijuokit iš manęs, - pyktelėjo mergina, - aš mokiausi gydyti žmones, o ne kariauti. Tik mokslų baigti nespėjau.
- Baigsi. Tu dar viską suspėsi. Ačiū tau, mergaite, mes tavęs niekada neužmiršim, - padėkojo vadas. – Bet žinok, – jeigu kas nors atsitiks, atkakliai kartok: Kalpokas jėga tave į mišką atsivarė. O dabar renkis, iki pamiškės tave palydėsim.
Mergina tylėjo, klausėsi ir po to pasakė:
- Supratau, vade. Bet ir jūs manęs paklausykit: jeigu mus kelyje apsuptų, nušaukit mane. Bijau kankinimų, neištversiu. Vade, aš jau mačiau, ką jie daro su sužeistaisiais ligoninėje. Vos apgydytus smogikai išveža kankinti. Jie baisesni už žvėris: žiūri į mus siauromis akimis ir taikosi kaip nors įžeisti, paniekinti. Budi prie sužeistųjų ligoninėje, neleidžia prisiartinti, nė žodeliu persimesti.
- Nebijok, saugosim tave. Sugrįši laiku. Gal tavęs niekas nė neieškojo? Kada turi būti ligoninėje?
- Po dviejų dienų. Pasikeičiau su kita sanitare, paaiškinau, jog motina serga. Dar dvi dienas galiu užtrukti.
- Išeisi dabar. Ačiū už pagalbą, toliau mes patys tvarkysimės. Ir neužmiršk, ką sakiau: tave jėga atitempiau iš namų, ir niekas to nematė.
- Neužmiršiu, bet jie tiki savo melu apie šviesų komunizmo rytojų. Manimi netikės, net ir neturėdami jokių įrodymų. Jų akyse mes visi tik banditai, - pasakė mergina ir pridūrė: - Nežinau kodėl, bet man atrodo, kad matomės paskutinį kartą.
- Tegul neatrodo… - šyptelėjo vadas: - Tu dar su visais susitiksi ir ne kartą.
- Vade, atvažiavo sužeistojo. Paskubėkit, - įėjo sargybinis.
- Mes pasirengę. Slaugytoją išleisi netoli kelio į kaimą. Vyrus pavėžėsi toliau. Jus pasitiks Strazdas.
- Būkit sveiki, vyrai, - palinkėjo mergina atsisveikindama.

Janina SEMAŠKAITĖ

© 2002"XXI amžius"