Atnaujintas 2002 m. lapkričio 27 d.
Nr.89
(1096)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis
Literatūra
Nuomonės
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

14. Lietuviai prievartinėje karinėje tarnyboje
SSRS kariuomenėje 1945-1991 metais

Linkoras „Novorosijsk“ Sevastopolyje prieš tragediją
Lietuvių grupę Sevastopolyje nuo atvykimo lydėjo ekskursijos vadovė Žana Ivanovna. Iš kairės į dešinę: Gražina Buzienė, seserys Marytė ir Stasė, ekskursijos vadovė Žana, Violeta Makauskienė, Marija Mačero, Antanas Venckūnas, Vytautas Sakalauskas, pritūpęs Remigijus Ūsas
Krymas, Sevastopolis. Leonardas Andriulaitis tarp šių „Mokomosios kuopos“ draugų. 1954 m. Kiek jų liko gyvų po tragedijos?
Leonardas Andriulaitis
mokomoje kuopoje. 1954 m.

Sovietų Sąjungos režimas vykdė fizinio ir dvasinio genocido politiką netgi karinėje tarnyboje, kurioje nukentėjo Lietuvos vaikinai, vyrai, tėvai. Dešimtmečiais plaukė į Lietuvą karstai iš karinių dalinių, slinko namo suluošintieji, apšvitintieji, išprotėję, lėtai mirčiai pasmerktieji. Sunku įsivaizduoti, kokią tragediją išgyveno tėvai, kai sūnų, išleistą į sovietų kariuomenę sveiką ir optimistiškai nusiteikusį, reikėjo parsivežti cinkuotame karste arba sulaukti suluošinto, silpnos sveikatos jaunuolio. Dauguma Lietuvos sūnų išžudyta, taikant represines priemones, prievartaujant juos fiziškai ir žalojant psichiškai. Deja, tiksliai pasakyti, kiek jų netekome, negali niekas, - tokių duomenų paprasčiausiai nėra.

Jų istorijoje nedėkime taško

…Jūra, laivai ir jūreiviai – kiek įvairiais laikotarpiais apie juos pasakyta, parašyta, dainų išdainuota. Sakoma, kad sovietinis jūreivis yra didvyris vien dėl to, kad tyliai ir kantriai išgyveno visus jūros gyvenimo nepatogumus, besąlygiškai tapdamas laivyno mechanizmo sraigteliu.
Rusijos laivynas paminėjo 300 metų jubiliejų. Kaip ir kitų šalių karinių laivynų istorijoje, jame yra tragiškų puslapių, didvyriškumo pavyzdžių. Jūros ramuma apgaulinga. Kiekvieną minutę laivas gali virsti ugnies fakelu, gali įsiplieksti trumpo jungimo sukeltas fejerverkas ir t.t. Sumanūs jūreiviai neretai susidoroja su gedimais, o atsakingi – jų išvengia.
Kas ištiko 1955 m. spalio 29-osios naktį Juodosios jūros karinio laivyno bazėje Sevastopolyje buvusį linijinį laivą „Novorosijsk“, kai žuvo 610 jūreivių? Kaip 1974 m. rugpjūčio 30 d. Juodojoje jūroje, už 20 mylių nuo Sevastopolio, katastrofą patyrė karinis laivas „Otvažnyj“, kada žuvo 24 jūreiviai, sužeisti ir apdegę – 26? O povandeninių atominių laivų katastrofos? Apie juos jūreiviai sako: „Viltis čia miršta pirmoji“. 1989 m. balandžio 7 d. netoli Norvegijos nuskendo SSRS atominis povandeninis laivas „Komsomolec“, žuvo 42 jūreiviai; 2000 m. rugpjūčio 12-13 dienomis Barenco jūroje per atominio povandeninio kreiserio K-141 „Kursk“ katastrofą žuvo 118 jūreivių ir t.t.
Pažvelkime į šias tragedijas kaip paprasti žmonės, kai neegzistuoja tautybė, religiniai įsitikinimai, kur tragizmo priežastis priglaudė jūra. Tik šiose istorijose nedėkime taško.

Lietuviškos vėliavėlės ant žuvusių jūreivių kapų Sevastopolyje

Broliškose kapinėse Sevastopolyje palaidoti įvairių epochų kariai. Čia palaidota šimtas tūkstančių Sevastopolio 1-osios gynybos kovotojų, Antrojo pasaulinio karo kariai, jūreiviai, žuvę taikos metu laive „Novorosijsk“, povandeniniuose laivuose „Komsomolec“ ir „Kursk“ . Tose kapinėse amžino poilsio atgulė ir jūreiviai iš Lietuvos.
Rusijos ambasadoriaus Lietuvoje Jurijaus Zubakovo ir LR Vyriausybės supratimo ir finansavimo dėka į Sevastopolį vyko grupė žmonių, kurie 47-ųjų „Novorosijsk“ tragedijos metinių proga kartu su sevastopoliečiais, Krymo žmonėmis bei iš kitur atvykusiais svečiais, taip pat Rusijos ir Ukrainos laivyno aukštais pareigūnais plaukė laivu į tragedijos vietą, dalyvavo ceremonijoje nuleidžiant į vandenį vainikus ir gėles bei iškilmingame minėjime broliškose kapinėse, uždegė iš Lietuvos atvežtas žvakutes, pastatė Lietuvos vėliavėles ir padėjo gėlių. Į šį renginį „Novorosijsk“ veteranų tarybos kvietimu vyko Lietuvos karių atminimo sąjungos pirmininkė Gražina Buzienė, išsigelbėjęs per tragediją, buvęs „novorosijskietis“ Vytautas Sakalauskas, išsigelbėjęs iš laivo „Otvažnyj“ Antanas Venckūnas, žuvusio J.Grinkevičiaus seserys iš Marijampolės, žuvusio V.Ūso giminaitis Remigijus Ūsas, neseniai išėjusio Amžinybėn V.Rudžionio dukra Violeta ir „XXI amžiaus“ korespondentė Angelė Buškevičienė.
Rusijos Juodosios jūros laivyno laikraštis „Flag rodiny“ rašė, kad „tokio pobūdžio organizacija Sevastopolyje iš Lietuvos apsilankė pirmą kartą“.
Už gražius tarpusavio santykius, už rūpinimąsi ir kultūrinę programą, už suteiktą galimybę apžiūrėti miesto didvyrio Sevastopolio ir Jaltos įžymiąsias vietas vairuotojams, nuostabiajai vadovei Žanai, Olgai Matusievič, pirmojo rango atsargos kapitonams Jurijui Lepechovui, Nikolajui Filipovičiui, antrojo laipsnio atsargos viršilai Leonidui Bakši – nuoširdžiausia padėka visos grupės vardu.

Tragedijos naktis

1955 m. spalio 29-osios naktį, 1,30 val., Juodosios jūros karinio laivyno bazėje Sevastopolyje linijinio laivo „Novorosijsk“ priekinėje dalyje įvyko stiprus povandeninis sprogimas. Jis buvo toks stiprus, jog pramušė kiaurai – nuo dugno (kilio) iki viršutinio denio – visą daugiaaukštį šarvuotą linijinio laivo korpusą. Per pramuštą didžiulę, maždaug 15-18 m skersmens skylę vanduo veržėsi į vidų. Priekinė laivo dalis nugrimzdo į vandenį.
Po atkaklių gelbėjimo darbų, 4 val. 15 min., laivas staiga pasviro ant kairiojo borto, apsivertė aukštyn kiliu ir nuskendo. Tai atsitiko netoli kranto (už 130-150 m). Laive buvo apie du tūkstančius ekipažo narių. Žuvo 611 jūreivių, tarp jų 58 jūreiviai iš kitų laivų, padėję gelbstint laivą. Šiame laive žuvo dešimt vaikinų, pašauktų į tarnybą iš Lietuvos: J.Malinauskas, P.Petrulevičius, J.Grinkevičius, J.Bardauskas, Vytautas Ūsas ir kt. Gyvi išliko lietuviai Kazimieras Juodelis, Vytautas Rudžionis, Leonardas Andriulaitis, Vytautas Sakalauskas, Romas Marcinkevičius ir Margis. Šią vasarą Amžinybėn išėjo V.Rudžionis. Apytikriai iš „Novorosijsk“ veteranų gyvi dar likę 250, o lietuvių – trys. Tai kauniečiai K.Juodelis, V.Sakalauskas ir Gelgaudiškyje (Šakių r.) gyvenantis L.Andriulaitis.
Praėjus 45 metams, Rusijos vyriausybė aukščiausiais Rusijos ordinais apdovanojo 609 jūreivius po mirties ir 109 dar gyvus jūreivius. Šią vasarą Rusijos ambasadoje Vilniuje medaliais „300 metų Rusijos laivynui“ buvo apdovanoti šeši Lietuvos piliečiai (du iš jų – po mirties), 1955 metais tarnavę linijiniame laive „Novorosijsk“. Rusijos ambasadorius Lietuvoje J.Zubakovas šiltai pasveikino buvusius „Novorosijsk“ jūreivius dar ir dėl to, kad jis yra buvęs jūreivis, laivyno viceadmirolas, tad gerai supranta jūreivio dalią.
Iš ambasadoriaus rankų medalius priėmė L.Andriulaitis, K.Juodelis, V.Sakalauskas, V.Rudžionio dukra Violeta Makauskienė (V.Rudžionis sunkiai sirgo), Margio našlė ir R.Marcinkevičiaus sesuo.

Išbraukti iš atminties

Apie siaubingą tragediją linijiniame laive „Novorosijsk“ sovietų valdžios metais nei Rusijoje, nei Lietuvoje niekas nieko nekalbėjo – nei eilutės laikraščiuose, nei pranešimo per radiją. Tyrimo komisijos dokumentai buvo įslaptinti archyve. Žuvusiųjų šeimas pasiekė tik lakoniškas pranešimas: „Jūsų sūnus (toks ir toks) didvyriškai žuvo kariniame poste k/d Nr. …“; o kas ta „k/d“, paprastam mirtingajam nepriderėjo žinoti. Dar vyriausybė skyrė 2000 rublių kompensaciją už kiekvieną žuvusį jūreivį, bet mažai kam ji buvo išmokėta. Žmonės nežinojo apie kompensaciją, o kariniai komisariatai neskubėjo informuoti.
Slaptumo sąlygomis niekas nekalbėjo nei apie žuvusius jūreivius, nei apie likusius gyvuosius: aukos ir didvyriai liko paslaptyje. Tik tarnavusių šiame laive jūreivių širdyse ruseno mintis: apie tragediją paskelbti, pasižymėjusius apdovanoti. „Novorosijsk“ veteranai surado apdulkėjusius sąrašus ir raštiškai kreipėsi į tuometinį Rusijos ministrą pirmininką Jevgenijų Primakovą. Rusijos Federacijos vyriausybės pirmininkas J.Primakovas atsakė veteranams: „Susipažinęs su jūsų kreipimusi dėl linijinio laivo „Novorosijsk“ ir karinio laivo „Otvažnyj“, priklausiusių Juodosios jūros laivynui, pritariu, kad istorinė tiesa ir teisingumas turi būti atstatyti. Tai būtina ne tik įamžinti jų didvyriškumą, bet ir išlaikant kovines Rusijos karinio jūrų laivyno tradicijas. Man įsakius, Rusijos Federacijos Ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabo viršininkas davė įsakymą parengti medžiagą ir pristatyti linijinio laivo „Novorosijsk“ ekipažo narius apdovanojimui. Žuvusiųjų apdovanojimus galės atsiimti artimieji, arba jie bus perduoti saugoti Centriniam karo muziejui“.
Laivo „Novorosijsk“ veteranų tarybos pirmininkas 1-ojo rango atsargos kapitonas Jurijus Lepechovas ir kiti nariai – 1-ojo rango atsargos kapitonas Nikolajus Filipovičius bei 2-ojo laipsnio atsargos viršila Leonidas Bakši mūsų delegacijai pasakojo, kokį kruopštų ir sunkų darbą jiems teko atlikti: surasti gyvuosius ar žuvusiųjų artimuosius. Per dešimtmečius daugumos adresai buvo pasikeitę. Tačiau šie atkaklūs žmonės nenuleido rankų. 1998 metais po ilgų ieškojimų pavyko surasti 328 žuvusiųjų artimuosius ir 39 gyvus ekipažo narius, t.y. daugiau kaip pusę.
Tarp nesurastųjų buvo ir jūreiviai iš Lietuvos.

Apdovanojimai ieško didvyrių

Vilnietė Marija Mašero – Antrojo pasaulinio karo veteranė – buvo nuvykusi į Maskvą minėti 55-ųjų pergalės metinių. Maskvoje M.Mašero susitiko su karo veteranais jūreiviais iš Sevastopolio. Jūreivių džiaugsmui nebuvo galo, kai sužinojo apie ryšį su Lietuva. Grįžusi į Vilnių, Marija užsuko į laikraščio „Litovskij kurjer“ redakciją.
2000 metų birželį šiame laikraštyje pasirodė publikacija „Apdovanojimai ieško didvyrių“. Straipsnyje buvo išspausdintos pavardės apdovanotų jūreivių iš Lietuvos. Už didvyriškumą, ištvermę, drąsą, parodytą gelbėjant linijinio laivo „Novorosijsk“ ekipažą, apdovanojami Didvyrio ordinu – vienu aukščiausių apdovanojimų Rusijoje:
1. Bardauskas Juozas, Kazio, jūreivis (po mirties),
2. Grincevičius Jurgis, Antano, jūreivis (po mirties),
3. Mikolaitis Juozas, Kazio, 2-ojo laipsnio viršila (po mirties),
4. Petrulevičius Petras, Juozo, vyresnysis jūreivis (po mirties),
5. Samochvalov Karl Abrosimovič, 2-ojo laipsnio viršila,
6. Stasytis Viktoras, Leono, jūreivis (po mirties),
7. Čečenikov Evgraf, jūreivis (po mirties),
8. Ūsas Vytautas, 1-ojo laipsnio viršila (po mirties).
Dar 1955 metais dalis ekipažo narių buvo pristatyti apdovanojimui ordinais ir medaliais. Sąrašuose buvo įrašyti ir gelbėtojai. Visgi į Maskvą iš Sevastopolio atsiųsti jūreivių, numatytų apdovanoti, sąrašai „dingo be žinios“. Tik po 44 metų, 1999 m. liepos 5 d., Rusijos prezidento Boriso Jelcino įsakymu Nr.871 apdovanojimai buvo pasirašyti. „Novorosijsk“ jūreiviai ar jų šeimos nariai jokios vyriausybinės paramos nesulaukė.
„Mes, savo laikraštyje paskelbę pavardes apdovanotų „Novorosijsk“ jūreivių, mažai turėjome vilties, kad kas nors atsilieps: daug metų praėjo, o žmonės buvo iš įvairių Lietuvos kampelių“, - teigė žurnalistė Elena Jurkevičienė. Visų nuostabai pirmoji į „Litovskij kurjer“ redakciją atvyko I.A.Kozlova – jūreivio E.Čečenikovo giminaitė.

Vardan jūreiviškos draugystės

Kaunietis Antanas Venckūnas – rūpestingas tėvas ir vyras, atsakingas firmos darbuotojas, balandžio mėnesį įregistruotos Lietuvos karių atminimo sąjungos valdybos narys, tiksliau, jos siela. Antanas per stebuklą išliko gyvas skęstant kariniam laivui „Otvažnyj“ 1974 m. rugpjūčio 30 d. Atmintyje išliko jūreivystės pradžia – mokslo taisyklės, pirmieji žingsniai laivo denyje ir jūreiviška vaikinų draugystė, patikrinta laiko ir įvykių. Pamatęs knygą apie laivus, Antanas stabtelėja ir, jei kišenėje atranda atliekamų pinigų, visada perka.
Turbūt neatsitiktinai, dairydamasis spaudos kioske, A.Venckūnas pastebėjo straipsnį su „Novorosijsk“ jūreivių pavardėmis. Tai negalėjo jo nejaudinti. Nusipirkęs laikraštį, jau kitą dieną išskubėjo į Vilnių, sužinojo smulkmenas ir pats ėmėsi ieškoti ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse. Kartais Antanas vis atrasdavo vieno ar kito „Novorosijsk“ jūreivio artimuosius, nepamiršdamas ir draugų iš „Otvažnyj“.

Lietuvos karių atminimo sąjunga

Lietuvos karių atminimo sąjunga yra visuomeninė organizacija, vienijanti karinėje tarnyboje žuvusių (mirusių) Lietuvos jaunuolių tėvus, karinėje tarnyboje nukentėjusius asmenis, jų artimuosius ir kitus Lietuvos Respublikos piliečius. Ši organizacija LR Teisingumo ministerijoje įregistruota 2002 m. balandžio 15 d. Tai Lietuvos kareivių motinų sąjungos atskilusi dalis – atsiskyrę jie įkūrė savarankišką organizaciją. Lietuvos karių atminimo sąjungos iniciatorė – pirmininkė Gražina Buzienė. Ji buvo aktyvi Lietuvos kareivių motinų sąjungos narė. G.Buzienė rinko medžiagą apie žuvusius sovietinėje kariuomenėje Lietuvos jaunuolius, aktyviai prisidėjo rengiant parodą Vytauto Didžiojo karo muziejuje „Išėjusi dvidešimtmečių jaunystė“, prisidėjo sudarant knygelę tokiu pat pavadinimu, skirtą Lietuvos kareivių motinų sąjungos dešimtmečiui.
„XXI amžiuje“ nemažai rašyta apie karius, tarnavusius privalomoje tarnyboje. G.Buzienė leido pasinaudoti jai patikėta medžiaga bei nuotraukomis. Gražus abipusis bendradarbiavimas ir supratimas pasitarnavo šviečiant visuomenę. Lietuvos karių atminimo sąjungos pirmininkė G.Buzienė įteikė padėką „XXI amžiaus“ redakcijai, o straipsnio autorė padovanojo G.Buzienei kunigo Roberto Grigo knygą „Rekrūto atsiminimai“, kaip tikrovės, tiesos ir teisingumo simbolį.
Sąjungos pirmininkė G.Buzienė, valdybos nariai A.Venckūnas, Violeta Makauskienė renka medžiagą apie linijiniame laive „Novorosijsk“ tarnavusius lietuvius, vildamiesi sudaryti atminties knygelę. G.Buzienė tikisi, kad organizacijai pavyks sudaryti ir vardinę atminimo knygą su nukentėjusių ar žuvusių sovietinėje prievartinėje tarnyboje karių pavardėmis.
„XXI amžiaus“ redakcija linki Lietuvos karių atminimo sąjungos nariams sėkmės ir stiprybės propaguojant istorinę medžiagą apie Lietuvos jaunuolių tarnybą sovietinėje kariuomenėje, įgyvendinant įstatuose numatytą kultūrinę ir švietėjišką veiklą.

Pakilęs iš griuvėsių

Prieš prisimindami „Novorosijsk“ tragediją, žvilgtelėkime į tuometinį Sevastopolį, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Po karo kai kurie specialistai, įvertindami karo padarinius, tikino: verčiau miesto griuvėsius palikti ir miestą statyti naujoje vietoje. JAV prezidentas F.Ruzveltas, atvykęs 1945 metais į Jaltos konferenciją ir apsilankęs Sevastopolyje, buvo apstulbęs ir sakė: „Atstatyti jūsų miestą prireiks 50 metų ir tik tuo atveju, jei mes jums padėsime, be mūsų pagalbos jums neapsieiti“. Stalinas, apie tai sužinojęs, įsakė įrašyti Sevastopolį į tų miestų dešimtuką, kurie turi būti pirmiausia atstatyti: tai Maskva, Leningradas, Kijevas, Minskas ir t.t. Stalinas tada suprato, kaip jam bus reikalingas Sevastopolis ir laivynas taikos metu, ir negailėjo atstatymui nei pinigų, nei žmonių, nei resursų. Buvo sutelkti geriausi architektai, daugiau kaip 32 tūkst. įvairių specialistų: statybininkų, energetikų ir kt. Pokarinis Sevastopolis iš griuvėsių išaugo pasakiško grožio miestu. Tačiau strategų buvo numatyta, kad čia bus viena stambiausių Sovietų Sąjungos atominių tvirtovių. Sevastopolis tapo jūrų laivyno baze, kuriai teko spręsti globalinius uždavinius. Todėl miestas buvo uždaras, jame esantys kariniai objektai – įslaptinti. Sevastopolis buvo visiškai atstatytas per 13 metų, o ne po pusšimčio, kaip pranašavo JAV prezidentas.
Atėjus į valdžią N.Chruščiovui, 1954 metais Krymo sritis iš RSFSR buvo perduota Ukrainos SSR. Šio perdavimo oficiali versija buvo tokia: Krymo ekonominiai, energetiniai resursai glaudžiai susiję su Ukraina. Nors kai kuriuose šaltiniuose teigiama, jog perduoti Krymo sritį Ukrainai buvo slapta N.Chruščiovo mintis: reikėjo rengtis atskleisti Stalino kultą ir užsitikrinti kai kurių visuomenės sluoksnių pritarimą.
Pagal reparacijas Sovietų Sąjungai, kurias išmokėjo Vokietija ir Italija, Juodosios jūros laivynas gavo keletą kovinių laivų. 1949 metais, tarp kitų, buvo gautas italų laivas „Julijus Cezaris“, sovietų pavadintas „Novorosijsk“.

Laikrodis sustojo 4 val. 15 min.

1955 m. spalio 28-oji, penktadienis. Tą dieną linijinis laivas „Novorosijsk“ paskutinį sykį išplaukė į jūrą. Rytą jis atsišvartavo nuo prieplaukos, vakare grįžo į bazę. Prieš išplaukdamas į reidą, gavo operatyvinio budinčiojo įsakymą prisišvartuoti prie statinės Nr. 3, priklausiusios linijiniam laivui „Sevastopolis“. 18 valandą grįžęs „Novorosijsk“ nuplaukė į nurodytą stovėjimo vietą. Tačiau, priplaukdamas prie priekinės statinės, laivas praslinko pro ją. Duotas įsakymas: išmesti inkarą. Tačiau jūreiviai inkarą išmetė šiek tiek į šoną nuo įprastos vietos. Po kelių manevrų laivas buvo atstumtas į vietą. Jį laikė kairysis inkaras.
Tą vakarą jūreiviams laive buvo parodytas filmas, dalis įgulos gavo leidimus į krantą, dalis tvarkėsi laive, vėliau buvo pirtis, skalbimas. Išlipo į krantą ir laikinai einantis kapitono pareigas G.Choršudovas. Vyriausiuoju laive liko vado padėjėjas antro rango kapitonas Z.Serpolovas.
Prieš vakarienę į „Novorosijsk“ atvyko naujas papildymas – buvę kareiviai, pervesti iš karinės apygardos į laivyną. Jie jau buvo apsirengę jūreiviškais darbiniais drabužiais, tačiau tebeavėjo auliniais batais. Nakčiai kareiviai juos sustatė vienoje linijinio laivo priekinių patalpų. Daugeliui vyrų tai buvo pirma ir paskutinė karinės tarnybos jūroje diena.
Naktį, 1 val. 30 min., priekinėje laivo dalyje nugriaudėjo baisus sprogimas. Galingas smūgis sudrebino laivo korpusą. Visuose deniuose dingo šviesa, laivas paskendo tamsoje, išsijungė signalizacija, radijo transliacija. Sprogimas pramušė trigubą dugną: nuo kilio iki denio atsivėrė didžiulė keliolikos metrų skersmens skylė. Per sprogimą iš karto žuvo 170 žmonių.
Po trumpos suirutės linijiniame laive buvo paskelbtas kovinis aliarmas, įgula užėmė savo vietas pagal iš anksto numatytą tvarką; avarinės tarnybos ėmėsi lokalizuoti sprogimo padarinius. Stovintys greta kreiseriai irgi paskelbė pavojų. Jų medicininės grupės atskubėjo į „Novorosijsk“. Gelbėjimo priemonių buvo maža ir tos pačios gana kuklios. Po pusvalandžio į įvykio vietą atvyko Juodosios jūros laivyno vadas V.Parchomenka, pusšimtis aukštų pareigūnų. V.Parchomenka įsakė: „Nekelti panikos“.
Priekinė laivo dalis nugrimzdo į vandenį, bet išmestas inkaras ir priekinės statinės švartavimo lynai stipriai jį laikė, neleido pajudinti iš vietos ir nuplukdyti į seklumą. Vanduo vis veržėsi į korpusą. Daugiau kaip tūkstantis ekipažo narių laukė įsakymo: ką daryti. Nė vienas nešoko į vandenį gelbėtis. Laivas vis krypo ant šono. Pagaliau vadas davė leidimą evakuoti dalį žmonių iš „Novorosijsk“, buvo įsakyta rikiuotis viršutiniame denyje ir laukti gelbėjimo barkasų. Staiga laivo korpusas suvirpėjo ir palengva pakrypo į kairę pusę. Jūreiviai ėmė slysti nuo dingstančio iš po kojų denio tiesiog į jūrą.
4 val. 15 min. linijinis laivas atsigulė ant kairiojo borto ir po akimirkos apsivertė aukštyn kiliu. Tarsi atsivėrė pragaras, kuris rijo šimtus jūreivių, atsidūrusių vandenyje. Sevastopolietis Leonidas Bakši, 2-ojo laipsnio atsargos viršila, parodė laikrodį, kuris tada sustojo 4 val. 15 min., panardintas į vandenį, o apie išsigelbėjimo detales Leonidas su ašaromis akyse pasakojo kaip apie stebuklą. Dalis likusiųjų viduje – tų, kuriems buvo įsakyta stabdyti vandens veržimąsi, - nuskendo greitai. Kiti buvo įkalinti laivo viduje susidariusiuose suspausto oro maišuose. Jūreiviai kuo pakliuvo stukseno į laivo sienas, signalizuodami gelbėtojams, kur jie esą. Gelbėtojai ėmė pjauti skyles iš vandens kyšančioje „Novorosijsk“ dalyje. Taip buvo išgelbėti septyni vyrai. Tačiau per išpjautas skyles ėmė veržtis suspaustas oras. Laivas lėtai grimzdo. Supratę padėtį, gelbėtojai bandė užvirinti savo pačių padarytas išpjovas, bet tai nepadėjo.
Vandenyje šimtai jūreivių kovojo už savo ir draugų gyvybę. Kažkas šaukė „mama“, kai kam pavyko užsiropšti ant laivo kilio, kiti nuplaukė į šalį ir juos paėmė gelbėjimo valtys. Kai kurie pajėgė netgi nuplaukti iki kranto. Nervinis šokas buvo toks stiprus, jog kai kuriems jūreiviams, priplaukusiems prie kranto, neišlaikė širdis, ir jie čia pat mirė.
Leonardas Andriulaitis, gyvenantis Gelgaudiškyje, prisimena: „Įvykio vietą iš visų pusių supo gelbėjimo kateriai. Nepamenu, kaip atsidūriau jūros gilumoje. Laimė, gelbėjimo laivas pasitraukė atgal, o jei į priekį – manęs šiandien nebūtų“.
Vis netilo žmonių beldimas į korpusą. Bet pabandyk juos išgelbėti! Spalio 30-osios rytą laivas paniro su daugybe viduje likusių žmonių. Girdėjosi desperatiškas beldimas, virstantis ištisu tratėjimu. Tik savitvarda ir atsitiktinumas galėjo padėti prasiskinti kelią pro negyvų jūreivių kūnus bei kūno dalis. Kaunietis K.Juodelis ir šiandien negali atsistebėti: kaip jis, nemokantis visiškai plaukti, išsigelbėjo ir sėkmingai su savimi į krantą išnešė du nuotraukų albumus. „Nežinau, kas man švystelėjo galvoje, stvėriau albumus ir šokau į vandenį, delsti nebuvo galima, viena buvo mintis – privalau išlikti gyvas“, - prisimena šiandien kaunietis.
Gelbėtojai Popovas ir Onifrijenka sugebėjo prasiskverbti pro keletą užtvindytų patalpų ir vienoje iš kajučių išgelbėjo du jūreivius, kurie iki kaklo vandenyje išbuvo dvi paras. Jūreiviams gelbėti trūko gelbėjimo technikos. Narai turėjo povandeninių kvėpavimo aparatų, bet jūreiviai nemokėjo, o gal dėl šoko nesugebėjo jais pasinaudoti. Paskutinėmis minutėmis prieš nuskęstant „Novorosijsk“ girdėjosi įkalintų laivo viduje jūreivių daina „Variagai“. Lapkričio pirmąją narai, nusileidę prie paskendusio „Novorosijsk“, nebeišgirdo jokių garsų.
Pagal įvairius duomenis, žuvo 608 ar 611 jūreivių iš „Novorosijsk“, tarp jų 58, atvykę gelbėti iš kreiserių „Admiral Nachimov“, „Michail Kutuzov“, „V.Molotov“ ir „M.Frunzė“.

