Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Mūsų laiko spalvos

Akėčių kaimo gyventojai Aldona ir Aleksandras Bilskiai uždega Kalėdų žvakutę

Šakių rajono Akėčių kaimo bendruomenės žmonės, vos tik atkūrus nepriklausomybę, niekieno neraginami, pajuto poreikį išlaisvinti iki tol įkalintą savo dvasią. Kas buvo bendruomeninio sambūrio iniciatorius? Moterys trauko pečiais. Visai nepaprasta sužinoti, pavyzdžiui, kad Zita Čebenauskienė rašo eiles, o paskui jas dainuoja. Kai kartą kaimas rinkosi į vieną sodybą švęsti Naujųjų metų, Zita vos nepravirkdė susirinkusiųjų jautriais savo posmais, kuriuos moterys jau buvo išmokusios ir padainavo.

Subūrė netekties skausmu
paženklintus žmones

Uteniškė mokytoja Laimutė Sližienė buvo pirmoji, sumaniusi įsteigti tėvų, netekusių savo vaikų, tarpusavio paramos grupę ir palengvinti skausmą tiems, kuriems gyvenimo saulė nustojo švietusi tuomet, kai jų vaikų širdis užpylė šaltos žemės sauja...

Nusprendė įsteigti paramos grupę

Kuomet prieš pusmetį L.Sližienė palaidojo neišgydoma liga sirgusį aštuoniolikmetį savo sūnų, nerado sau vietos. Ilgai vaikščiodavo po kapines, apžiūrinėdama paminklus ir juose iškaltas mirusiųjų gimimo ir mirties datas. „Man atrodė, kad visi tėvai, kurie dėl įvairių priežasčių neteko savo vaikų, yra kaip giminės. Susitikę kalbėdavomės ir suprasdavome vieni kitus iš pusės žodžio. Paskambinau dar dviem tokio pat likimo moterims - Giedrei Eimutienei ir Mildai Urdavičienei. Papasakojau apie Prancūzijoje veikiančias tėvų, netekusių savo vaikų, tarpusavio paramos grupes. Visos pasitarėme ir nusprendėme pačios įsteigti tokią grupę“, -pasakoja Utenos pagrindinėje mokykloje dirbanti L.Sližienė.