Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Literatūra
Mums rašo
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kitas pasaulis

Skirmantas VALIULIS

Iš J.Kolskio filmo „Jazminas“

Iš kino juostos „Vienos kelionės galas“

Rytų ir Vidurio Europa vis dar tebėra mums artimiausia Europa, bet tarptautiniame kino festivalyje Lagove (Lenkija) ji vis vien kitaip atrodo iš filmų, negu įsivaizduojame tikrovėje. Jau pats festivalio atidarymas ir uždarymas yra tam tikras laiko tendencijų įrėminimas: atidarant skambėjo „Deep purple“ ir kitos populiarios melodijos, o uždarant – „gospel“ stiliaus dainos. Festivaliui įpusėjus buvo surengtas socialinės epochos dainų vakaras su ironišku pristatymu. Kam kino festivalyje muzika? Ogi į Lagovą suplūsta daug jaunimo ir vien filmais jo nesuviliosi. Be to, visi kino festivaliai dabar retai apsiriboja vien filmais. Lagovui labai būdingi seminarai ir diskusijos. Šiemet pasirinkta kryptis: „Ar vėl nestatome sienų?“ Svarstyta ne cenzūros sandūris su kinematografija ar ekonominės kino bėdos laisvos rinkos sąlygomis, o visuomenės skaidymasis į buvusius ir esamus, į savus ir kitus, į tikinčius ir netikinčius, į provakariečius ir prorytiečius ir t.t. Ypač daug filmų festivalio šeimininkai lenkai parodė apie socialines skirtis Lenkijoje. Lietuvoje tokio kino dar neturime, išskyrus nebent avangardinį Karolio Jankaus filmą „Jėzus iš Lietuvos“, kur gana šokiruojančiu stiliumi mėginama rodyti, kad Jėzus šiandien – iš atstumtosios, nemalonios, nepripažįstančios nei televiziško „Grožio fabriko“, nei „daktariškų“ pilių Lietuvos. Lyg ir tęsiama P.Pazolinio tradicija: jo filme „Evangelija pagal Matą“ Jėzus irgi buvo atstumtųjų gynėjas, vos ne revoliucionierius. Lenkų režisierius M.Koterskis filmu „Visi esame kaip Kristus“ irgi meta iššūkį – šiuolaikiniu Kristumi vaizduojamas intelektualas alkoholikas, per kančią kopiantis iš gyvenimo duobės. Lenkai vis prisimena prieš dešimtmetį mirusį garsų režisierių K.Kiešlovskį ir jo „Dekalogą“ – dešimt Dievo įsakymų pavaizdavusį kaip šių dienų žmogaus tikėjimo ir moralės problemą. Dabar visi stiebiasi į kryžių greta Kristaus. Prisiminkime M.Gibsono „Kristaus kančią“ arba naują skandalingą filmą „Da Vinčio kodas“.

Kas šiuose filmuose ir audringose diskusijose po jų pozityvu? Proga apmąstyti, kas yra tikras gyvenimas ir tikras tikėjimas. Lenkai stiprina net kinotyrinę kino ir Bažnyčios paralelę: pasirodė K.Kornackio knyga „Lenkų kinas ir katalikybė (1945-1970)“. Lenkai apskritai mėgina įvairiapusiškiau išanalizuoti savo kino praeitį knygose „XIX amžiaus lenkų visuomenės kino panorama“, „Spektaklis ir ideologija. Herojiškos mirties vaizdavimas filmuose“, „Veidas minioje. Kolektyviniai įvaizdžiai lenkų kultūroje 1955-1969“. Išleista ir daug senų filmų, kino kronikos kompaktiniais įrašais su paaiškinamaisiais tekstais. Ir nuolatinės kino retrospektyvos, kaip ir pas mus. Tiesa, pas mus jos dažnai – vienintelė proga pamatyti senus lietuviškus filmus, o Lenkijoje – galimybė tradiciją suvokti naujų kino reiškinių ir visuomenės poreikių kontekstu. Štai Lagove žiūrėjome senus, bet nesenstančius K.Kiešlovskio dokumentinius filmus ir stebėjomės, kaip jis mokėjo atsirinkti tipiškus tam laikui veidus su nuoširdžiais, ne prisitaikėliškais ar deklaratyviais žmonių pasisakymais. Gilindamiesi į M.Koterskio dokumentinius filmus, supratome, kad jam būdingas ne reportažinis metodas, o suvaidinta dokumentika, stebinanti jausmų patetika ir minčių drąsumu. Perėjęs į vaidybinį kiną ir filme „Pamišėlių namai“ šeimos gyvenimą, tėvų ir vaikų santykius pavaizdavęs vos ne kaip užmaskuotą šizofreniją, M.Koterskis ir toliau (filmai „Porno“, „Vidinis gyvenimas“, „Nieko keista“ ir kiti) liko kompleksuotas: jo herojus inteligentas Miaučinskis nuolat slampinėja kaip katinas, ieškodamas meilės, klimpsta į keistas draugijas, mėgsta būti vienišius, kuris su ironija žiūri į kitus. Ar „Kristus“ bus jau paskutinysis Miaučinskio pavidalas, režisierius sakėsi nežinąs. Ir iš viso jam kinas esąs vos ne „pamišėlių namai“, bet Lagove jis su kinematografininkais ir žiūrovais, atsisėdęs ant scenos rampos, bičiuliavosi labai noriai.

