Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Memuarai
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„Pamokos“ premjerai pasibaigus

Vytas Rutkauskas,

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius

Akimirkos iš E. Jonesko pjesės „Pamoka“ pjemjeros

Rietavo kultūros centre tęsiasi spalvingi teatrų dienų renginiai. Kiek malonaus jaudulio įvairius personažus įkūnijantiems aktoriams – mokinukams, jų mokytojams, režisieriams! Kiek solidarios, pakylėtos nuotaikos šių renginių lankytojams, žiūrovams! Nesuklysime sakydami, kad į gyvenimą vis agresyviau veržiantis abejotinos kokybės pramogų šou, teatro dienos tampa viena iš nedaugelio oazių, kurioje dar galima kalbėti apie vertybinius kultūros poreikius, dvasinio brandinimo problemas.

Ryškų akcentą šių metų teatro dienų programai suteikė prancūzų dramaturgo Eženo Jonesko pjesė „Pamoka“, kurią į sceną kovo 29 dieną perkėlė Rietavo teatrinių tradicijų maestro Steponas Eigirdas.

Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje sceną išvydusios E. Jonesko, S. Beketo ir kitų dramaturgų pjesės daugeliu požiūrių skiriasi nuo įprastų klasikinių dramos veikalų: nenuspėjamo paradokso principu besivystantis siužetas, suardyta kompozicija, į užkulisius pasitraukusios charakterių kūrimo peripetijos – visa tai byloja, kad prieš žiūrovus atsiveria neįprasta, absurdiškoji gyvenimo pusė, kurioje nebegalioja logikos, intelekto, moralės idėjos ir principai. Ne veltui šių dramaturgų kūryba buvo pavadinta „antiteatro“, „absurdo dramos“ vardais. E. Jonesko „Pamoka“ – viena iš tokių pjesių: groteskas, tragikomiškas farsas, nuvainikuojantis lėkšto galvojimo ir banalaus elgesio stereotipus, kraupokas pjesės finalas...

Kai prieš metus Steponas Eigirdas sumanė „Pamoką“ pristatyti Rietavo žiūrovams, būta nemažai abejonių dėl šio pasirinkimo tikslingumo ir sėkmės. Tikėtasi, kad šeštąjį kūrybinės veiklos dešimtmetį režisierius pradės pasiūlydamas rietaviškiams artimesnę, klasikinę temą. Kita vertus, būta nerimo dėl mėgėjiško teatro trupės galimybių „prikaustyti“ žiūrovų dėmesį prie scenos, kurioje tiek mažai veiksmo ir tiek daug žodžių, grotesko jungtimis dygsniuotų dialogų. Nuoširdūs į spektaklio premjerą susirinkusių rietaviškių aplodismentai, gėlės pagrindinius vaidmenis kūrusioms aktorėms Adelei Batavičienei (Mokinė), Palmirai Dromantienei (Šeimininkė), režisieriui Steponui Eigirdui (Mokytojas) liudija dešimtmečiais puoselėtų Rietavo teatrinio meno tradicijų vaisingumą, tiek aktorių, tiek žiūrovų sugebėjimą įžvelgti ne tiktai esminius kasdieninio gyvenimo bruožus, bet ir žymiai painesnius, egzistencinius absurdo, „nekomunikabilumo“ labirintus.

Teatro dienos tęsiasi.

Rietavas

© 2008 „XXI amžius“