|
Gimtosios kalbos podukros vietoje
Kaip žinoma, Rusijos prezidentas V.Putinas 2007 metus paskelbė rusų kalbos metais. Ir įsakė negailėti pastangų ir lėšų, kad rusų kalba visoje buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje įgautų jeigu ne antrosios valstybinės kalbos statusą, tai bent jau būtų vartojama oficialioje dokumentacijoje ir pan. Iš tiesų kai kuriose buvusiose sovietinėse respublikose toks procesas vyksta sparčiai ir gana sėkmingai. Tačiau šį kartą pakalbėkime apie artimiausius mūsų kaimynus Baltarusiją ir Latviją. Subyrėjus Sovietų Sąjungai atrodė, kad per visus sovietinius dešimtmečius visiškai išstumta baltarusių kalba ima atsigauti, buvo pradėtos steigti mokyklos baltarusių kalba Minske ir kituose miestuose, kurių ten visai nebuvo, pradėta ją dėstyti aukštosiose mokyklose. Tačiau formaliai po 1995 metų A.Lukašenkos surengto referendumo, Baltarusijoje valstybinėmis kalbomis paskelbta rusų ir baltarusių kalbos. Pažymėtina, jog rusų kalba neoficialiai paskelbta kaip pagrindinė. Nuo to laiko baltarusių kalba faktiškai išstumta ne tik iš valstybinių institucijų, bet ir apskritai baltarusiškai, ir tai tik savo namuose, kalba mažiau kaip trečdalis Baltarusijos piliečių. Ir tie laikomi tamsiais ir atsilikusiais aborigenais.
Baltarusijoje nebėra nė vienos aukštosios ar specialiųjų mokslo įstaigų, kuriose būtų dėstoma baltarusiškai. Sostinėje Minske nėra nė vienos vidurinės mokyklos, kur pamokos vyksta baltarusių kalba. Jau beveik nebeliko ir televizijos laidų baltarusiškai. O pagrindinį toną gimtajai kalbai panaikinti davė pats Baltarusijos vadovas prezidentas A.Lukašenka. Ne per seniausiai kalbėdamas susitikime su Gomelio srities vadovaujančiais darbuotojais, į kurį buvo sukviesti ir inteligentijos atstovai, A.Lukašenka demonstratyviai pareiškė, kad pasaulyje yra tiktai dvi tikrosios kalbos, kurias jis pripažįsta. Tai rusų ir anglų.
Tiesa, daugelis baltarusių kalba savotišku žargonu, į rusiškus sakinius įterpdami ir baltarusiškus žodžius. Toks žargonas Baltarusijoje vadinamas tresianka (tresianka vadinama susmulkinta žolė, skirta gyvulių pašarui).
Bet pažvelkime į mūsų sesę Latviją NATO ir ES narę. Paradoksalu, bet ten, ypač paskutiniaisiais metais, padėtis ne ką geresnė. Rusų kalba užima vis tvirtesnes ir daugelyje sričių svarbiausias pozicijas. Kaip teigia Latvijos žiniasklaida, dabar nemokančiam rusų kalbos praktiškai susirasti geresnį darbą Latvijoje neįmanoma. Štai ką šiomis temomis rašė latvių laikraštis Latvijas avize, paskelbęs interviu su Latvijos valstybinio kalbos centro kontrolės skyriaus vadovu Antonu Kursičiu. Jis paragino iš valstybės biudžeto nedelsiant skirti nemažai pinigų, organizuoti nemokamus rusų kalbos kursus... latvių vaikams. Galima paaiškinti, kad šis Valstybinės kalbos centras daugiausia, bent iki šiol, užsiima tyrimais, kaip vartojama valstybinė latvių kalba įvairiose organizacijose ir įstaigose. Pasirodo, rusų kalbos vartojimas suteikia kur kas didesnes galimybes susirasti geresnį ir geriau mokamą darbą. Po nepriklausomybės atkūrimo Latvijoje buvo (ir tebėra) apie 35 proc. rusakalbių, kurie nemokėjo ar nenorėjo kalbėti latviškai ir todėl negalėjo dirbti valstybės institucijose. Ir ką gi: šie kolonistai ir jų palikuonys metėsi į verslą ir, kaip teigiama, dabar kontroliuoja svarbiausias Latvijos ekonomikos sritis, tarp jų ir bankus, uostus bei pan. Laikraščių skelbimuose, siūlančiuose darbą, jau beveik nebeliko užuominų, kad darbuotojas mokėtų latvių kalbą. Pirmiausia akcentuojamas geras rusų, kartais anglų kalbos mokėjimas. O dar visai neseniai tuose skelbimuose mandagiai buvo užsimenama ir apie latvių kalbos mokėjimą. Dabar jau ir to nebeliko. Šiuo metu trečdalis informacinių technologijų įmonių, pavyzdžiui, Exigen, Dukaskopy, Swyx ir kitos, net neslepia, kad latvių kalbos mokėjimas jų darbuotojams visiškai nereikalingas.
Latvijas avize rašo, jog tokie bauginantys signalai plaukte plaukia iš visos Latvijos. Rusakalbiai tapo tiesiog įžūlūs ir atsisako kalbėti latviškai, dargi jeigu ją puikiai moka. Laikraštis praneša, kad ši tendencija ignoruoti valstybinę kalbą ir demonstratyviai nekalbėti latviškai ypač išryškėjo praėjusiais metais.
Septyniuose didžiausiuose Latvijos miestuose gyvena daugiau kaip pusė Latvijos gyventojų, iš kurių 40 proc. yra latviai, 60 proc. vadinamieji rusakalbiai. Privačioje sferoje dirba 7080 proc. rusų, o latviai sudaro absoliučią mažumą. Latvijos avize pateikia tokį pavyzdį: Daugpilyje pardavėjai, nekalbantys rusiškai, neišdirbtų nė valandos ir būtų išvaryti. Mes galime investuoti didžiulius pinigus rengiant latvių kalbos mokymus, bet didžiuosiuose miestuose rusai lanko tuos kursus, išmoksta latvių kalbą, sėkmingai išlaiko egzaminus, tačiau vis tiek nekalba latviškai, nes valstybinė kalba tapo paprasčiausiai nebereikalinga. Rusų jaunimas renkasi anglų kalbą, o ne latvių, apgailestauja A.Kursitis. Todėl Latvijas avize daro gana pesimistinę išvadą: Mes akivaizdžiai matome, jog ne tik Daugpilio, bet ir sostinės Rygos negalime vadinti latviškais, netgi multikultūriniais miestais, nes juose girdėti vien tiktai rusų kalba.
Todėl nesunku įsivaizduoti, kokia padėtis latvių kalbos atžvilgiu susidarys šių metų pabaigoje Rusijos prezidento paskelbtais rusų kalbos metais. Galima susilaukti tokios tragiškos padėties, kuri buvo Sovietų Sąjungos laikais KarelųSuomijos autonominėje respublikoje. Ten jau buvo likę tik kelios dešimtys žmonių, kurie dar kalbėjo suomiškai.
Artimiausiu metu rašysime, kokia valstybinių kalbų padėtis yra Kazachstane ir Moldovoje.
Petras KATINAS
© 2007 XXI amžius
|