Tiesa, apdovanojimų negavo, nes žiuri čia saviems būna arba labai šykšti, arba labai dosni. Šiemet buvo „sausros“ metai. Viena svarbesnių premijų pažymėtas tik režisieriaus A.Baranskio filmas „Pora žmonių, maža laiko“ – apie rašytoją Mironą Bialoševskį, kuris ir Lenkijoje kiek pavėluotai pripažintas vienu talentingiausių XX a. vidurio rašytojų. Keista pora – visiškai abejingas komfortui ir kasdienybei poetas ir akla bičiulė intelektualė, kurios eiles nuolat peikia jos draugas – gyvena kitokį dvasinį gyvenimą, kur kiekvienas žodis nutrenkia it žaibas, o kiekvienas aklosios gestas yra džiaugsmingas pasaulio pažinimas. Retai kada ekrane pavyksta įtikinti, kad būdamas kaip visi menininkas nuolat panyra lyg į kitą būtį, palikdamas mums tik žodžių ar ženklų, kad visi ir banalioje kasdienybėje galime gyventi intensyviau. Kaip žmogus, M.Bialoševskis finale prisipažįsta netikįs į Dievą, bet kūryboje išvesti ribą tarp to, kas yra žemiška ir dieviška, nelemta nei ateistams, nei didžiausiems religijos adeptams. Tikras menas sulaužo mūsų įsivaizdavimus ar įsitikinimus.

Formalus – ir lieka formalus. Apie tai, regis, ir naujas žymaus lenkų režisieriaus J.Kolskio filmas „Jazminas“, kuris prasideda XVII amžiaus vienuolių istorija, o baigiasi šių dienų vienuoliais, kurie noromis nenoromis, priversti praverti savo celių duris į vienuolyną atvykusiai restauratorei. J.Kolskis visuose filmuose surasdavo staigių poetinių šoktelėjimų (pavyzdžiui, vanduo, kuris varva ne į tą pusę), tad ir „Jazmine“ rasime posūkį į kvapų simboliką ir jazminą – kaip meilės kvapą. Kaip visada J.Kolskis vėl pasikvietė aktorių Francišeką Piečką, vaidinantį šv. Roką. Vienuolyno vyresnysis (aktorius Janušas Gajosas) nuolat skundžiasi, kad žmonės mažai beaukoja šv.Rokui. Kiečiausiai regulos besilaikantis (populiarusis Boguslavas Linda), ievos kvapu dvelkiantis vienuolis irgi neišlaiko vilionių.

Komedijų autoriaus S.Čencinskio filme „Atvyko ulonai“ su ironija rodoma, kaip valdžia ir Bažnyčios atstovai laimina eilinę paminklinę lentą pilsudskininkams, kovojusiems prieš bolševikus. Dokumentiniame kine – be poetinių simbolių, irgi rodomos įvairios šventės. Rež. A.Sikoros filme „Dievo kūno šventė“ iškyla šiuolaikinė Silezija (Šlionskas), kamuojama nedarbo ir skurdo. Tačiau tradicinės Dievo kūno šventės niekas neužmiršta. Gaila, kad mes neturime tokio šventinio televizijos filmų ciklo, nors švenčių ir šventadienų vis gausėja.

Žiuri irgi pastebėjo, kad šiemet Lagove stipriausi buvo dokumentiniai filmai, ypač apie greit besikeičiantį ar net išnykstantį pasaulį. Kino klubų federacija apdovanojo slovakų filmą „Kitas pasaulis“, kurio herojai Slovakijos užkampyje godoja savas godas: žydai – kad jų belikę vienas kitas, rusinai – kad beveik užmiršta jų kalba, jauni slovakai – kad čia baisiai nuobodu, todėl ir jų ansamblis pavadintas „Nuobodulys“. Vokiečių kino juostoje „Vienos kelionės galas“ pavaizduoti paskutinieji Slovakijos amatininkai „tikleriai“ – puodų užkniedytojai. Jie darydavo ir kitokius reikalingus žmonėms padargus, pavyzdžiui, spąstus pelėms. Panašius darė ir mano dėdė kalvis Benediktas Joniškyje. Kinas šiandien gali būti viskas – muziejus, žinomi ir nežinomi žmonės, meilė, tikėjimas, kartais – juodžiausia neviltis, kaip lenkų filme „Aš esu“, kur berniuko tėvas – išplaukęs toli, motina lėbauja ir parsidavinėja. Žiuri apdovanotas slovakų filmas „Tyla“ lyg ir pratęsia lenkų filmus: šeimoje bręsta konfliktas, nes tėvas nenori penktojo vaiko – nėra iš ko maitinti. Motina nepasiduoda, ir šeima išlaiko gal patį sunkiausią gyvenimo išbandymą. Tokį kitą Rytų Europos pasaulį Lietuvoje gali pamatyti nebent per „Kino pavasarį“. Kituose kino teatruose matom tik visais garsais bildantį ir baubiantį Holivudą

© 2006 „XXI amžius“