Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Juozapinių šventėje – Kambario teatras

Alfas PAKĖNAS

Juozapinių šventėje Juozo Tumo-Vaižganto muziejuje. Iš kairės: Kauko šeimininkė Aušra Raudonienė, Rimanta Matlašaitienė, aktorius Ferdinandas Jakšys, dailininkė Taida Balčiūnienė, literatūrologė Eugenija Vaitkevičiūtė, dainininkas Kazimieras Jakutis

Kaune, Juozo Tumo-Vaižganto muziejuje, paminėta rašytojo ir kanauninko vardo diena – Juozapinės.

Pasak amžininkų prisiminimų ir paties Vaižganto laiškų, rašytų Bronei ir Petrui Klimams, jis mėgdavo švęsti savo vardadienį, gaudavo daugybę sveikinimų ir gėlių, o pats su linksma siela priimdavo svečius, dosniai juos vaišindavo.

„Branyte! Neilgai betrukus, mano vardadienis. Kaip paprastai, rengiu priešpiečius, laukiu daugybės svečių. Alkolio neduodamas, neturiu triukšmo; užtat geros šnekos esti gana“, – rašė Vaižgantas B.Klimienei į Paryžių 1927 m. kovo 13-ąją.

Todėl Juozapinių šventė Vaižganto muziejuje tapo gražia tradicija. Šįkart vardadienio minėjimas virto tikru Kambario teatru: aktorius iš Vilniaus Ferdinandas Jakšys, apsirengęs kunigo sutana, pasitiko svečius, bendravo su jais, vėliau vaidino J.Tumą-Vaižgantą (pagal išeivijos dramaturgo Kosto Ostrausko monodramą „Vaižgantas“, parašytą 1994 m.). Tarsi po daugelio metų sugrįžusio į savo namus Vaižganto nuotaikingą pasakojimą apie save, savo bendraamžius dar labiau pagyvino šunelio Kauko, kurį į vakarą atsivedė Vaižganto talento gerbėja Aušra Raudonienė, lojimas, šniukštinėjimas po muziejaus kambarius ir linksmas bendravimas su šventės dalyviais. Kiekvienam magėjo paglostyti ir pameilinti Kauką – labai panašų į tą, kurį augino Vaižgantas...

Tradiciniame Juozapinių minėjime savo atsiminimus apie Vaižgantą pasakojo dailininkė Taida Balčiūnienė, vaikystėje gyvenusi su rašytoju toje pačioje laiptinėje, nes dvylika metų būdamas Vytauto bažnyčios rektoriumi Vaižgantas nuomojo butą Taidos tėvų namo antrajame aukšte, kur dabar ir įsikūręs muziejus.

„Jis vis skuba ir vis su savo taksiuku Kauku. Matydavom, kaip su Stasiu Šilingu basi per Cimbruvką risnodami nusileidžia prie Nemuno, paskui pūkštelėja į upę, maudosi, puškenasi. Ryškiai prisimenu, kaip mes, vaikai, užbėgę pas Vaižgantą, matom: kanarėlės skraido po kambarį, o Vaižgantas sėdi valgomajame ir valgo sriubą. Viena kanarėlė nutupia jam ant peties, paskui ranka nusileidžia iki šaukšto ir geria iš jo...“– nedidelio ūgio, trapi, jaunatviškai gyvybinga T.Balčiūnienė susirinkusiesiems į šventę buvo tikras Vaižganto namų dvasios liudijimas.

Vardadienio minėjime dalyvavusi dr.Rimanta Matlašaitienė gimė ir užaugo Vaižganto tėviškėje-Malaišių kaime (Anykščių r.). Ji pasiryžusi atgaivinti dabar apleistą seną etnografinį Malaišių kaimą, kurį ir dabar dažnai aplanko turistai net iš svetimų šalių. Ten dar tebegyvena jos tėvas Antanas Grižas, vaikystėje matęs Vaižgantą, retkarčiais sugrįždavusį į savo kūriniuose aprašytą Pašvenčių kraštą. O Rimantos seneliai Grižai buvo patys artimiausi Vaižganto tėvų kaimynai.

Literatūrologė Eugenija Vaitkevičiūtė, rengianti monografiją apie Vaižganto bendraamžį Juozapą Albiną Herbačiauską, nušvietė šių spalvingų asmenybių ryšius.

Neramios, vaižgantiškos sielos ilgesiu padvelkė verslininko ir dainininko Kazimiero Jakučio atliekamos dainos pagal aukštaičių lyrikų Antano Miškinio ir Jono Strielkūno eilėraščius.

Kaunas

Ričardo Šaknio nuotrauka

© 2006 „XXI amžius“