|
Išvykstantiems iš Lietuvos
Iš miestelių, miestų, kaimų ir palaukių,
ir iš Aukštaitijos, ir iš Sūduvos
laimės sau ieškoti išskrenda, išplaukia
darbingiausi žmonės mūsų Lietuvos.
Kas gi ars dirvas tas, virstančias dirvonais?
Kas plušės gamykloj? Ties kelius, gatves?
Kas vairuos transportą? Kas slaugys ligonius?
Kaipgi be jaunimo? Kaipgi be tavęs?
Tau viltis klaidinga galvoje prigijo,
Kad tik ten, kur nesam, tik tenai gerai.
Niekur nepelnytais doleriais nelyja,
Ir nekaupia turto niekur aitvarai.
Tu manai, tavęs ten kaip tiktai ir stinga,
svetimoj padangėj, tik tarp svetimų?
Jiems tikrai pakanka tų, kurie turtingi.
Jeigu jiems ir trūksta, tai tiktai tarnų.
Negi tu tikiesi tapti ten laimingas?
Būsi klajūnėlis tu ten iš tiesų.
Juk tenai nerasi Nemunėlio vingių
ir tų ežerėlių, kur prie Zarasų.
Svetimoj padangėj ne namuos jūs būsit,
Jų kalba kalbėsit, gerbsit jų stabus.
Žinom, prūsų žemėj nebeliko prūsų,
negi ir lietuvių Lietuvoj nebus?
Juk Maironis sakė: Dirbkime kiek galim!
Puoškim ir dabinkim žemę Lietuvos.
Čia gyveno mūsų protėviai, seneliai
ir vaikai, anūkai te čionai gyvuos.
Tie, kurie išvykot, ten neužsibūkit!
Grįžkit į Tėvynę! Grįžkit atgalios!
Čia sau raskit darbą, sau lizdelį sukit.
Tegu mūs Tėvynė augs, klestės, žaliuos.
O jeigu sugrįši kažkada susenęs,
nieks nepripažins čia jau tavęs savu,
Būsi jiems nukaršęs, nelaimingas senis,
Kurs nežino netgi kapo jo tėvų.
Povilas ŠERNAS
Kaunas
© 2005 "XXI amžius"
|