Gelbėtojai liudija

Vitalijus Govorovas iš kreiserio „V.Molotov“: „Į jūrą buvo įsakyta išplaukti spalio 29 dieną 6 val. ryto. Kreiseris stovėjo apie 250 metrų nuo linijinio laivo. Poilsiavau kajutėje, laukiau pasirengimo išplaukti į jūrą signalo. Ūmai kažkas mane stumtelėjo ir net mestelėjo lovoje. Išgirdau duslų sprogimo garsą. Po trijų ar keturių minučių nuaidėjo komanda: „Barkasą prie dešiniojo trapo! Laivagalio avarijų likvidavimo partijai rikiuotis jute“. Visos komandos įvykdytos nepaprastai greitai, buvo jaučiama vidinė jūreivių įtampa. Atlėkęs į jutą, gavau kovinę užduotį iš kreiserio vado pirmojo rango kapitono Kadenkos: „Vykti į linijinį laivą „Novorosijsk“ ir suteikti pagalbą“. Praėjus 10 minučių po sprogimo, mes jau buvome „Novorosijske“. Laivas stovėjo truputį palinkęs į priekį ir šiek tiek pakrypęs į dešinę pusę. Laivo priekyje nebedegė šviesa. Raportavęs budinčiam karininkui apie atvykimą, nubėgau į sprogimo vietą. Tai, ką išvydau, mane sukrėtė: denio dangos plieno lakštai kaip kokia kalva styrojo išlenkti virš denio, ant jų sprogimo sulankstytų kraštų ir visur kitur kabojo sudraskyti žmonių kūnai. O po kojomis telkšojo dumblas, susimaišęs su krauju. Nesuradęs nieko iš „Novorosijsk“ vadų, puoliau ieškoti energetikos posto.
Pakeliui vienoje patalpoje susidūriau su avarinių postų jūreiviais. Jų buvo turbūt 12-15 žmonių, laukusių įsakymo. Kadangi šioje laivo vietoje buvau vienintelis karininkas, ėmiau vadovauti ir įsakinėti. Telefono ryšys neveikė, visur tamsu… Pirmasis mano įsakymas buvo toks: „Tvirtinkite laivo priekio pertvarą, denių liukus!“ Pro juos jau plūdo vanduo. Keletą jūreivių pasiunčiau uždaryti iliuminatorių. Nė vieno iš šių vyrukų nepažinojau, nesusigaudžiau, kokia „Novorosijsk“ konstrukcija, tik puikiai supratau, kad į laivo vidų veržiasi vanduo, kad jis laužo pertvaras, kad ima skirtis siūlės, todėl liko viena – grumtis su vandeniu.
O vanduo vis plūdo. Laivas jau pasviro į kairę. Per denio liukus taip pat sunkėsi vanduo. Neturėdami lengvų narų aparatų, jūreiviai nėrė į liuką ir mėgino iš vidaus užtaisyti plyšius. Tiktai kai vanduo pasiekė mano smakrą (mano ūgis 186 cm), įsakiau palikti patalpą. Vis labiau jautėme, kad trūksta avarinių medžiagų ir instrumentų. Griebėme naudoti stalo peilius ir šakutes, vietoj pakulų plėšėme paklodes, vietoj plaktukų kalėme kumščiais, apvyniotais rankšluosčiais.
O paskui išgirdau įsakymą: „Atvykusiems iš kitų laivų rinktis jute“. Padėkojau jūreiviams už vyriškumą ir išlipau ant denio. Tačiau nespėjau pasiekti juto. Paėjus gal 15-20 metrų palei kairįjį bortą, laivas ėmė skęsti. Spėjau sugriebti trapo paramstį, akyse šmėstelėjo laivo vėliava. Kritau aukštielninkas į jūrą ir mačiau, kaip nuo gaubiančio mane denio su didžiausiu triukšmu į vandenį ritosi žmonės. Girdėjosi siaubingas tūkstančių gerklių riksmas.
Mane uždengė laivas. Kuriam laikui praradau sąmonę, tačiau, atsidūręs vandenyje, tuoj pat atsigavau, šalia savęs pajutau kažką besikapanojantį, besistumdantį rankomis ir kojomis. Mėginau pajudėti, bet negalėjau, kažkas siaubingai slėgė krūtinę. Gerokai siurbtelėjau vandens ir vėl praradau sąmonę. Šmėstelėjo mintis: „Kaip kvailai tenka žūti…“
Sąmonę vėl atgavau, kai lėkiau aukštyn milžiniškame oro burbule. Oras išsiveržė iš užtvindytos patalpos su tokia jėga, jog tarsi srovė, išplėšusi visas sagas iš munduro ir sudraskiusi kelnes, išmušė mane iš po denio. Atsidūriau vandens paviršiuje, maždaug per metrą nuo linijinio laivo „Novorosijsk“ dugno. Suveikė refleksas, jog skęstantis laivas gali mane įsiurbti į vandens sūkurį. Vėliau mane įkėlė į barkasą. Netrukus atsidūriau ligoninėje. Man buvo sutrenktos smegenys, sužalota krūtinės ląsta, o nugara – ištisa mėlynė be odos, dešinioji ranka karojo lyg botagas – buvo nuplėšta mentis“.

(Bus daugiau)

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija