Atnaujintas 2008 kovo 21 d.
Nr.23
(1616)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Meistrai ir svieto budintojai

Petras KATINAS

Tie, kurie dar nepamiršo mūsų literatūros klasiko Donelaičio, tikriausiai artėjant pavasariui prisimena jo žodžius: „…jau saulelė vėl atkopdama budino svietą…“ Nesvarbu, kad šį ankstyvą pavasarį tos saulelės ne per daugiausia, bet tų svieto budintojų, o ypač juokdarių ir klounų, prisiveisė tokia daugybė, kokios nebuvo netgi komunizmo, o vėliau ir „išvystyto socializmo“ statybos laikais. Tai kas gi toje vadinamoje „tarybų“ Lietuvoje budino svietą? Ant pirštų gali suskaičiuoti – Sniečkus, Paleckis, „didis pramonės ir ekonomikos specialistas“, anot A. M. Brazausko, Šančių šaltkalvis Motiejus (t. y. Šumauskas), P. Griškevičius, nelaimėlis Songaila. Na, gal dar ideologas ir kultūrininkas, vaizdavęs didelį meno žinovą L. Šepetys. Štai beveik ir visi. Aišku, jeigu neskaičiuosime liaudies rašytojų – aršaus stalinisto ir enkavedisto Gudaičio-Guzevičiaus ar „liaudies gynėjo“ V. Petkevičiaus bei dar keleto panašių „socialistinio realizmo“ rašeivių ir rašeivų. O štai dabar kiek prisiveisė! Nesuskaičuosi. Aišku, pirmoje eilėje tas pats paskutinis „LTSR“ LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Mykolas. Jam odės ir šlovinimo giesmės tebegiedamos iki šiol. Pamenate, kokius laiškus rašė „Tiesos“, „Komunisto“, vėliau kito organo – „Politika“ – skaitytojai, 1990 m. kovo 11-ąją paskelbus atkurtąją nepriklausomybę? O 1991 m. rugpjūtį, žlugus Maskvos pučui, tokių laiškų LKP CK rūmuose buvo ištisi maišai. Ir vėliau jie buvo skelbiami toje pačioje „Politikoje“. Štai 1990 m. rugsėjį kažkokia A. Balčiūnaitė, neva kelių šeimų iš Vilniaus ir Panevėžio vardu, rašė: „Jūs – vienintelis teisingumo, demokratijos sukūrimo Lietuvoje garantas. A. Brazauskas – tokia asmenybė, kokių tauta laukia dešimtmečius, o gal ir ilgiau. Jūs – dabartiniai komunistai – turite būti labai vieningi ir jam padėti. Jūs atsakote už Lietuvos dabartį ir ateitį. Demokratiškesnių, humaniškesnių, intelektualesnių jėgų Lietuvoje dabar nėra“. Štai kaip. Ir štai tos demokratiškiausios, humaniškiausios ir intelektualiausios figūros ir dabar, po 18-kos metų, stato Lietuvoje teisingumo ir demokratijos rūmus. Tiesa, dar ir Valdovų rūmus. Nepakaktų net storokos knygos surašyti tuos statytojus: Kirkilas, Juršėnas, Karosas, Bradauskas, Jagminas, Sysas, Paleckių giminė, jau nekalbant apie partines drauges Šiaulienę, Burbienę, Petrauskienę, dabar dar ir Mariją Aušrinę Pavilionienę. Šitie svieto budintojai ir budintojos, ypač daug pasiekę „liaudies ūkio“ prichvatizavimo srityje, dabar, kad ir kaip būtų keista, susilaukė neregėto dalyko – bandymų pasiknisti po niekada neklystančios partijos, tiksliau – amžinosios nomenklatūros, tapusios agresyviu klanu, pamatais. Tiesa, dėl absoliučios buvusios komunistinės valdžios bei visagalybės galima ir rimtai suabejoti. Sprendžiant iš visos Brazausko - Kirkilo veiklos, partija tapo klusnia oligarchų tarnaite ir jų valios vykdytoja.

Todėl nereikia stebėtis jaunojo Algirdo Paleckio „frontu“ (ar kaip kitaip ten vadinasi atgaivinamo „tikrojo socializmo“ atkūrimo organizacija). Ketinimai rimti. Netgi galvojama nušluostyti nosis Rolandui Paksui ir Viktorui Uspaskichui. Ir visai nesvarbu, kad „Tvarkos ir teisingumo“ erelius konsultuoja ir moko pats Rusijos „Almaxas“ bei panašios kontoros. Veikiama gana gudriai, todėl Paleckiukui dar toloka iki tokio meistriškumo. Antai „erelio“ Rolando (kuris jau paskelbė apie būsimą „chebrokratijos“, o pirmiausia, dideliam neokomunistų džiaugsmui, prof. V. Landsbergio sunaikinimą) dešinioji „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijėlės ranka, seniūnas A. Mazuronis tėškė kaltinimą prezidentui Valdui Adamkui, apkaltindamas jį Konstitucijos pažeidimu. Pirmiausia dėl to, kad be eilės suteikė Lietuvos pilietybę kažkokiam Rusijos perėjūnui, Kėdainių oligarcho ir „darbiečių“ vado Viktoro Uspaskicho nežinia iš kur ištrauktam Mansurui Sadekovui. Šito „verslininko“ Lietuvoje niekas nematė ir nežino. Tiesa, „kniazius“ V. Uspaskichas teigia, kad tas kažkada turėjo žmoną lietuvę, netgi jo buvusią sekretorę, dabar turi savo rūmus Monake, todėl galėjęs daug gero padaryti Lietuvai. Dar daugiau, esą dirbęs meistru vienoje Uspaskicho įmonėje Kėdainiuose ar Krekenavoje. Ką meistravo tas Sadekovas – sunku suprasti. Negi Monako didžiūnas agurkų stiklainius uždarinėjo? Todėl paksininkai vėl prikėlė iš užmaršties kaltinimus, kad dėl pilietybės suteikimo Uspaskichas ar Sadekovas padengė V. Adamkaus skolas už jo rinkimų kampaniją. Kaltinimai iš tiesų gal ir ne visai iš piršto laužti. Tuo labiau kad nei V. Adamkus, nei jo rinkimų štabas ir artima aplinka taip niekada įtikinamai ir nepaaiškino, iš kur plaukė pinigai rinkimų kampanijai finansuoti. Tuo labiau už kokius nuopelnus V. Uspaskichas rekomendavo tą Mansurą Sadekovą padaryti Lietuvos piliečiu. Tokie kaip Uspaskichas ar stovintys už jo nieko nedaro šiaip sau. Todėl R. Pakso ir V. Mazuronio ataka prieš V. Adamkų ir laikas tai atakai pasirinktas visiškai neatsitiktinai. Jeigu pastaruoju metu gana keistus sprendimus priimantis Konstitucinis Teismas (ypač dėl pilietybės lietuvių išeiviams), neduok Dieve, iškeltų apkaltą prezidentui V. Adamkui dėl Konstitucijos pažeidimo, pasekmės Lietuvos tarptautiniam prestižui ir įvaizdžiui būtų tiesiog tragiškos.

