Atnaujintas 2008 kovo 5 d.
Nr.18
(1611)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Vilniaus anykštėnai paminėjo Vasario 16-ąją

Dr. Aldona Kačerauskienė

Atgimimo pradžioje susikūrusi Vilniaus anykštėnų bendrija išsilaikė iki šiol. Jau tapo tradicija kasmet rinktis Signatarų namuose prieš Vasario 16-ąją ir visiems drauge paminėti šią nepamirštamą datą. Juk anykštėnai turi „savo“ signatarą Steponą Kairį (1879-1964), inžinierių, publicistą ir politiką, gimusį Užunvėžių kaime.

Šiemet Vilniaus anykštėnai Vasario 16-osios devyniasdešimties metų jubiliejų paminėjo vasario 9-ąją. Visus su švente pasveikino Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė. Ji papasakojo, kas per metus pasikeitė Signatarų namuose: įrengtas prof. Mykolo Biržiškos kambarys, iš Čikagos gauta keletas Aleksandro Stulginskio asmeninių daiktų, kuriuos perdavė prezidento dukra, iš Poznanėje gyvenančios Stanislovo Narutavičiaus anūkės gauta šeimos fotografija.

Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas prof. Antanas Tyla savo pranešimo tema pasirinko valstybės himno žodžius: „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Vienybė ir susitelkimas mūsų tautą vedė per didžiausius pavojus į pergalę. Spaudos draudimas, knygnešių gadynė, reikalavimai caro valdžiai, pagaliau Lietuvos nepriklausomybės aktas, skelbiantis, jog atstatoma nepriklausoma, demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, atsiskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Vasario 16-oji atvedė Lietuvą į Kovo 11-ąją. Profesorius visiems palinkėjo būti tvirtais, saugoti tėvynės valstybingumą.

Prof. Regina Koženiauskienė kalbėjo iš šios dienos pozicijų. Ji pasidžiaugė Atviruko ir plakato konkursais, skirtais Lietuvos valstybės atkūrimo dienai – Vasario 16-ajai, politikams palinkėjo ne tik gražių kalbų, bet ir kilnių, prasmingų darbų: tik tuomet tomis kalbomis patikėsime. Ji prisiminė savo tėvą, Lietuvos karininką anykštėną Repečką, kuris, grįžęs iš sovietinių lagerių, dainuodavo patriotines dainas. „Mes nekenčiam vėliavos raudonos, penkiakampės žvaigždės kruvinos…“ – regis, dar ir dabar tebeskamba ausyse. Kalbėkime ir dainuokime savo vaikams ir anūkams. Jeigu žodžiai plaukia iš širdies, jie mūsų klausysis. Prof. R. Koženiauskienė, vadovėlių autorė, nepritaria programoms, kurios parengtos pagal užsienio (danų, švedų, amerikiečių) modelius. Mokyklų programos turėtų būti savitos, lietuviškos. Mums nedera mėgdžioti svetimus papročius. Profesorė sakė: „Turime teigti, kad esame lietuviai, kad mūsų tėvynė yra stipri, nepriklausoma ir savarankiška, galinti neblogai tvarkytis pati. Mums netinka nevisavertiškumo principas“.

Prof. Gražina Ručytė-Landsbergienė prisiminė, kad 1938 metais švenčiant Lietuvos atkūrimo dvidešimtmetį, ji, aštuonerių metų mergytė, grojo scenoje. „Lietuvos valstybingumas – mūsų apsisprendimo kertinis akmuo. Per Sausio 13-ąją žmonės neišbėgiojo, nors buvo daužomi lazdomis, traiškomi tankais“, – sakė profesorė.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija