|
Istorinė
spaudos draudimo
panaikinimo reikšmė
Kazys BLAŽEVIČIUS,
Knygnešio draugijos
Kaunoskyriaus pirmininkas
Mūsų tautos ir valstybės naujųjų laikų istorijoje
gegužės 7-oji ypatinga diena. Prieš šimtą metų, 1904 m. gegužės
7 d., rusiškasis nacionalšovinizmas viešai prisipažino, kad ilgametės
carinės administracijos pastangos surusinti mūsų tautą, o tuo pačiu
ir sunaikinti ją, nuėjo niekais.
Lietuviškosios spaudos draudimas ir šnekamosios
kalbos viešajame gyvenime diskriminavimas, rusifikavimo apologetų
įsitikinimu, turėjo sunaikinti išlikusį vienintelį lietuvybės židinį
kaimą, kuriame XIX a. viduryje viešpatavo skurdas ir tamsa. Objektyviai
vertinant, po žiauriai nuslopinto 1863 metų sukilimo ir po to vykusių
represijų, mūsų tautai buvo iškilusi reali išnykimo grėsmė. Tautos
gyvasčiai iškilusį pavojų pirmas suprato didysis Žemaičių vyskupas
Motiejus Valančius, kuris, uždraudęs graždanka rašytus raštus
imti į rankas, pakėlė tautą į kovą už gimtąjį žodį ir raštą, į visatautinį
pasipriešinimą pavergėjų užmačioms. Toji kova istorijoje vadinama
knygnešystės
gadyne.
|
|
Tautos
gyvasties šaltinis
Algimantas Zolubas
Lietuvos Respublikos Seimas sausio 6 dieną spaudos
atgavimo 100-ųjų metinių proga šiuos metus paskelbė Kalbos ir knygos
metais.
Viena didžiausių pasaulio vertybių yra žmonių
tarpusavio bendravimas. Bendravimo priemonė yra kalba. Kalbą sudaro
žodžiai. Ir visko pradžių pradžia, kaip teigia Šventasis Raštas,
buvo Žodis. Kai vaikas ištaria pirmąjį žodį, jis išreiškia sąmonės
prabudimą, sąmoningo gyvenimo pradžią, siekį bendrauti su artimiausiu
žmogumi motina. Vėliau jis žodžiais išreikš prašymą, padėką, pagarbą,
meilę. Kita vertus, žodyje atsispindi ir iš žmogaus einantis blogis:
nuo žodžio prasideda netiesos sakymas, blogi darbai, konfliktai,
net karai. Žodžiuose ir kalboje atsispindi žmogaus dvasia, vidinė
kultūra, gebėjimas naudotis viena didžiausių vertybių bendravimu
su kitais žmonėmis. Pastebėjimas, kad žodis žvirbliu išlekia, o
jaučiu sugrįžta, nėra tik pajuokavimas ar perdėtas vertinimas, nes
žodis gali skatinti geriems ir blogiems darbams, kelti ir smukdyti,
gydyti ir žeisti ar žudyti. Kiekviena tauta, gimusi istorinio likimo
bendrystėje, turi savo kalbą. Kalba yra vienas esminių tautos bruožų,
ji yra ir tautos gyvasties
šaltinis.
|
|
Katalikų
dvasininkai knygnešystėje
Bernardas ALEKNAVIČIUS
|
Vyskupas Motiejus Valančius
(nežinomo dailininko
medžio bareljefas)
Nuotrauka iš kun. Broniaus
Strazdo archyvo
|
Gegužės 7 dieną sukanka 100 metų, kai lietuviai
atgavo 40 metų okupacinės carinės Rusijos valdžios draustą lietuvišką
spaudą lotyniškomis raidėmis. 40 metų tęsėsi nuožmi kova už lietuvišką
spausdintą žodį ir vaikų mokymą gimtąja kalba. Tūkstančiai suėmimų,
kalinimų, trėmimų į Sibirą nepalaužė lietuvių ryžto kovoje už prigimtines
žmogaus teises motinos kalbą. Vadovaujantį vaidmenį šioje kovoje
kurį laiką vaidino atkaklusis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius
(1801-1875). Jam talkino kunigai ir tūkstančiai tikinčiųjų. Ir kova
buvo laimėta.
|
|
Dvylika
G.Didelytės žvilgsnių spaudos atgavimo jubiliejui
|
Svetima dvasia
neskaitys avilyje...
|
Dailininkę Gražiną Didelytę pažįsta daugelis poezijos
ir dailės mylėtojų. Savita grafikos technika pasižyminti menininkė
savo kūrybiniais darbais apipavidalino ne vieną Lietuvos poeto knygą,
surengė daug turiningų individualių savo darbų parodų. Šiuo metu
dailininkė pabėgo nuo miesto šurmulio į ramų Dzūkijos kaimelį ir
ten pasinėrė į kūrybą.
Ką tik leidykla Atmintis parengė, o spaustuvė
Morkūnas ir Ko už Prano Jakaičio (JAV) lėšas išspausdino dvylika
G.Didelytės grafikos darbų, skirtų mūsų knygnešiams.
|
|