| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Kodėl blėsta Kauno zanavykų entuziazmas? Romas BACEVIČIUS
Balandžio 16-ąją Kauno technikos kolegijoje, kaip ir kasmet šeštadienį prieš Atvelykį, rinkosi į vieną būrį Kauno zanavykai. Iš Šakių krašto kilę ir dabar Kaune gyvenantieji žmonės jau įprato sėstis kiekvienas prie kraštiečių iš savo valsčiaus stalo. O ant jo deda kas ką atsinešęs: sumuštinių, sausainių, kepinių, arbatos, kavos. Dar prieš renginio pradžią prie įėjimo į salę dažnas po vieną kitą dešimtinę litų palieka. Ne už įėjimą, o už knygas, kurių patys zanavykai yra išleidę ar apie juos per pastaruosius metus išleista. Kartais tos knygos būna tik ką iš spaustuvės atneštos, dar nematytos, taigi norisi nusipirkti ir skaityti. Be abejo, kai kurias jau esame nusipirkę kokiame nors renginyje Šakių rajone arba Šakių knygyne. Gera nuotaika, pavasario šypsenos, senų pažįstamų veidai, pasisveikinimai, susipažinimai. O susėdus prie stalų, pasigirsta Liepalotų kaimo kapelos muzika. Renginį pradeda Lietuvos televizijos laidų iš Kauno pažįstamas balsas. Tai Vilius Kaminskas, dabar miesto Savivaldybės ryšių su visuomene skyriaus vedėjas, kurio mamos tėviškė Gegužių kaime, netoli Kriūkų. Jis pristato svečius. O jų atvyko iš Vilniaus, Panevėžio. Bet iš zanavykų sostinės visa delegacija. Pirmasis visus pasveikina prof. Arimantas Dumčius. Jis dabar Savivaldybės tarybos Sveikatos komiteto pirmininkas, todėl labai užimtas, turi kitų renginių, todėl tuoj išvyksta, nors anksčiau zanavykų susibūrimuose dalyvaudavo iki pabaigos. Kalba Kauno zanavykų bendrijos pirmininkas Mindaugas Vaičiūnas, jo pavaduotojas Antanas Plioplys. Primena, kad pirmąkart būrelis iniciatyvinės grupės narių susirinko prieš dešimt metų, 1994-ųjų kovo 19-ąją. Taigi šiemet bendrijai šventiniai metai. Todėl ta proga dovanų atvežė ne tik Šakių vicemeras Elvydas Pauliukėnas, Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė, Šakių seniūnas Alfonsas Jakas, Šakių Bočių organizacijos atstovai Aldona Smuikaitienė ir Jonas Bosas, Panevėžio ir Vilniaus zanavykai Vincas Aleknavičius ir Albinas Vaičiūnas, bet ir Seimo narys Mindaugas Bastys, padovanojęs vazą, pripiltą vandens su didžiausių Zanavykijos upių akmenukais. Jis taip pat įteikė Seimo medalį bendrijos pirmininkui M.Vaičiūnui. Kaip padėką už artimą kultūrinį bendradarbiavimą dovanų gavo ir minėtoji A.Kasparevičienė savo paveikslą jai padovanojo Kauno zanavykė Liucija Pociūnienė. Kauno zanavykų būryje pirmąkart buvo ir Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas, jau pusmetį iš Aukštaitijos sostinės grįžęs gyventi į jaunystės miestą Kauną. Taigi Panevėžio zanavykai neteko žymiausio savo bendrijos nario ir atidavė jį Kaunui. Vyskupas J.Preikšas, kviesdamas priimti į savo būrį, Kauno zanavykams linkėjo nepamiršti savo gimtinės, krašto, iš kurio esame kilę, giminės šaknų, kvietė visus siekti dvasinių aukštumų, gyventi vieningai ir mylėti vienas kitą, prašė Dievo laiminti visų darbus ir šeimas. Susirinkusiesiems dar kalbėjo Kauno zanavykų sueigose jau kelintą kartą dalyvaujantis buvęs Aukštosios Panemunės klebonas, o dabar altaristas kan. Pranas Liutvinas, Technikos kolegijos direktorius doc. Jonas Krivickas. Susirinkusiuosius pradžiugino balsingas vyskupo J.Preikšo ir jo brolio Antano duetas. Po jų dainavimo visi audringai plojo. Liepalotų kaimo kapelai grojant, zanavykai pašoko, pabendravo. Tie, kieno tik šaknys Zanavykijoje, o tėviškėse tušti laukai, gimtinėje nėra giminių, labai retai joje apsilanko. Dažniausiai tik per Vėlines artimųjų kapų aplankyti. Todėl norėjo sužinoti apie vaikystės draugus, pažįstamus, ten ar kitur gyvenančius, bet labai seniai matytus. Kiti, bent po keliskart per metus į Šakius nuvažiuojantys, jiems daug papasakojo. Atsirado bendrų pažįstamų, giminių... Kaip minėjo ne vienas sueigoje dalyvavęs, vis dėlto zanavykų entuziazmas rinktis į metinius susirinkimus blėsta. Ne vieną kartą anksčiau vykusiame susibūrime dalyvavo žymiai daugiau žmonių. Ateina vis tie patys, naujų veidų vienas kitas, kartą atėję po metų jau nepasirodo. O jaunesnių žmonių beveik nesimato. Bendrijos dešimtmečio susirinkime prie kelių valsčių stalų išvis niekas nesėdėjo. Ko gero, vien pernai iš Šakių rajono į Kauną studijuoti atvyko daugiau abiturientų, negu šioje sueigoje iš viso buvo Kauno zanavykų. O juk Kaune jų daugiau negu bet kuriame kitame Lietuvos didmiestyje. Taigi ar po kelių metų nebus taip, kad sueigoje svečių iš Šakių bus daugiau nei vietinių zanavykų? Ką daryti, - klausia vienas kito Kauno zanavykai, kad bent į bendrijos sueigas susirinktų daugiau ir ne vien žymių žmonių? Iš to didesnio būrio būtų galima gauti daugiau pasiūlymų bendrijos veiklai gerinti, aktyvesnę iš įvairesnių interesų bei profesijų, skirtingo amžiaus žmonių valdybą ir valsčių seniūnus išsirinkti. Dabar dominuoja pensininkai ir kultūrininkai. Gerai, kad nustatyta kasmet ta pati sueigos data šeštadienis prieš Atvelykį. Bet gražią pavasario dieną dažnas namuose nori pasitvarkyti, į kolektyvinį sodą pasidarbuoti nuvykti. Taigi gal geriau būtų nustatyti kitą pastovią sueigos datą, pavyzdžiui, šeštadienį prieš Užgavėnes, arba šeštadienį prieš Visų šventųjų dieną? Gal tokia diena labiau tiktų ir norintiesiems sode pasidarbuoti? Grupę Kauno zanavykų visada sutiksi dažname Šakių rajone vykstančiame renginyje (Kalbos dienose, kraštiečių minėjimuose, miestelių jubiliejuose, atlaiduose ir t.t.), jie stengiasi kuo nors prisidėti juos rengdami, padeda gimtajam kraštui, kas kuo gali. Tačiau jau pasigirsta balsų, nusivylusių ir tokia savo veikla. Štai Plokščių valsčiaus seniūnas Raimundas Kliučinskas pasakojo, kad seną, dar tėvo turėtą retą Plokščių valsčiaus savanorių nuotrauką padovanojo Zanavykų krašto muziejui Šakiuose. Kai vėliau vienąkart specialiai užsuko į muziejų kaip paprastas lankytojas, ekspozicijoje tos nuotraukos nebebuvo, nors eksponatams apie okupantus vietos skiriama pakankamai. Po tokio atvejo aš niekaip neprisiversčiau dar ką nors muziejui padovanoti ir negalėčiau paraginti tą padaryti ir kitą, - sakė R.Kliučinskas. Mano karta puoselėjo tautos tradicijas, gerbė savo iškiliausių kraštiečių atmintį, stengėsi išsaugoti jų vardus ateities kartoms, - sakė kitas plokštietis, - bet dabar tėviškėje šie dalykai atrodo paradoksaliai. Nors iš tiesų vyksta iškiliausių kraštiečių paminėjimai, lyg ir mokiniai tuos žmones įvairiomis progomis prisimena, bet štai, atėjus realiai galimybei jų vardus įamžinti gatvių pavadinimuose, šie pasirodė esą neverti tokios garbės, nors kituose miestuose ir miesteliuose tų pačių žmonių vardais nesigėdijama pavadinti net mokyklos... Tuo tarpu mano gimtojo Plokščių miestelio gyventojai per apklausą, kurioje jų klausė, kokiu vardu norėtų pavadinti jų gatvę, išvardijo visokius medžius, vaisius, gėles... Keista ir nesuprantama, - sakė pavardės prašęs neskelbti Kauno zanavykas. Vis dėlto tikėkimės, kad bendrija ir toliau gyvuos, o Kauno zanavykai nepraras ryšio tarpusavyje ir su gimtuoju kraštu. Gedimino JOKŪBAIČIO nuotraukos
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |