Atnaujintas 2005 gruodžio 2 d.
Nr.91
(1392)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Popiežius iškelia „lectio divina“ svarbą

Paminėtas dogminės konstitucijos „Dei Verbum“ 40-metis

Mindaugas BUIKA

Šventojo Rašto skaitymas
yra esminė Eucharistijos dalis
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Ateinančią savaitę bus paminėtas II Vatikano Susirinkimo, iškilmingai užbaigto 1965 m. gruodžio 8 d., 40-metis, tačiau daugelio svarbių jo dokumentų paskelbimo metinės vyksta jau kelis pastaruosius mėnesius. Ypač išsiskyrė prisiminimas 1965 m. lapkričio 18 d. paskelbtos dogminės konstitucijos apie dieviškąjį Apreiškimą „Dei Verbum“, pabrėžiant Šventojo Rašto studijų ir pamaldaus skaitymo reikšmę Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo gyvenime. Vertingi buvo ir popiežiaus Benedikto XVI komentarai, mat jis, prieš keturis dešimtmečius būdamas jaunas teologas kunigas Jozefas Ratcingeris, kaip Susirinkimo ekspertas, aktyviai dalyvavo rengiant „Dei Verbum“ ir vėliau ją pristatant pasaulio tikinčiųjų bendruomenei.

Išryškintas artimas ryšys tarp Šventojo Rašto ir Tradicijos

Susitikęs su dešimtimis tūkstančių maldininkų Šv. Petro aikštėje lapkričio 6 dieną tradicinei sekmadienio vidurdienio „Viešpaties angelas“ maldai, Šventasis Tėvas apie minėtą dokumentą kalbėjo savo katechetiniame pokalbyje. Priminęs, kad „Bažnyčia gyvena ne pati iš savęs, bet iš Evangelijos“, popiežius Benediktas XVI sakė, kad Susirinkimo konstitucija „Dei Verbum“ padėjo naujai įvertinti Dievo žodį bažnytinėje bendruomenėje, paskatinto iš esmės atnaujinti katechezę, teologiją, homilijas, ekumeninius santykius, nes „Dievo žodis per Šventosios Dvasios veikimą veda į tiesos pilnatvę“.

Kitas svarbus šios dogminės konstitucijos aspektas yra artimo ryšio tarp Šventojo Rašto ir „Tradicijos, kurie sudaro bendrą Bažnyčios mokymo turinį“, išryškinimas. „Apaštalai ir jų įpėdiniai vyskupai yra saugotojai žinios, kurią Kristus patikėjo savo Bažnyčiai, kad ji visa būtų perduota visoms kartoms, – aiškino Šventasis Tėvas. – Ta pati tradicija leidžia kiekvienam pažinti visą šventųjų knygų kanoną, leidžia jas teisingai ir efektyviai suprasti. Šitaip Dievas, kuris kalbėjo patriarchams ir pranašams, nepaliauja toliau kalbėti Bažnyčiai ir per ją – pasauliui“. Konstitucijoje „Dei Verbum“ pabrėžiama, kad iš apaštalų gauta Tradicija, globojant Šventajai Dvasiai, toliau stiprėja Bažnyčioje tiek vyskupų mokymo, kurie savo apaštaliniu paveldu „įgijo pastovią tiesos charizmą“, tiek pačių tikinčiųjų Šventojo Rašto „apmąstymo bei svarstymų širdies gilumoje pastangomis“.

Ir štai čia popiežius Benediktas XVI iškelia dar vieną „Dei Verbum“ aspektą, kuris buvo pabrėžtas ir kitose jo pastarojo meto kalbose bei spalio mėnesį vykusioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, būtent senąją Šventojo Rašto pamaldaus skaitymo, arba „lectio divina“, tradiciją. Šis, anot Šventojo Tėvo, „dvasinio skaitymo“ gaivinimas yra reikšmingas II Vatikano Susirinkimo rezultatas ir reiškia biblinio teksto meditavimą, tam tikra prasme jo permąstymą vis iš naujo arba visų turimų jo „sulčių“ išrinkimą, kurios, kaip gyvybiškai svarbūs syvai, gali palaikyti ir stiprinti konkretų kiekvieno tikinčiojo ir visos Bažnyčios gyvenimą. Tuo pat metu Popiežius pabrėžia, kad „kaip „lectio divina“sąlyga reikia, kad protas ir širdis būtų nušviesti Šventosios Dvasios, tai yra pačios Raštų įkvėpėjos“, nes tada „skaitytojas“ tampa ir atsidėjusiu Dievo žodžio „klausytoju“.

Ta proga tarptautinė katalikų žiniasklaida primena, kad „lectio divina“ sąvoką pirmasis pavartojo Origenas, gyvenęs maždaug 185-254 metais. Jis tvirtino, kad, norint naudingai skaityti Bibliją, reikia sutelkti dėmesį, susikaupti ir pasimelsti. Vėliau pamaldus Šventojo Rašto skaitymas tapo ir svarbia vienuoliško gyvenimo savybe. Pirmųjų regulų sudarytojai šventieji Pakomijus, Augustinas, Bazilijus, Benediktas pabrėžė, kad „lectio divina“ praktika kartu su kasdieniu triūsu ir dalyvavimu liturgijoje yra trilypis vienuoliško gyvenimo pagrindas.

Popiežius Benediktas XVI, spalio 3 dieną kreipdamasis į praėjusios Vyskupų Sinodo asamblėjos, skirtos Eucharistijos temai, dalyvius, taip pat iškėlė Šventojo Rašto dvasingo skaitymo reikšmę kiekvienam krikščioniui. Anot jo, vertingas „lectio divina“ padeda įsiklausyti į Šventajame Rašte reiškiamas Kristaus mintis, „išmokti galvoti su Kristumi, mąstyti Kristaus mintimis“ ir išugdyti panašius į Kristaus jausmus. Tik taip įmanoma teisingai ir prasmingai pateikti kitiems Kristaus mintis ir jausmus. Šie Šventojo Tėvo žodžiai rado atgarsį Sinodo tėvų nuostatose, kurios perduodamos Popiežiui. Dėl posinodinio apaštalinio paraginimo rengimo 18-ajame siūlyme nurodoma, kad „Dievo žodžio meilė, skaitymas, studijavimas, meditavimas ir malda yra brangus „lectio divina“ vaisius“, todėl siūloma jį praktikuoti šeimose ir mažose tikinčiųjų grupėse.

Dievo žodžio skelbėjas turi būti nuoširdus jo klausytojas

Konstitucijoje „Dei Verbum“ apie Šventojo Rašto pamaldaus skaitymo poreikį rašoma remiantis žymiųjų Bažnyčios tėvų tvirtinimais. Šv. Augustinas pastebi, kad „šventoji skaityba“ ir Šventojo Rašto studijos pirmiausia privalomos dvasinio luomo asmenims ir katechetams, kad jie nebūtų tušti „Dievo žodžio išoriniai skelbėjai, nebūdami klausytojais savo vidumi“. II Vatikano Susirinkimas, ragindamas visus tikinčiuosius skaityti Evangeliją, primena prasmingą šv. Jeronimo tvirtinimą, kad „nepažinti Šventojo Rašto – tai nepažinti Kristaus“. Pagaliau pažymint, jog Evangelijos skaitymą turi lydėti malda, nes tik tada vyksta prasmingas pokalbis tarp Dievo ir žmogaus, primenami šv. Ambraziejaus žodžiai: „Mes kalbame su Juo (Dievu) melsdamiesi ir klausome Jo, skaitydami dieviškus žodžius“.

Tai, kad, prieš skelbiant Dievo žodį, pirmiausia jo reikia su atsidėjimu klausytis, popiežius Benediktas XVI priminė savo kalboje, pasakytoje daugiau kaip 400 bažnytinių ekspertų, kurie dalyvavo rugsėjo 14-18 dienomis Vatikane vykusiame tarptautiniame kongrese „Šventasis Raštas Bažnyčios gyvenime“, skirtame kaip tik paminėti dokumento „Dei Verbum“ 40-ąsias metines. „Būtent apie tai kiekvienas krikščionis turi galvoti ir taikyti sau: tik tas, kuris klauso Žodžio, gali būti jo skelbėjas“, – sakė Šventasis Tėvas, audiencijoje priėmęs dalyvius kongreso, suorganizuoto Katalikų Biblijos federacijos ir Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos.

Pažymėjęs, kad „Dei Verbum“ yra „vienas svarbiausių II Vatikano Susirinkimo dokumentų“, kurio rengimą jam teko paliudyti būnant jaunu teologu, Šventasis Tėvas priminė prasmingus žodžius, kuriais prasideda minėta konstitucija: „Dei Verbum religiose audiens et fidenter proclamans, Sacrosancta Sinodus...“ (lot. „Su pagarba klausydamas ir ištikimai skelbdamas Dievo žodį, Šventasis Sinodas...“). Būtent taip Susirinkimas apibrėžė svarbųjį Bažnyčios bruožą: ji yra bendruomenė, kuri klauso ir skelbia Dievo žodį, aiškino Popiežius. Pasiremdamas apaštalo šv. Pauliaus Pirmuoju laišku korintiečiams, jis sakė, kad Bažnyčia tikėjimo tiesų moko „ne savo, bet Dievo išmintimi, kuri dažnai pasauliui gali pasirodyti kvailystė“.

Bažnyčia žino, kad Kristus gyvena Šventajame Rašte, dėl tos priežasties ji visada, – ką pabrėžia ir konstitucija „Dei Verbum“ – Dievo apreikštus raštus pamaldžiai gerbia, kaip ir Viešpaties kūną. Popiežius Benediktas XVI, nurodęs šį neatskiriamą Bažnyčios ir Dievo žodžio ryšį, kurio skelbimas vyksta Šventosios Dvasios įkvėpimu, perspėjo vengti perdėtai asmeninio Šventojo Rašto interpretavimo. Jis pasirėmė didžiojo apaštalo šv. Petro mokymu, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet „Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Pt 1, 20-21).

Katalikų Bažnyčios vadovas dėkojo Dievui, kad II Vatikano Susirinkimo dėka, ypač dėl konstitucijos „Dei Verbum“ mokymo įtakos, „iš naujo buvo įvertinta fundamentali Dievo žodžio reikšmė“. Būtent tai paskatino atnaujinti Katalikų Bažnyčios gyvenimą, homilijas, katechezę, teologiją, dvasingumą, taip pat ir ekumeninę veiklą. „Bažnyčia turi nuolat atsinaujinti ir atsijauninti, ir Dievo žodis, – kuris niekada nesensta ir neišsisemia, – yra privilegijuota priemonė šiam tikslui“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI, kuris ta proga padėkojo Šventojo Rašto vertėjams į nacionalines kalbas ir platintojams visame pasaulyje. Ši katalikų „biblinė tarnystė“ turi vadovautis Bažnyčios magisteriumo nuorodomis ir kartu būti atvira ekumeniniam bendradarbiavimui.

Biblijos vertimo ir ekumeninio bendradarbiavimo klausimai

Minėtame tarptautiniame kongrese „Šventasis Raštas Katalikų Bažnyčios gyvenime“, kuriame stengtasi įvertinti dokumento „Dei Verbum“ sielovadinę ir ekumeninę reikšmę posusirinkiminiu laikotarpiu, buvo išsakyta nemažai ir kritinių pastabų dėl to, kad Biblija, nors išversta į daugybę kalbų, vis dar netapo daugeliui katalikų neatskiriama jų tikėjimo dalimi. Katalikų Biblijos federacija buvo įkurta 1969 metais, kad paskatintų Šventojo Rašto skleidimą pasaulyje II Vatikano Susirinkimo mokymo dvasia; šiuo metu jos skyrių yra127 šalyse. Federacijos pirmininkas italų vyskupas Vinčensas Palija mano, kad nors pastaraisiais dešimtmečiais Biblija „grįžo į tikinčiųjų rankas“, tačiau toli gražu dar nėra jų taip skaitoma, kaip buvo tikėtasi. Taip kalbėdamas vyskupas pasirėmė neseniai Italijos Biblijos asociacijos atliktų tyrimų duomenimis. Pasirodo, 80 proc. praktikuojančių katalikų (tai yra bent kartą per savaitę dalyvaujančių šv. Mišiose) Italijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje susipažįsta su Šventuoju Raštu tik tiek, kiek jų ištraukos skaitomos per pamaldas.

Tas tyrimas taip pat atskleidė, kad tik 3 proc. praktikuojančių katalikų minėtose katalikiškose Europos šalyse randa laiko kasdien paskaityti Bibliją. Todėl ar dar reikia stebėtis, jog apklausa nustatė, kad aktyvieji katalikai neretai mažai žino apie Evangelijos autorius: 40 proc. praktikuojančių tikinčiųjų manymu, vieną iš keturių Evangelijų yra parašęs apaštalas šv. Paulius, o 26 proc. tvirtino, kad Evangeliją yra parašęs šv. Petras. „Tiek žino praktikuojantys katalikai, todėl ką jau kalbėti apie nepraktikuojančių daugumą. Štai kodėl katalikų bendruomenės turi atsisakyti vis dar būdingos nuostatos, kad Šventojo Rašto studijos yra „tik kunigų reikalas“ ir reikia didesnį dėmesį skirti dvasiškai naudingai „lectio divina“, – aiškino vyskupas V.Palija.

Jis taip pat sakė, kad kiekvienas pasaulio katalikas turi teisę gauti ir skaityti Šventąjį Raštą savo gimtąja kalba, ir Bažnyčia privalo suteikti tokią galimybę. Vyskupas V.Palija sakė, kad dar „daug krikščionių bendruomenių, pirmiausia planetos pietiniame pusrutulyje, iki šiol neturi Biblijos, išverstos į jų kalbą“. Šiuo metu Šventasis Raštas visas arba dalinis yra išverstas į 2300 pasaulio kalbų, tuo tarpu dar apie 1000 kalbų iš viso neturi jokio Biblijos vertimo. Tai daugiausia Afrikos bei Azijos tautų kalbos. Ten misionieriams reikia dėti daug pastangų ir suteikti tikintiesiems visokeriopą pagalbą.

Apie šią problemą kongrese kalbėjo Nigerijos sostinės Abudžos arkivyskupas Džonas Onajekanas, kuris dar vadovauja Afrikos vyskupų konferencijų forumui. Jis pastebėjo, kad Šventojo Rašto vertimais Afrikoje protestantai yra pralenkę katalikus: Katalikų Bažnyčia dažnai savo pastangas vertimų srityje apriboja „vadinamosiomis pagrindinėmis kalbomis“, o protestantai stengiasi, kad kiekviena etninė grupė, netgi turinti vos 10 tūkst. narių, galėtų skaityti Bibliją savąja kalba ar dialektu. Be to, „katalikiška Biblija“ yra palyginti brangi ir kartais sunkiai įperkama neturtingo afrikiečio kataliko, tuo tarpu protestantų grupės yra stipriai finansiškai remiamos ir savuosius Biblijos vertimo leidinius gali parduoti gerokai pigiau arba iš viso dalija veltui.

Arkivyskupas Dž.Onajekanas taip pat pažymėjo, kad verčiant ir platinant Šventąjį Raštą reikia tarpkonfesinės bendrystės. Toks ekumeninis biblistų ir lingvistų bendradarbiavimas gerai žinomas daugelyje Europos šalių, bet Afrikoje tai dar reta. Galbūt čia trūksta atvirumo ir vietiniams afrikiečių vyskupams, kurie baiminasi perdėtos protestantų įtakos Biblijos draugijose. Kita vertus, kaip aiškino kongrese taip pat dalyvavęs Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas V.Kasperis, bendradarbiaujant būtinas ir nemažas atsargumas, kad nekatalikiškas kalbos stilius ir sąvokos nesukeltų nereikalingos sumaišties ir būtų suprasti tikinčiųjų.

Visgi Šventasis Raštas, apreikštas Dievo žodis, yra esminė priemonė siekiant ekumeninės pažangos. Tai patvirtino ir kongrese dalyvavusios gausios broliškos delegacijos iš Konstantinopolio, Aleksandrijos, Maskvos ir kitų stačiatikių patriarchatų, Anglikonų Bendrijos, Pasaulinės Liuteronų Federacijos, Pasaulinio Baptistų Aljanso ir kitų denominacijų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija