XXI amžius

Planuojant Lietuvos ateities kelią

Yra sakoma, kad visi skundžiasi blogu oru, bet niekas nieko nedaro jam pakeisti. Nieko nedaro, nes orą pakeisti dar ne žmogaus valioje. Lietuvoje daug nusiskundimų blogu gyvenimu. Ar nusiskundimai teisingi? Ar gyvenimą galima pagerinti ir kas daroma jam pagerinti? Kodėl įvairios statistikos tvirtina ir tarptautiniai ekspertai pripažįsta, kad gyvenimas Lietuvoje (kalbant apie ekonomiką) nuolat gerėja, o tuo tarpu skundai stiprėja? Iki antrosios balsavimo į Europos Sąjungą dienos buvo abejojama dėl teigiamų balsavimo rezultatų, nors unisonu balsuoti ragino visi – Prezidentas, Vyriausybė, partijos, Bažnyčios vadovai, intelektualai, suorganizuoti mokyklų mokiniai ir t.t. Prezidentas R.Paksas pažadėjo viešai atsiskaityti už kiekvieną iš ES gautą litą. Tauta parodė pasitikėjimą kandidatu į Prezidentus, suabejota išrinktu Prezidentu. Priėmus dėmesin, kad įvairiose apklausose mažiausiai pasitikima Seimu, kyla klausimas, ar iš tikrųjų tauta mažiausiai pasitiki savo pačios tiesiogiai rinktais atstovais.
Kalbant apie Prezidentą, dažniausiai jam daromas priekaištas, kad rinkimams jis gavęs didelę sumą iš nepatikimo šalinio. Daroma prielaida, kad jis ateityje kaip nors neskaidriai ir atsilyginsiąs. Prielaidos kartais pasitvirtina, bet kartais ir ne. Iš šalies stebint per keturis mėnesius padarytus naujojo valstybės vadovo sprendimus, nematyti pagrindo, kad juo reikėtų nepasitikėti. Priešingai, net aštrieji kritikai nėra jo apkaltinę prasilenkimu su prezidentine priesaika ar Konstitucijos nuostatais. Antra vertus, iš kritikų nepasigirsta tokios pat stiprios kritikos kitiems buvusiems kandidatams į Prezidento postą, su dėkingumu priėmusiems šimtatūkstantines sumas iš išsiryškinusių oligarchinių šaltinių.
Iš šių neatsakytų klausimų ir keleto faktų darytina išvada, kad demokratinės formos Lietuvoje jau prigijusios, tik giluminių šaknų dar neįleidusios. Ūkio sektoriuje vyksta pažanga, kurią mato tarptautiniai ekspertai. Tik jie nepastebi, kad didžioji dalis pažangos vaisių korupcijos kanalais nuplaukia į privilegijuotų oligarchų aruodus, iš kurių riebiais kyšiais apdovanojami įtakingi politikai.
Dar nykesnis vaizdas pasižvalgius dorovinių vertybių lauke. Jų netyrinėja nei vertina nei savi, nei tarptautiniai ekspertai. Tų vertybių trūkumą viešajame gyvenime liudija baisūs ypač jaunimo daromi nusikaltimai: savižudybės, žudymai, abortai, seksualiniai prievartavimai. Sudarinėjamos tokių nusikaltimų statistikos, bet neieškoma gilesnių tų blogybių priežasčių ir būdų iš jų vaduotis. Rašomi straipsniai, galbūt ir rengiamos mokslinės konferencijos toms temoms svarstyti, bet dažnai pasitenkinama ekspertų intelektualiniu plepėjimu, nedarant praktiškų išvadų. Juo labiau išvadų nepervedant į akciją. Čia prisimintinas prof. Juozo Brazaičio įspėjimas, kad „padėties analizė visada prašosi konstruktyvios išvados“.
Dabartinėje Lietuvoje pastebima tendencija pervertinti istorikų vaidmenį, kai kalbama apie netolimą praeitį, nesiskaitant su gyvųjų liudytojų parodymais, ir toks pat vaidmuo skiriamas vadinamiems intelektualams sprendžiant svarbias gyvenimo problemas. Bet čia vėl reikėtų prisiminti J.Brazaičio mintį: „Didžiosios tiesos dažniausiai yra paprastos. Jos tokios paprastos, kad net minios nuostabos nekelia“.
Dorovinės vertybės – tiesa, laisvė, meilė, tikėjimas, patriotizmas, moralė, solidarumas, darbštumas ir t.t. – pačios savaime be žmogaus neegzistuoja. Jų buvimas ar nebuvimas matomas žmogiškuose veiksmuose. Pvz., pagalba artimui liudija dorovinių vertybių gyvybę, o skriauda, reketų, šmeižtų ar kita forma, liudija vertybių sunykimą. Visi šiandien pripažįsta, kad komunizmas dorovinių vertybių naikinime Lietuvoje pasiekė nemažų laimėjimų. Materialinės vertybės viešajame gyvenime ir šiandien turi pirmenybę prieš dvasines: politikai retai užsimena apie reikalą ugdyti dorovines vertybes, nedorais būdais pralobę turtuoliai valstybinėse šventėse sėdi tarp pačių garbingiausių svečių arba stovi tarp pagrindinių kalbėtojų tribūnose, o iš žemesniojo sluoksnio dažnai pasigirsta balsų, kad prie rusų buvę geriau gyventi.
Savižudžių skaičiais Lietuva pirmauja Europoje. Turbūt yra padarytos ir kitų nusikaltimų statistikos ir palyginamosios suvestinės. Jos irgi turėtų būti gąsdinančios. Lietuva garsėja pasaulyje, ypač Europoje, sportininkais, dainininkais, menininkais ir mokslininkais. Bet garsėja ir sunkiais nusikaltimais. Bandoma priežasčių ieškoti sunkiose gyvenimo sąlygose, bet jei sakysime, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą gyvenimo sąlygos irgi nebuvo lengvos, o tokie nusikaltimai buvo labai reti, dažniausiai būsime apkaltinti senatvės liga. Jei palyginsime Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius į Vakarus su dabar pasaulyje pasklidusiais lietuviais, irgi pamatysime didžiulį skirtumą: tarp to meto pabėgėlių, bent Amerikoje, žudiko ar žiauraus plėšiko iš viso nepasitaikė. Net kalbant apie Amerikos tautines bendruomenes, žiniasklaida daug metų linksniuodavo italų mafiją, rusų, vietnamiečių, net izraeliečių, bet niekad nepaminėjo lietuvių ar išvis baltų. O juk komunistai tuo laiku pumpuote pumpavo, kad į Ameriką „nuo liaudies keršto“ subėgo lietuviai karo nusikaltėliai ir holokausto vykdytojai.
Iškeliant šiuos faktus, jokiu būdu nenorima pilti druskos į atvirą žaizdą, bet bandoma paieškoti vaistų žaizdai gydyti. Rašančiojo įsitikinimu, ypač teigiamą vaidmenį prieškariu suvaidino kilnūs Lietuvos kaimo papročiai, jaunimo organizacijos mieste ir kaime bei katalikiškos mokyklos miestuose. Dabar irgi yra galimybė patikrinti, ar tie veiksniai ir dabartinėje Lietuvoje turi tokį pat poveikį dorinėms vertybėms ugdyti.
Pirmiausia tektų surinkti bent vienerių dvejų metų statistinius duomenis apie jaunimo (iki 25 metų), priklausančio ideologinėms organizacijoms (ateitininkams, skautams, kudirkaičiams, maironiečiams, jauniesiems šauliams ir kt.), padarytus sunkius nusikaltimus ir palyginti su ideologinėms organizacijoms nepriklausančio jaunimo nusikaltimais. Tokį pat tyrimą padaryti religinių bendruomenių išlaikomose mokyklose ir palyginti su maždaug tokiomis pat sąlygomis veikiančiomis kitomis mokyklomis. Gal tektų apsiriboti pačiais sunkiausiais nusikaltimais: savižudybėmis, nužudymais, seksualiniu prievartavimu, žiauriais plėšimais.
Dabartinė švietimo sistema ideologinių organizacijų vidurinėse mokyklose atžvilgiu nėra draugiškai nusiteikusi, o valdžia religinių bendruomenių išlaikomas mokyklas remia tik minimaliai. Ir pati visuomenė, pusę šimtmečio komunistų partijos prievartauta jaunimą laikyti spaliukų-komjaunimo organizacijose, ideologinių organizacijų ir religinių bendruomenių išlaikomų mokyklų palaimos dar nespėjo visiškai suprasti. Turint moksliškai atliktus tokius tyrimus, visuomenės ir valdžios nusistatymas dėl religinių bendruomenių išlaikomų mokyklų ir ideologinių organizacijų galėtų pasikeisti.
Šio rašinio autorius mano, kad tyrinėjimo darbą galėtų atlikti sociologijos mokslus baigiantis studentas ar jų grupė, ir pažada tyrimo išlaidoms padengti organizuoti paramą.

Juozas KOJELIS