Pirmasis puslapis
Krikščionybė
     ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Darbai
Atmintis
Literatūra
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija
      ir dabartis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kultūros etiudai

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

1999 m. birželio 5-ąją Kauno Dainų slėnyje vėl buvo atliktos prieš 75 metus pirmojoje Dainų šventėje skambėjusios dainos. Jubiliejinėje miesto dainų šventėje keliatūkstantinis choras suvienijo dainininkus iš Alytaus, Birštono, Jurbarko, Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų Ramūno Guigos (ELTA) nuotrauka

1.Ištakos

Lietuva dainuoja šimtus metų. Tai pati prasmingiausia tautos tradicija. Jos ištakos – kasdieniuose darbuose, kovos žygiuose, šventadienio poilsyje. Daina būrė žmones, įkvėpė kūrybai. Su daina buvo einama per visą gyvenimą: nuo lopšinės iki gedulingos raudos prie kapo. Lietuvių tautoje daina tapo gerumo, taurumo, nuoširdumo ir šeimos jungties simboliu. Todėl per ilgą laiką, sekant estų ir latvių dainų švenčių tradicijomis, jos pasiekė Lietuvą ir netrukus prigijo. Mėgėjiškumo banga, prasidėjusi rusų carizmo priespaudos metais, nacionalinio išsivadavimo metu, spaudos uždraudimo laikotarpiu, plito, pasiekė kaimus ir bažnytkaimius, miestelius ir parapijas. Nuo 1885 metų, nuo pirmosios kultūros draugijos susikūrimo pradžios, iki 1924 metų, pirmosios Dainų šventės Kaune, - ilgas kelias, taurus lietuvių tautos žygis į savęs įprasminimą. Visas XX amžius pažymėtas daina, šokiu, muzikavimu, kankliavimu, sutartinių skambesiu, folkloro atgaiva, būrimųsi į ansamblius, kapelas. Vadinasi, dainos šventimo tradicijoms Lietuvoje per 115 metų. O Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventė 1994 metais žymi naują tarptautinį šios tradicijos skambesį.

Mažų tautų politinis, ideologinis ir ekonominis pavergimas visuomet naujai besiformuojančiose nacijose sukelia išsivadavimo bangą, kurios viršūnėje yra kultūros sąjūdžiai, slaptoji spauda, folkloro išpopuliarėjimas, rašto ir kalbos saugojimas. Taip nutiko Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Lietuviški slaptieji vakarai (1890-1905 m.) vyko per 100 Lietuvos vietovių. Pirmąkart pavadinimas „Dainų šventė“ nuskambėjo 1902 metais, o 1906-aisiais pirmasis Lietuvos dienraštis „Vilniaus žinios“ paskelbė sumanymą surengti visos Lietuvos dainų šventę, kaip dainos pagerbimo, chorinio dainavimo išsiplėtojimo, bendruomenės telkimosi reiškinį. Iki šios idėjos realizavimo prabėgo aštuoniolika metų, nes sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas ir Lietuvos, kaip būsimo subjekto, priklausymas Rusijos imperijai. Vėliau dainas ėmė lydėti skudučių ir kanklių muzika, šokiai ir pučiamieji orkestrai, liaudiškos muzikos ansambliai ir tautodailė. Ši visuma leidžia kalbėti apie visuotinį tradicijos plėtojimąsi. Ši tradicijų puokštė visuomet siejama su tautos išliktimi, nacionalinio identiteto stiprinimu ir savasties pasireiškimu. Sibiro lietuvių tremtinių dainavimo tradicijos, JAV ir Kanados tautinių telkinių kultūrinis gyvybingumas taip pat stiprina ir plėtoja esamų tradicijų erdvę. Tai prasmingiausia trijų Baltijos kraštų tradicija, aukštinanti tautą, tėvynę ir dainą.

2.Dainos sparnais

Stiprios etninės kultūros šaknys išaugino vešlias šakas, kurios šiandien išsisklaidė folkloro festivaliais, „Aukso paukštės“ nominacijomis, radijo įrašais ir televizijos programomis, šventadienių apeigomis ir kasdieniais papročiais. Mėgėjų meninė kūryba, užgimusi XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, plačiais mostais išėjo į scenas, reiškėsi pirmųjų slaptų lietuviškųjų vakarų panoramomis, subrandino daugybę chorų, kurie ilgokai rengėsi savo pirmajai Dainų šventei. Ji įvyko Kaune 1924 metais. Liaudies daina išaugino sparnus, kurie kaskart stiprėjo, išugdė naujas dainorių kartas, maitino profesionaliosios muzikos šaltinius. Jie tebetrykšta Europos festivaliuose ir pasaulio koncertinėse estradose.

Iš dainos ritmų – kūrybiniai eiliuotojų posmai, dainuojamosios poezijos akordai, dainų švenčių atašaukos miestuose ir miesteliuose, rajonų centruose ir kurortuose. Iš dainos ritmų – folkdžiazo ataskambiai elektronika aprūpintose salėse. Kintantis laikas visuomet keičia požiūrį į dainą, kaip pamatinį tautos muzikos kūrinį, kaip kartų jungtį ir kraičių skrynių turtų išliktį. Dainoje, kaip gintaro inkliuze, amžiams išsaugota pasaulio ir tautos samprata bei žmonių jausena, estetinės pagavos ir aiškios meninės suprastys. Senolės dainininkės iki šių dienų kol kas tebesaugo etninio krašto dainavimo stilių ir raiškos manieras, nepamiršta protėvių dvasios šauksmo, jaunajai kartai padovanoja didžiuosius dainos turtus. Įvairiu grožiu suspindi judri žemaičių melodija, sutartiniu dainavimu nušvinta biržėnų dainavimo dermės ar tęstinės aukštaičių melodijos. Ir graudulys, šviesos blyksniai, godos bei prisiminimų sunkis – visa dar gyva dainos širdyje, jos nuotaikoje, ritme, žodžių nuoširdoje, skambesio stilistikoje ir atlikimo žaismėje. Tiesa, nutilo pasidainavimai šienapjūtėse ir linarautėse, nebeskamba vyrų turavojimai gegužinėse ir vakarėliuose, bet daug kas atėjo į sceną, puošnią šventės estradą, į koncertinę ir konkursine pakylą.

Vienur jau padejuojama, kad sudėtingėja privalomas Dainų švenčių repertuaras, kitur pasiguodžiama, kad choruose iki minimumo sumažėjo vyrų, tačiau vėl pasidžiaugiama, kad pamažu atgyja berniukų chorų dainos skambesys. Senuosiuose kaimuose, kuriuose tebegyvena daug pagyvenusių žmonių, vėl susiburiama prie dainos židinio, prisimenamos vaikystės ir jaunystės dainos, čia tebegyva folkloro dvasia. Įvairiuose festivaliuose kaimų ir miestelių močiutės baltomis skarelėmis ir palaidinėmis dainuoja nuoširdžiai, pačios naujų posmų sueiliuoja kaip Kurtuvėnuose ar Šeduvoje. O Dainų švenčių tradicijos išsaugotos ir išplėtotos, neleidžiančios užgesti savitam šio renginio sakralumui, gausiems dainininkų sambūriams. Kas ketvirti penkti metai Lietuvoje yra tikrieji Dainos metai. Ir neatimti noro dainuoti, neužgesinti seniai įkurto dainos židinio, nebesunaikinti Dainos auros. Kas dainuoja nuo mažumės, nuo mokyklinių ar studijų dienų, tas vis labiau ieško progos vėlei įsijungti į chorą ar vokalinį ansamblį.

Ar tokiomis pačiomis vaivorykštės juostomis pinsis rytdienos dainavimo gijos, labai sunku pasakyti. Estradinės dainelės, šlageriniai ritmai, populiarios užsienio anglakalbės melodijos šūksmai gožia eterį, įrašų studijas, kompaktinių diskų įvairą. Nei įsakmiai priešintis, nei pridurmu pritarti. Kiekviena mada mėgsta klystkelį, kinta greičiau nei dangaus spalvos keičiasi. Naujasis amžius atneša savas melodijas, mažai teturinčias pirmapradžių dėmenų, bet jos, tikėtina, bus populiarios ir iki užkimimo bus dainuojamos. Tačiau populiarus užstalės dainavimas taip pat įgis vis naujų atspalvių. Ką daryti? Ir laukti, ir dainuoti, ir viltis. Viltis visada su daina. Kas dainavo, tas ir dainuos, kas suaugo su daina, tas ir skries dainos sparnais. Į naujus amžius.

3.Kultūra – dvasios fenomenas

Vis skausmingiau darosi kalbėti apie kultūrą, kaip žmogaus kūrybos fenomeną, kaip tobulą proto ir jausmo kūrinį. Kultūros formos yra nepaprastai įvairios: tai vis naujos ar atsinaujinančios stilistinės kryptys, meninės pakraipos, estetinės nuostatos. Nelengva šiandien netgi patiems menotyrininkams susiorientuoti kultūros pasauliuose; ką tuomet kalbėti mums apie gilesnę kultūros turinio analizę, filosofinį, sociologinį ar psichologinį jos primatą. Vartotojas (labai prasta apibrėžtis) – žiūrovas, skaitytojas, klausytojas neretai pasimeta ir blaškosi lyg Ulisas tarp Scilės ir Charibdės, neatrasdamas naujų žemių, o dažniausiai pats save prarasdamas, nebegalėdamas susivokti, kokia yra tikroji kultūros pašauktis ir jos katarsinė prasmė. Galbūt lengviau buvo tais laikais, kai vyravo vienas stilius, viena meninė srovė ar pakraipa.

Mūsų šiandiena yra prisotinta, o dažniausiai netgi persotinta kultūros renginiais ir girdiniais – knygomis, informacija, televizijos šou (geriau tarti – reginys), šurmulingu radijo „muzikiniu“ triukšmu, aplinkos „meniniu“ įniršiu. Netgi siaubas gali apimti regint šitokią kultūros perprodukciją. Jos gausa nedera itin stebėtis, nes tam sudarytos labai palankios kultūros plėtros sąlygos; infrastruktūra ir reklama, elektroninė techninė ir kompiuterizuota aplinka savin glemžte pasiglemžia beveik visus, kurie nekritiškai vertina pramoginį niekalą, urmingai virstantį ant žmogaus galvos. Ką besakyti apie filosofus, sociologus, meno kritikus ir istorikus? Tikroji prapultis – nei suspėti, nei susivokti. Tik išgąstis, pasimeta, apsvaigimas. Kurgi tie meno vertinimo kriterijai, kai netgi prestižišką „Oskarą“ gauna tikras amerikietiškos kino produkcijos niekalas (žurnalas, muilinė drama), o ne meno kūrinys, prisotintas gyvenimo geismo, minties krūvio, jausmo ir proto.

Kultūros absoliutumas – tai dvasinio absoliuto siekinys ir noras suprasti pasaulį savyje ir save pasaulyje. Kitokių premisų surasti būtų sunku. Žmonijos istorija paliudija didelį kultūros vaidmenį. Tai menas ir civilizacija. Be abejonės, meno įtaka civilizacijai buvo žymiai menkesnė (ankstesniuose amžiuose) negu civilizacijos įtaka meno plėtotei. Filosofai nekart yra teigę, jog artėja dabartinės civilizacijos pražūtis, vadinasi, ankstesnieji postulatai, jog menas išgelbės žmoniją, nebetenka jokios paguodžiančios prasmės. Žmogus, visiškai nugožtas gyvenimo patogumų, turto aistros, nebegali ir nebemoka sugrįžti į pirmapradį dvasinį lauką, kuriame jis buvo tyras ir savas, jautrus, jaukus ir patriarchališkai dorovingas. Nebevaldoma žmonija (nei religiniais, nei socialiniais aspektais) ritasi nešama ne visuomet suvokiamų ir įžvelgiamų jėgų. Jos ne ugdo, bet naikina asmenybes, tos jėgos vis perrašinėja žmonijos istoriją, trukdo skleistis tikriems talentams – kas buvo būdinga XVIII-XIX amžiais. Nepaprasti infrastruktūriniai ryšiai ėmė naikinti tautas, jų specifinį koloritą, slopinti mažųjų tautelių negausias mentalines pajėgas. Nekalbu apie karus ir nukariavimus, brolžudišką pilietinį smurtą ir nekonvencionalų brutalumą. Imperijų išliekos, diktatorių „išdaigos“ vis dar leidžia slopinti kultūros želmenis (kūrėjus ir jų kūryba). Globalizacijai nėra jokio pasipriešinimo. Priešją būtų galima ir nestoti piestu, bet jos gožiamasis, slopinantis ir unifikuojantis poveikis yra perdėm akivaizdus ir totaliai pavojingas. Kultūros istoriją kuriantis žmogus prarado dvasios imunitetą, neteko alternatyvių galių. Globalizacija kaip cunamis viską pakeliui nušluoja, nepalikdama pirminių pėdsakų. Be kultūros šaknų kultūros šakų išauginti niekuomet negalima.

© 2004 "XXI amžius"