Visai neatsitiktinai paskutiniuoju metu labai suaktyvėjęs buvęs A. Brazausko bendražygis, LDDP vienvaldystės metais Seime vadovavęs Nacionalinio Saugumo ir gynybos komitetui, „liaudies rašytojas“ V. Petkevičius pareiškė, kad jis visiškai pritaria R. Pakso ketinimams sukelti Lietuvoje revoliuciją ir „visa siela“ palaiko A. Paleckio idėją sukurti „liaudies frontą“. Dargi, esą nepaisant jo amžiaus, pasirengęs tapti to fronto nariu ir padėti, kiek išgali. Kartu „liaudies gynėjas“ ir šmeižikiškų paskvilių, pavadintų romanais, autorius tradiciškai iškeikė ne tik prof. V. Landsbergį, bet ir buvusius savo bendražygius. Pirmiausia buvusį Seimo narį Vytenį Andriukaitį, europarlamentarą Aloyzą Sakalą ir prof. Bronių Genzelį. V. Andriukaitis gavo pylos, kad Sąjūdžio metais bendravo su prof. V. Landsbergiu, A. Sakalą išvadino socdemų chuliganu, o B. Genzelį – išdaviku ir demagogu. Baisiausia, kad ir jis kalbasi su V. Landsbergiu. Aišku, prof. B. Genzeliui tiesos žodžio, kovos už patriotizmą bei lietuvybę negali atleisti ne tik tokie kaip V. Petkevičius. Ypač pasiuto valdančiosios vadinamųjų socialdemokratų partijos politbiuras, kai prof. B. Genzelis viename dienraštyje, kalbėdamas apie mokytojų streikus ir bruzdėjimus, pabrėžė, kad mokyklos kosmopolitiškėja, atsisako Atgimimo laikotarpiu suformuluotų principų, skirtingai nuo anos nepriklausomos Lietuvos valdžios, kurių visų vyriausybių pagrindinis uždavinys buvo augančios kartos švietimas ir patriotinis ugdymas. Šitą dalyką prof. B. Genzeliui neokomunistai gal dar būtų ir atleidę. Tačiau kai jis pabrėžė, jog net okupantai neišdrįso švietimo ministru skirti tokį tolimą lietuvių kultūrai asmenį, kokį turime dabar, šito jau buvo per daug. Juk dabartinė ministrė – gana įtakinga buvusi sovietinės kooperacijos darbuotoja, iškilusi į partijos viršūnes Roma Žakaitienė, jau nuo seno naudojosi ypatingu paties A. Brazausko palankumu. Todėl prof. B. Genzeliui jau iškelta „byla“, kaltinant jį apšmeižus švietimo ir mokslo ministrę, o partijos Etikos komisija, kiek galima suprasti, netgi rengiasi pasiūlyti G. Kirkilo politbiurui pašalinti profesorių iš partijos. Ko gero, taip gali ir atsitikti. Tuo labiau kad išmestasis A. Paleckis viešai pasigyrė, kad jo „Frontą“ „idėjiškai remia“ prof. B. Genzelis, Lietuvos kultūros atašė Kaliningrade paskvilio „Istorinė klaida“, kurį išspausdino netgi Maskvos „Pravda“, autorius Arvydas Juozaitis, garsus dirigentas Saulius Sondeckis ir „liaudies gynėjas“ V. Petkevičius.

Nesinori net pagalvoti, kokių gi dar įvairiausių politinių išverstaskūrių akibrokštų sulauksime. Jau dabar skaičiuojama, kiek kainuos vieno rinkėjo balsas būsimuosiuose rinkimuose. Nesvarbu, kad rinkėjai iki ateinančio rudens bus priversti dar labiau susiveržti diržus, o už patį populiariausią benziną mokės po 4 litus už litrą, mėsa ir duona taps delikatesas daugeliui, vis tiek atsiras tokių, kurie vėl balsuos už tuos pačius jau įgrisusius veidus. O gal pagaliau su Dievo pagalba atsikvošės? Negi ir toliau ant Lietuvos sprando sėdės besotė ir bedvasė, be žmogiškumo ir gailesčio dauguma? Ta pati, pripažįstanti tik vieną patikimą dievą – pinigą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija