Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Likimai
Lietuva
Pasaulis
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Partizanų būrio „Nepriklausoma Lietuva“ likimas

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Ūkininkų Pajedų šeima Galvydžių kaime (1935 metų rugpjūtis). Sėdi (iš kairės): Adelė Pajedaitė, Anelė Pajedienė, Juozas Pajeda, šalia jo dukra Onutė. Stovi (iš kairės): Bronytė Pajedaitė ir trys Pajedų sūnūs – Petras, Antanas ir Vladas

Trys broliai – būsimi partizanai (iš kairės): Antanas, Vladas ir Petras Pajedos 1934 m. liepos 30 d.

Partizanai Jonas Skipitis, Stasys Nakutis, Jurgis Guzas

Antrojo pasaulinio karo baigties šešiasdešimtmetis skatina lietuvius vėl prisiminti žiaurų pokario laikotarpį, partizanų kovas. Lietuvos ypatingajame archyve saugomos baudžiamosios bylos Nr. 19621 dokumentai (Signatūra LYA F K-1 Ap. 58. B. P-15304) atskleidžia Svėdasų krašte, netoli Galvydžių, įsikūrusios organizacijos „Nepriklausoma Lietuva“ sunaikinimą pačioje užuomazgoje.

Baudžiamąją bylą, kuri įvardyta: „Guzui Jurgiui, Adomo s., Pajedai Vladui, Juozo s. ir kitiems šešiems asmenims“, sudaro keturi tomai (trys baudžiamosios ir vienas stebėjimo bylų tomai). Byloje saugomi ir dokumentai, paimti iš partizanų bunkerio, tarp kurių minėtos organizacijos istorijai itin svarbus J.Guzo dienoraštis.

Teigtina, kad antrojo ir trečiojo baudžiamosios bylos tomų atsiradimą sąlygojo kalinio Vlado Pajedos 1955 metais parašyti skundai SSRS Aukščiausiojo teismo pirmininkui, kitoms institucijoms, nes byla peržiūrėta, apklausti liudytojai, ko nebuvo 1945 metais, priimant nuosprendį – tuo laikotarpiu žmogui pasmerkti nereikėjo jokių liudytojų.

Baudžiamojoje byloje Guzas Jurgis, sūnus Adomo (gimęs 1910 m. Galvydžių kaime), Pajeda Vladas, s. Juozo (g. 1912 m. Galvydžių k.), Šalaka Romas, s. Jono (g.1926 m., Pauriškių k.), Skipitis Jonas, s. Juozo (g. 1921 m. Liepagirių k.), Stukas Balys, s. Petro (g. 1919 m. Denionių k.), Nakutis Stasys, s. Antano ( g. 1920 m. Maleišų k.), Pajeda Antanas, s. Juozo (g. 1914 m. Galvydžių k.), Pajeda Petras, s. Juozo (g. 1916 m. Galvydžių k.) kaltinami nusikaltimais pagal RTFSR Baudžiamojo kodekso 58-I a ir 58 – II str. („nusikaltėlių“ pavardės surašytos byloje esančių tardymo protokolų tvarka).

1944 metais į Lietuvą vėl įžengus sovietinei armijai, dauguma jaunuolių, gavę šaukimus į raudonąją armiją, nenorėjo į ją stoti. Tikėdami, kad okupacinė armija Lietuvą greitai bus priversta palikti, ir patys norėjo prisidėti prie to išvadavimo – slapstėsi, jungėsi į būrius, kovojo ir žuvo.

Svėdasų krašto jaunuoliai J.Guzas, Albertas Nakutis kartu su kitais vyrais jau 1944 m. spalio 15 d. kalbėjo apie susidariusią padėtį, tarėsi dėl partizanų būrio organizavimo galimybių, nusprendė lapkričio16-23 dienomis parengti kuriamos partizanų organizacijos įstatus ir miške įrengti slėptuvę, visa tai atlikus suformuoti organizacijos štabą. Po poros savaičių J.Guzas, A.Nakutis, Augustas Baltuška ir Juozas Rimkus jau detaliai kalbėjo apie Lietuvių savisaugos kovotojų partizanų būrio įsteigimą ir tą pačią dieną (spalio 29 d.) priėmė priesaiką, pasiskirstė pareigomis. Štabo viršininku ir sekretoriumi tapo J. Guzas, partizanų būrio vadu – A.Nakutis, būrio vado padėjėju – A.Baltuška (jie trys sudarė Štabo tarybą), I skyriaus vadu tapo J.Rimkus. Taip buvo sukurta „Nepriklausomos Lietuvos“ organizacija, turėjusi išaugti į gausų partizanų būrį.

Kiekvienam organizatoriui buvo numatytos pareigos: J.Guzas turėjo sekti radijo žinias ir informuoti Tarybos narius, rūpintis laikraščio ir atsišaukimų spausdinimu. A.Nakutis rūpinosi būrio organizavimu, stengėsi užmegzti ryšius su kitais būriais. J.Rimkus buvo įpareigotas savo apylinkėje Rokiškio apskrities, Svėdasų valsčiaus, Galvydžių, Sliepkiškių, Vikonių kaimuose suorganizuoti partizanų skyrių.

A.Nakutis būrio veiklai padovanojo rašomąją mašinėlę. J.Guzas į slėptuvę atgabeno savo radijo aparatą ir, talkinant Albertui bei Augustui, įrengė slėptuvę bei radijo įrengimus. Gruodžio 3 dieną pradėjo rengti naują slėptuvę ir per pora dienų statybą užbaigė. Keletą dienų ją įrenginėjo. Slėptuvės patalpa buvo praplatinta tiek, kad būtų vietos dirbti visiems štabo nariams, o vėliau ir ryšininkams. Dienoraštyje pažymėta, kad gruodžio12-16 dienomis galutinai užbaigtas slėptuvės įrengimas.

Jau po keturių dienų (1944 m. lapkričio 1 d.) rašomąja mašinėle išspausdinti pirmieji atsišaukimai – kviečiantys lietuvius stoti į partizanų gretas. Tą pačią dieną atspausdinti ir aštuoni egzemplioriai būrio įstatų. Partizanų spausdinamuose atsišaukimuose gyventojams buvo aiškinama, kaip jie turi elgtis, jei miestelio ribose įvyktų susišaudymas tarp milicijos ir partizanų.

„Nepriklausomos Lietuvos“ partizanai lapkričio 6-14 dienomis parengė medžiagą laikraščiui „Į Kovą“. Išspausdinti trečias ir ketvirtas numeriai, pastarasis net 20 egzempliorų. Išspausdintus atsišaukimus jie klijavo Svėdasų miestelio ir aplinkinių vietovių viešose vietose, dalijo žmonėms, siuntė Svėdasų milicijai.

Beveik per savaitę suorganizuotas I skyrius ir įsigyta apie 700 šovinių. Skyrių sudarė vadas ir šeši nariai. Apie tai pranešta rajono štabui, kuriam vadovavo Pupienis. Skyrius augo. Per lapkričio mėnesį būryje jau buvo penkiolika narių.

„Nepriklausomos Lietuvos“ partizanų organizacijos nariais tapo ir man itin brangūs žmonės, Galvydžių kaimo ūkininko Juozo Pajedos (1875 10 21-1960 06 24) visi trys sūnūs: mano tėtis Vladas (1912 12 10–1982 09 27), dėdės: Antanas (1914 07 12-1982 12 21) ir Petras (1916 03 12-1945 07 06). Pirmasis į organizaciją įstojo Vladas, greitai į jos narius įtraukęs brolį Petrą, kiek vėliau ir Antaną, priėmęs iš jų priesaikas.

„Nepriklausomos Lietuvos“ organizacija plėtėsi. Lapkričio 12 dieną prisiekė 2-o būrio vadas, 2-o skyriaus vadas, 3-io poskyrio vadas. Dienoraštyje pavardės, saugumo sumetimais, nutylėtos. Jų tardytojams nepavyko sužinoti net ir žiauriausiais kankinimais.

Gruodžio 10 dieną štabo posėdyje numatyta praplėsti jo sudėtį. Į partizaninę veiklą buvo įtraukiami vis nauji asmenys ir 1944 m. gruodžio 23 d. Svėdasų apylinkės štabo būryje jau buvo 60 partizanų.

Kadangi lapkričio mėnesį nei milicija, nei kariuomenė Svėdasų valsčiaus ribose partizanų neieškojo, tai partizanai gyveno savo namuose, dirbo ūkio darbus ir miške nesislapstė.

Gruodžio pradžioje ir apie vidurį, milicijai su kariuomene pradėjus kratas partizanų gyvenamuosiuose namuose, jie, iš anksto žinodami ar pastebėję pavojų, pasitraukdavo į mišką. Gruodžio 17 dieną į Sliepkiškių kaimą atvykusi milicija pašovė du vietinius gyventojus.

Norėdami įsigyti ginklų, lapkričio pabaigoje keletas partizanų nuvyko į Girelės ir Kuprių kaimus (Rokiškio aps., Svėdasų vls.) ir ten, žinodami, kad milicininkų nėra (taip siekta išvengti kraujo praliejimo), jų butuose atliko kratas, rado tik du šautuvus ir keletą šovinių. Tačiau šį įvykį tardytojai akcentavo kaip partizanų būrio ginkluotą žygį, siekiant susidoroti su sovietiniais darbuotojais – pakenkti valstybingumui. Po vienuolikos metų – 1955-aisiais dėl Pajedos Vlado skundo atnaujinus bylos tyrimą ir apklausus liudytojus, pasirodė, kad byloje minėta pavarde milicijos darbuotojas tame kaime iš viso nėra gyvenęs... Tardytojai pateikdavo kaltinimus ir jėga stengėsi išgauti prisipažinimus.

Gruodžio 3 ir 9 dienomis keli partizanai išvyko į Šimonis tartis dėl ginklų. Gruodžio 7 dieną sugrįžo atsinešdami dvi kuprines ginklų. Dienoraštyje užrašyta, kad 3-ias skyrius talkino Šimonių valsčiaus partizanams darant kratas milicininkų butuose, iš ten gruodžio 11 dieną atsigabentas lengvasis kulkosvaidis. Reikia pasakyti, kad ne vienas, tapdamas partizanu, jau turėjo kokį nors karo metu įgytą ginklą.

Partizanų štabo vadovybės buvo numatyta prieš kariuomenę ir miliciją ginklo nepanaudoti, išskyrus, jei būtų netikėtai užklupti ir be atsišaudymo nebūtų įmanoma pabėgti. Taip buvo siekiama išsaugoti nekaltus gyventojus, kad jie nenukentėtų. Tačiau patys partizanai rengėsi galimiems susidūrimams: vyko apmokymai.

Augo ne tik partizanų būrys, bet plėtėsi ir jų veiklos ribos. Lapkričio 19 dieną užmegzti ryšiai su Čeičio vadovaujamu „Gedimino“ būriu, įsikūrusiu prie Utenos. Ryšius su Utenos partizanais liudija ir byloje esantys adresai, rasti tarp J.Guzo dokumentų.

Gruodžio pradžioje partizanai užmezgė ryšius net su keliais Svėdasų sovietinės valdžios pareigūnais (milicininku ir kompartijos nariu), kad teiktų žinias apie kariuomenės judėjimą bei milicijos žygius. Iš milicijos buvo pažadėta šovinių…

Buvo bandyta užmegzti ryšius su Panevėžio aps. Šimonių vls., Rokiškio aps. Skapiškio vls. ir Utenos aps. Debeikių vls. partizanais, bet jie ten veikė dar neorganizuotai, neturėdami savo vadovybės, tai ryšių užmegzti nepavyko.

Po Naujųjų metų buvo numatyta štabe turėti tris pastovius ryšininkus ryšiams su rajono štabu bei būrio partizanų skyriais. Buvo laikomasi griežtos konspiracijos: štabo būstinę ir jos narius galėjo žinoti tik skyrių vadai, ryšininkai ir iš kiekvieno skyriaus dar du nariai, kuriuos skyriaus vadas, reikalui esant, galėtų pasiųsti į štabą gauti informacijos ar kitokiais reikalais. Iš štabo narių partizanams buvo žinomas tik A.Nakutis.

Iš rajono štabo buvo gautas pranešimas, kad J.Guzas ir A.Nakutis Naujųjų metų vakare atvyktų į rajono štabo posėdį, kuriame dalyvaus LLA organizacijos atstovas ir bus kalbama apie „Nepriklausomos Lietuvos“ organizacijos prisijungimą prie LLA. Deja, nesuspėta – suėmus aštuonis partizanus, tarp jų ir štabo narius, „Nepriklausoma Lietuva“ likviduota pačioje užuomazgoje.

Organizacijos naikinimas pradėtas 1944 m. gruodžio 22 d. sovietinės armijos kariniam daliniui apsupus ir užpuolus Galvydžių kaimą. Pajedų sodyboje suimti pirmieji partizanai: V. ir P.Pajedos bei J.Skipitis. Suimtas ir Juozas Pajeda (Vlado ir Petro tėvas) bei piemuo. Valevičių kieme buvo sulaikyti Jonas Lapienis ir V.Būga. Ypatingojo būrio kareiviai, lydėdami per kaimą suimtuosius, Joną mušė iki sąmonės netekimo, o vėliau, netoli Būgos, sušaudė. Keturiems Lapieniams pavyko pabėgti iš apsupties. Kareiviai, sutikę miško keliu su arkliais važiavusį Augustą Tamošiūną, suėmė jį ir mušė, bet jam pavyko iš jų išsiveržti. A.Tamošiūnas bandė pabėgti, tačiau buvo nušautas.

Po dviejų dienų, gruodžio 24 dieną, speciali kareivių grupė, vadovaujama vyr. leitenantų Deviatovo ir Volkovo, Galvydžių kaime, savo sodyboje, buvo suėmė A. Pajedą, o bunkeryje – J.Guzą, B.Stuką, R.Šalaką ir S.Nakutį.

Jau gruodžio 21 dieną sovietinės struktūros buvo parengusios „Banditų grupės 4 likvidavimo chemą“, iš kurios matyti, kad partizanų slėptuvė turėjo būti apsupta iš visų pusių – aplink bunkerį išdėstytos šešios kareivių grupės. Partizanams išsigelbėti nebuvo jokių galimybių. Bunkeryje, prie sienos po narais, rasti dokumentai (dienoraščiai, susirašinėjimai), kurių J.Guzas nebesuspėjo sunaikinti.

Atsitiktinumo dėka 1944 m. gruodžio 24 d. suėmimo išvengė partizanų būrio vadas A.Nakutis, kiti organizacijos „Nepriklausoma Lietuva“ nariai. Dauguma jų įsitraukė į kitus būrius. A.Nakutis su okupantais kovojo iki mirties – 1949 m. lapkričio 2 d. MGB karinės operacijos metu kartu su šešiais partizanais jis buvo nužudytas Dragūnų miške (Svėdasų vls.), bunkeryje, partizanams atsisakius pasiduoti.

Suimtieji „Nepriklausomos Lietuvos“ organizacijos partizanai žiauriai tardyti Šimonyse. Tą byloja minėtas V.Pajedos skundas, Bronės Pajedaitės prisiminimai, girdėti iš tėvo, jam sugrįžus iš Šimonių. J.Pajedą kankintojai privertė žiūrėti, kaip jie nežmoniškai daužo jo sūnų Petrą...

Suimtieji nuo 1944 m. gruodžio 28-osios iki 1945 m. sausio 5 d. buvo tardomi Panevėžyje, kur žiaurumu garsėjo tardytojai Jefimovas, Sorokinas...

Sausio 7 dieną tardymai prasidėjo Vilniuje (J.Guzas Vilniuje jau buvo tardomas sausio 4 d.).

Tardymai vyko su vertėjų pagalba. Tačiau neretas atvejis, kai ir pats vertėjas gerai nemokėjo kalbų. Baudžiamosios bylos I tome yra aštuoni J.Guzo tardymo protokolai, akistata su V.Pajeda, penki R.Šalakos, penki J.Skipičio ir akistata su J. Guzu, keturi B. Stuko, keturi S. Nakučio, keturi V.Pajedos tardymo protokolai ir trys akistatos (su J.Guzu, J.Skipičiu ir broliu Antanu), trys A.Pajedos tardymo protokolai ir akistata su broliu Vladu bei trys P.Pajedos tardymo protokolai. Be abejo, tardymų buvo gana daug, tik tardytojai, matyt, neturėjo laiko rašyti protokolų, buvo itin užimti kalinių kankinimais.

Tiek Šimonyse, tiek Panevėžyje, tiek ir Vilniuje kankintojai turėjo savo metodus: partizanų galvas veržė geležiniu lanku, po nagais kaišiojo įkaitintus virbus, rišdavo stačius prie stulpo, o iš aukštai ant jų galvos lašėdavo vanduo, tardydavo naktimis (dieną neleisdavo miegoti), kankino alkiu ir troškuliu ir be gailesčio mušė – su kuo tik pakliuvo ir kur pakliuvo: į galvą, veidą, vidurius – kankintojai puikiai žinojo jautriausias, skausmingiausias vietas...

Nepaisant, kad visą kaltę siekė prisiimti J.Guzas, kitiems suimtiesiems negalėjo pagelbėti. Po daugiau kaip pusės metų kankinimo, 1945 m. liepos 12 d., Vilniuje, Karo tribunolo patalpose, Lietuvos SSR NKVD Karo tribunolas uždarame posėdyje išnagrinėjo bylą asmenų (Guzas J., sūnus Adomo, Pajeda V., sūnus Juozo, Šalaka R., sūnus Jono, Skipitis J., sūnus Juozo, Stukas B., sūnus Petro, Nakutis S., sūnus Antano, Pajeda A., sūnus Juozo) kaltinimų nusikaltimais, numatytais RTFSR BK 58 – Ia, 58 – II straipsniais.

P.Pajedos tarp teisiamųjų nebėra. Tardymų metu jis buvo tiek daužytas (akistatoje brolis Vladas jį atpažino tik iš balso), kad neišgyveno. Mirė 1945 m. liepos 6 d. Praėjus vienuolika metų, pakartotinio tardymo metu (1956 m. rugpjūčio 3 d.), Vilniuje V.Pajeda kalbėjo, kad 1944 metų pabaigoje ir 1945 metų parengtinio tardymo Panevėžyje ir Vilniuje metu pirtyje matęs stipriai sumuštą brolį Petrą. Šis spėjęs papasakoti, kad tardant jį stipriai muša, todėl labai blogai jaučiasi.

1945 m. liepos 12 d. Vilniuje įvykęs Karo tribunolo posėdis, pagal bylos duomenis, truko aštuonias valandas. Be abejo, tai buvo ne teismas – o prisipažinimų išgavimas žiauriausiu būdu: daužyti, kol sutiks pasirašyti – prisipažinti nusikaltėliais.

Karo tribunolo nuosprendžiu visiems septyniems „nusikaltėliams“ pritaikyti RSFSR BK 58 – I a ir 58 – II straipsniai, nes, kaip rašoma byloje, tardytojai nustatė, kad 1944 metų spalį Svėdasų valsčiaus teritorijoje, vadovaujant J.Guzui, buvo suorganizuota antisovietinė pogrindinė organizacija „Nepriklausoma Lietuva“, kėlusi ginkluotos kovos prieš sovietų valdžią uždavinį atkurti Lietuvos „buržuazinę nacionalistinę valstybę“, siekusi sukliudyti šaukimą į raudonąją armiją. Ji vykdė teroristinius aktus prieš sovietinius – partinius darbuotojus, rengė ir platino tarp gyventojų antitsovietinius lapelius.

Toliau Karo tribunolo nuosprendyje akcentuojama, kad nuo1944 metų spalio iki gruodžio pabaigos minėta organizacija turėjo 60 narių, šešias rankines patrankas, 30 automatų ir 40 šautuvų, 200 granatų, didelį skaičių ginklų, spausdinimo mašinėlę ir radijo tašką. Drąsiai galima teigti, kad ginklų skaičius „nusikaltimo svarumui“ specialiai padidintas.

Karo tribunolas visus įtariamuosius pripažino kaltais pagal RTSFR BK 58 – I a ir 58 – II straipsnius ir, vadovaudamasis 319 – 320 UKP ir 49 RSFSR straipsniais, nuteisė J.Guzą 20 metų katorgos darbų ir penkerius metus be teisių. V.Pajedą, R.Šalaką, J.Skipitį, B.Stuką, S.Nakutį, A.Pajedą penkiolikai metų katorgos darbų kiekvienam, visiems septyniems pagal RTFSR BK 31 str. „a“, „b“, „v“, „g“ „e“ (rusiškos raidės) dalis penkerius metus atimant teises, su turto konfiskacija. Nuosprendyje pažymėta, kad bausmės laiką Guzui, Šalakai, Skipičiui, Stukui, Nakučiui skaičiuoti nuo 1944 m. gruodžio 28 d.; V.Pajedai ir A.Pajedai – nuo 1945 m. sausio 6 d.

Protokole įrašas: „nuosprendis galutinis ir neapskundžiamas“.

Nuteistųjų laukė sunkūs, kankinami metai lageryje. Neišvengė pažeminimų, Sibiro kančių ir kai kurių nuteistųjų šeimos.

Ne visi 1945 metais mūsų minėti nuteistieji sugrįžo iš Sibiro. Pirmoji organizacijos „Nepriklausoma Lietuva“ auka buvo dar Vilniuje KGB iki teismo užmuštas P.Pajeda, nuo sumušimų 1945 m. birželio 19 d. perkeltas į kalėjimo ligoninę ir ten 1945 m. liepos 6 d. 4 val. 30 min. miręs.

1945 m. rugpjūčio 18 d. dėl bendros organizmo intoksikacijos, išsivysčiusios dėl tuberkuliozinės infekcijos (taip konstatuota mirties akte) 30 min. po vidurnakčio Vilniuje, pirmo korpuso izoliatoriuje, kameroje Nr. 254, mirė J.Skipitis – nebespėjo jo išvežti į Sibiro platybes.

B.Stukas mirė Norillage (ktr. p/p 5)1948 m. kovo 30 d.

S.Nakutis dėl dizenterijos mirė 1947 m. gruodžio 15 d. Norilsko ITL.

Lagerio skyriaus ligoninėje (Berlago upravlenie 4 lagotdelenine) dėl širdies ligos 1953 m. sausio 17 d. 19 val. 45 min. mirė J.Guzas. Mirties akte konstatuota nusilpusios širdies nepakankamumas, aštri nefrosklerozė.

Kiti sulaukė amnestijos ar buvo reabilituoti. Šiam faktui itin daug pasitarnavo jau minėti 1955 metais V.Pajedos (jam bausmės laikas turėjo baigtis 1959 12 22) iš lagerio (9 a Lag/skyr. Pesčanogo lag. VRM) parašyti raštai – skundai SSRS komunistų partijos centro komitetui. Tai unikalūs ranka rašyti baudžiamosios bylos dokumentai, kuriuose kalbama apie kalbos barjerą tardymų metu ir žiaurias fizines priemones, nepakeliamus skausmus, vertusius prisiimti nebūtas kaltes. Jis aiškina, kad brolio Petro Pajedos mirtis – žiauraus tardytojų kankinimo pasekmė.

Magadano srities teismo 1955 m. balandžio 9 d. sprendimu prieš laiką (užskaičius darbo dienas) išlaisvintas R.Šalaka 1955 m. birželio 4 d. išvyko iš Sevvostlago. Jis, sulaukęs nepriklausomybės atkūrimo, parašė atsiminimus „Pergyventų įvykių prisiminimai“, kurie išspausdinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2001 m. išleistoje knygoje „Juodųjų dienų sakmės“.

Iš Šachtinsko lagerio į Lietuvą sugrįžo du broliai Pajedos. Tik 1955 metais V.Pajeda pirmąsyk pamatė savo dukrą – šio straipsnio autorę. Deja, nei tėtis V.Pajeda, nei dėdė A.Pajeda nepriklausomybės, apie kurią tiek daug svajojo, dėl kurios kentėjo Sibiro kančias, nebesulaukė.

Artimųjų bei daugelio kitų kančios Lietuvoje, Sibire, net ir išeivijoje verčia susimąstyti, kam ir už ką mes turime jausti dėkingumą.

Petro Pajedos žmonos Verutės Pajedienės
asmeninio ir Lietuvos ypatingojo archyvų nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"