Cinizmui ribų nėra

Trys pučistai – Juozas Jermalavičius, partijos draugų pagarbiai vadinamas Josifu Josifovičium, buvęs LKP (SSKP) sekretorius Juozas Kuolelis ir pučistų radijo „Tarybų Lietuva“ vienas vedėjų Stanislavas Mickievičius per Europos Žmogaus teisių teismą ketina gauti trylikos milijonų litų kompensaciją. Ir gali taip atsitikti, kad Lietuvos mokesčių mokėtojai sumokės tuos milijonus mūsų nepriklausomybės duobkasiams. Mat Strasbūro teismo išminčiai nutarė iš esmės nagrinėti, ar Lietuvos valstybė nepažeidė šių veikėjų žmogaus teisių ir sąžinės laisvės. Belieka priminti tiems, kas jau pamiršo, kokie gi tai „sąžinės kaliniai“ ir ką jie veikė lemtingomis Lietuvai 1990-1991 metų dienomis ir naktimis.
J.Jermalavičius LKP (SSKP) centro komitete (M.Burokevičiaus) buvo Ideologinio skyriaus vedėju, titulavęs save partijos istoriku ir istorijos daktaru. Iš tiesų jis daktaru tapo parašęs „fundamentalų mokslinį darbą“, pavadintą „Ateistinis darbas Tarybų Lietuvoje“. Be to, parašė dar keletą panašaus pobūdžio „veikalų“. O už vieną jų „Socializmo sukūrimas Tarybų Pabaltijyje“ gavo net Latvijos SSR valstybinę premiją. Pasimokęs Leningrado aukštojoje partinėje mokykloje (kurioje studijavo ir dabartinio Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas), J.Jermalavičius plušėjo partijos istorijos institute prie LKP centro komiteto. Paskelbus apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, J.Jermalavičius buvo vienas veikliausių jos griovėjų, aktyviai dalyvavo 1991 metų sausio įvykiuose, o pralaimėjus 1991-ųjų rugpjūčio pučui Maskvoje, kartu su M.Burokevičiumi ir kitais pučistais sovietų armijos šarvuočiais buvo išvežti į Šiaurės miestelį. Vėliau prisiglaudė Minske, kur Mykolą Martynovičių Burokevičių ir Josifą Josifovičių Jermalavičių globojo ir jais rūpinosi vienas tuometinių Baltarusijos komunistų partijos vadovų Viktoras Čikinas. Buvo kalbama, kad Minsko draugai ne kartą ragino abu veikėjus pasitraukti iš Minsko į „didžiosios tėvynės“ gilumą – Rusiją. Tačiau jie atsisakė, esą norintys būti arčiau Lietuvoje likusių partijos draugų. Deja, J.Jermalavičius buvo suimtas Minske 1994 m. sausio 15 d. kartu su M.Burokevičiumi. Būdami Minske jie A.Brazauskui ir tuomečiam premjerui A.Šleževičiui rašė laiškus su pasiūlymais ir „priemonių planais“, kaip Lietuvai išbristi iš krizės, ir žadėjo visokeriopą pagalbą. Beje, A.Brazauskui buvo priminta, kad už išrinkimą Prezidentu jis turi būti dėkingas „neatsižadėjusiems principų“ komunistams, kurie vieningai atidavė savo balsus už buvusį LKP pirmąjį sekretorių.
Kitas, reikalaujantis milijonų per Strasbūro teismą, partijos ideologas Juozas Kuolelis, buvęs LKP (SSKP) sekretorius. Tai užkietėjęs bolševikas nuo jaunumės. Buvusio LKP centro komiteto instruktoriaus, vėliau – CK leidyklos direktoriaus kolaborantiškas uolumas neliko nepastebėtas. 1969 metais jis buvo pakviestas į Maskvą darbuotis SSKP centro komitete, Propagandos skyriuje. Vėliau jis ne kartą didžiuodamasis gyrėsi, kad nė vienam Lietuvos komunistų neteko tokia didelė garbė dirbti SSKP centro komiteto aparate. Tiesa, J.Kuolelis Maskvoje išbuvo neilgai, nes po 1972 metų pavasario, kai visą Lietuvą sukrėtė Romo Kalantos susideginimas, išsigandęs kolaborantas Nr. 1 – A.Sniečkus kreipėsi į SSKP centro komitetą, prašydamas grąžinti draugą Kuolelį į Vilnių, nes „liaudies masėse“ būtina sustiprinti ideologinį darbą. A.Sniečkaus prašymas buvo patenkintas ir nuo to laiko J.Kuolelis net penkiolika metų vadovavo LKP centro komiteto Agitacijos ir propagandos skyriui. Atgimimo metais partijos pavedimu buvo paskirtas vadovauti Lietuvos radijui ir televizijai, o paskelbus nepriklausomybę, nedelsiant ėmė kasti jai duobę, nuėjęs dirbti į M.Burokevičiaus partijos vadovybę. Beje, artėjant „istoriniam“ LKP XXI suvažiavimui, kai jau buvo beveik aišku, kad A.Brazausko šalininkai „atsiskirs“ nuo SSKP, Lietuvos KGB padalinio komunistai išrinko J.Kuolelį savo delegatu į šį suvažiavimą.
Lietuvos neokomunistų žurnalas „Gairės“ su malonumu prieš keletą metų spausdino J.Kuolelio prisiminimus, kuriuos pats autorius apibūdino kaip kūrinį apie „gyvenimo ir partijos žlugimą“. Kaip tai suprasti? Gyvenimas ir partija žlugo, o milijonų norisi. Ne kartą jau po nepriklausomybės atkūrimo smerkęs dviveidiškumą ir piktinęsis buvusių partinių viršininkų A.Brazausko ir V.Beriozovo dviveidyste, J.Kuolelis dabar reikalauja maišo pinigų iš tų pačių valdžioje sėdinčiųjų.
Pagaliau trečiasis pučistas, pabėgęs į Maskvą, antivalstybinės radijo stoties „Tarybų Lietuva“ laidų rusų kalba vedėjas S.Mickievičius. Beje, šis jo „pabėgimas“ buvo labai mįslingas. Teisingiau pasakius, jam buvo leista „pabėgti“. Dar galima pridurti, kad tą antivalstybinę radijo stotį, kuriai oficialiai vadovavo dabar jau miręs „LSSR liaudies artistas“ Kostas Šilgalis, oficialiai leido įkurti tuometis Spaudos kontrolės valdybos viršininkas V.Baublys (ištikimas A.Brazausko partijos veikėjas) 1990 m. liepos 23 d. Įteisinta buvo oficialiai, nors ta radijo stotis, veikusi buvusios Vilniaus aukštosios partinės mokyklos patalpose, pradėjo darbą dar 1990-ųjų pavasarį. „Liaudies artistas“ K.Šilgalis, nors ir labai patikimas, tai stočiai vadovavo tik formaliai. Mat reikėjo lietuviškos pavardės. Tikrasis vadovas buvo S.Mickievičius. V.Baublys leido, nors puikiausiai žinojo, jog tai yra antivalstybinių jėgų ruporas. Todėl neperdedant galima sakyti, jog tomis tragiškomis Lietuvai dienomis „atsiskyrusios“ kompartijos veikėjai dažnai veikė ranka rankon su pučistais. Akivaizdžiausias to pavyzdys – jau nepriklausomybės išvakarėse (1990 m. sausio 17 d.) išleistas Lietuvos SSR vyriausybės nutarimas, nepaisant visuomenės protestų, įteisinantis antivalstybinės „Jedinstvos“ organizacijos veiklą.
Taigi dabar šie užkietėję Lietuvos priešai, organizavę laisvės gynėjų žudynes 1991 m. sausio 13-ąją, reikalauja trylikos milijonų litų iš tos pačios nepriklausomos Lietuvos, kuriai jaučia zoologinę neapykantą. Sprendžiant iš pranešimų, ateinančių iš Strasbūro, visai galimas dalykas, kad Europos demokratijos arbitru save vadinantis Europos žmogaus teisių teismas nuspręs patenkinti raudonosios trijulės reikalavimus. Pavyzdžių jau turime. Juk Strasbūre laimėjo bylas prieš Lietuvos valstybę buvęs premjeras A.Šleževičius ir „sąžinės kalinys“ kyšio prievartautojas A.Butkevičius. Kuo gi šie blogesni? Ši sveiku protu nesuvokiama žinia iš Europos žmogaus teisių teismo, nagrinėti, ar Lietuva nepažeidė valstybės išdavikų sąžinės laisvės, atėjo labai nelaiku. Juk liko visai nedaug laiko iki referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje. Jau teko girdėti ne iš vieno tikro patrioto, bekompromisinio narystės ES šalininko, abejonių, ar reikalinga mums tokia Europa, kurios aukščiausia teisminė institucija faktiškai imasi ginti mūsų valstybės priešus. Daugumai tų, kurie lemtingomis 1991 metų sausio dienomis buvo pasirengę atiduoti savo gyvybes, budėdami prie Parlamento ir Televizijos bokšto, tokie dalykai visiškai nesuprantami.
O gal šie veikėjai turėtų kreiptis ne į Strasbūrą, o į tikruosius šeimininkus Maskvoje, kurie ir stūmė juos į tą avantiūrą. Tačiau seniai žinoma, kad „Maskva ašaromis netiki“. Tą žino ir pučistai. Nereikėtų stebėtis, kodėl atsirado šių ištikimų bolševikų kreipimasis į Europos žmogaus teisių teismą. Jie puikiausiai mato, kas vyksta Lietuvoje, kai sovietinės Lietuvos nostalgija prasimuša ne tik atskirų Seimo narių kalbose, bet ir aukščiausių valstybės pareigūnų pasisakymuose. Žinoma, galima kalbėti apie kiekvieno žmogaus teisę turėti tvirtus įsitikinimus ir laisvai reikšti savo nuomonę. To niekas neginčija. Tačiau šiuo atveju J.Jermalavičiaus, J.Kuolelio ir S.Mickievičiaus akibrokštas apskritai neturi nieko bendra su demokratija. Todėl žinomas žurnalistas Edmundas Ganusauskas dar 1996 metais pastebėjo, kad šiandienines Lietuvos realijas galima palyginti su „socializmo“ daigams išpurenta dirva. Išties legaliai veikia vadinamoji Socialistų partija, kurios lyderiai net neslepia, jog savo veiklos planus derino su Rusijos komunistų vadu G.Ziuganovu. Jeigu Strasbūro teismas nors iš dalies patenkintų perversmininkų ieškinius, tai būtų labai skaudus smūgis ne tik žmonėms, kentėjusiems KGB rūsiuose ir Sibiro lageriuose, bet ir pačiai Lietuvos nepriklausomai valstybei.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"