| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Kaniavos kautynių pėdsakais
Prieš šešiasdešimt metų 1944 m. gegužės 7 d. Varėnos rajone, Kaniavos kaime, vyko Vietinės rinktinės (VR) 9-ojo (309) bataliono kautynės su jas išprovokavusiais lenkų Armijos krajovos daliniais. Tada buvo sekmadienis. Į Kaniavos kaime dislokuotą 9-ojo bataliono 2-ąją kuopą atbėgę paaugliai pranešė apie gretimame kaime plėšikaujančius akovcus, prašė gelbėti. Kuopos vadas, skubiai surinkęs būrį ginkluotų savanorių plechavičiukų, išsiuntė į paauglių nurodytą vietovę. Be žvalgybos skubantis būrys pateko į akovcų parengtą pasalą ir dešimt karių greit žuvo, nemažai buvo sužeistų, atsitraukė menki likučiai. Visa antroji kuopa pasirengė kautynėms ir narsiai gynėsi nuo gausesnių priešo pajėgų. Armija krajova pradėjo supti Kaniavos kaime esančius mūsų karius. Tačiau netrukus į pagalbą atskubėjo už pusketvirto kilometro Rudnioje dislokuota trečioji VR kuopa. Priešai, patekę tarp dviejų kuopų, puolimą sustabdė ir pradėjo trauktis. Tuo laiku atvyko pagalbon iš Varėnos būrys iš pirmosios kuopos. Kautynės baigėsi ir abi kovojančios pusės rankiojo žuvusiuosius ir sužeistuosius. Sužeistieji VR kariai buvo vežami į Vilniaus ligonines. Du sunkiai sužeistieji kariai mirė pakeliui nuo žaizdų. Antroji kuopa kartu su varėniškiais kariais grįžo į Varėną. Kaniava liko be gynėjų. Dabar čia kovų vietoje pastatytas paminklas žuvusiems Vietinės rinktinės kariams. Paminkle iškaltos žuvusiųjų pavardės. Apsiniaukusi, vėsi gegužės 7 diena. Lynoja, tačiau kauniečiai plechavičiukai, o su jais ir svečias iš Kanados plechavičiukas Vaclovas Zujus aštuntą valandą jau buvo prie Karininkų ramovės. Sėdę į mikroautobusą, išvažiavo į Varėnos rajoną, kad dalyvautų iškilmėse Kaniavos kautynių vietoje. Plechavičiukai daugelis apsirengę karinėmis uniformomis su prisegtais kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais bei kitais pasižymėjimo ženklais. Pravažiuojant Garliavą ir Alytų, dar pasipildo vykstančiųjų būrys iš pakelėje laukiančių plechavičiukų. Plentas geras ir netruko mūsų autobusiukas pervažiuoti vaizdingas, žydinčiais sodais pasipuošusias Dzūkijos vietoves. Kartu važiuoja Kaniavos kautynių dalyviai Justinas Garšva, Antanas Šatūnas ir Kazys Giedraitis, kurie pasakojo apie tuos 1944 metų įvykius. Varėnoje prie savivaldybės radome laukiančius atsakingus darbuotojus ir jau keleto automobilių kolona važiavome tolyn. Pravažiavę pasienio ruožą ir Panočių gyvenvietę, jau iš tolo pastebėjome Kaniavoje besibūriuojančius kariškius su palapinėmis ir karine technika. Laukė jau ir nemažai vietos gyventojų, vietinių mokyklų mokytojų su mokiniais, keletas korespondentų bei filmuotojų. Alytaus įgulos kariškiai su vėliavomis bei įprasta ginkluote buvo atsivežę ir patrankėlę. Dar sulaukėme Vilniaus klubo plechavičiukų. Iškilmės prasidėjo karinio orkestro sugrotu Lietuvos himnu. Kalbėtojų buvo nemažai, bet kalbos buvo trumpos. Prie paminklo žuvusiems Vietinės rinktinės kariams buvo padėti vainikai ir gėlės. Žuvusiųjų atminimas pagerbtas tylos minute, trimis patrankos šūviais ir trimis serijomis iš automatinių ginklų. Iškilmių dalyviai su džiaugsmu sutiko Alytaus įgulos vado sprendimą, kad Kaniavos paminklo globą perima įgulos kariniai daliniai. Po iškilmingosios dalies dalyviai buvo pavaišinti kareiviška koše ir kava. Vėsią dieną šiltas maistas buvo labai reikalingas ir iškilmių dalyviai liko dėkingi mūsų kariams, kurie dabar yra ir NATO kariai. Skirstėmės kupini geros nuotaikos. Kauniečiai ir Alytaus plechavičiukai grįždami sustojo prie paminklo už Lietuvos laisvę 1920 metais žuvusiems kariams savanoriams. Palyginti neblogai išsilaikęs šis prieškario metais statytas paminklas, tačiau remonto jau laukia ir jis. Pokalbiais apie Vietinės rinktinės paminėjimo renginius labai domėjosi svečias iš Kanados V.Zujus, kuris į Kanadą pateko po patirtų skaudžių išgyvenimų, kai jis su 1-ojo (301) bataliono 3-ia kuopa 1944 metų gegužę Tolminove susitiko su priešais, bet išvengė jų nelaisvės, tačiau vokiečių nuginkluotas su kitais to bataliono kariais prievarta pateko į Vokietiją. V.Zujus iš arti matė karo baisumus, patyrė nelengvą belaisvio dalią. Dabar ir jis ketina apsigyventi Lietuvoje, kad gyvenimo saulėlydį sutiktų tarp artimųjų. Stasys GVILDYS Varėnos rajonas Autoriaus nuotraukos
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |