Atnaujintas 2008 gegužės 7 d.
Nr.34
(1627)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Gyvenimo vingiuose

Juozas Keliuotis apie Juozą Albiną Herbačiauską

(Tęsinys. Pradžia Nr. 18, 20, 22, 25, 27, 29, 31)

Juozapas Albinas Herbačiauskas
1906 metais

O dabar vėl iš archyvo buvo iš naujo iškeltas šis klausimas. O kaltinimas, kad „jis neigiamai veikiąs mokslus einančią jaunuomenę“, mažiausiai buvo keistas. Tuo buvo apkaltintas ir pirmasis didelis Vakarų filosofas Sokratas ir nuteistas mirti. O jis ir šiandien žinomas kaip vienas didžiausių žmonijos moralistų.

Kaip ten bebūtų, bet Balys Sruoga šį kartą pasirodė praktiško proto žmogus: jis tyliai sutiko su visais fakulteto tarybos kaltinimais ir įspėjimais ir pasiliko toliau dėstyti universitete, o J. A. Herbačiauskas, jausmų, širdies ir fantazijos žmogus, kovoje niekad nesivadovaująs praktiškais sumetimais, beatodairiškai, kartais net donkichotiškai kovojąs už savo idėjas, nuolat pasiilgstąs kovų ir audrų, griežčiausia forma atmetė visus fakulteto tarybos kaltinimus ir įspėjimus, grąžino jos nutarimą kaip visiškai nepriimtiną ir savo raštą baigė šiais žodžiais: „darysiu, veiksiu, kursiu taip, kaip man mano sąžinė liepia“.

Po to dar universiteto rektoriui nusiuntė atsistatydinimo raštą, kuris baigėsi šiais žodžiais: „Išeinu iš VDU protestuodamas prieš neleistiną priemonę supančioti mano kūrybos valią, prieš norą padaryti mane „klapčiuku“. VDU jaunimas malonės pareikšti, ar J. A. Herbačiauskas tikrai jį demoralizavo“. Jis savo gyvenime daug kartų buvo badavęs dėl idėjos, badausiąs ir dabar.

Tai padaręs J. A. Herbačiauskas beveik visuose laikraščiuose paskelbė pareiškimą, jog jis gindamas savo sąžinės ir savo kūrybos laisvę, išeinąs iš universiteto ir dabar darysiąs taip, kaip Gandis ir, jei reikėsią, mirsiąs badu. Jis tuo mažiausiai tikėjosi sukelsiąs studentų streiką ar maištą, kuris garbingai grąžinsiąs jį universitetan. Dar daugiau. Įsikarščiavęs jis, kaip jausmų ir fantazijos žmogus, nuoširdžiai patikėjo, jog jam paskelbus šį bado streiką visame krašte kilsianti revoliucija, kuri nušluosianti visą šią valdančią klasę, pašalinsianti visus krašte susitvenkusius miazmus ir Lietuvoje imsiąs dvelkti naujas, šviežias oras.

Universiteto rektorius jo atsistatydinimo prašymą priėmė reliatyvia prasme – paliko jam algą ligi sekančių mokslo metų, tikėdamasis, jog vėliau viskas gerai susitvarkys. Humanitarių mokslų fakulteto taryba pranešė, jog ji atleidžianti J. A. Herbačiauską ir prašysianti iš vyriausybės paskirti jam tarnybinę pensiją. J. A. Herbačiauskas spaudoj į tai atsakė, jog jis iš niekšų rankų niekad nepriimsiąs pensijos ir bevelijąs mirti badu. Tada, man tai papasakojo pats J. A. Herbačiauskas, jį pakvietęs respublikos prezidentas A. Smetona ir pažadėjęs paskirti personalinę 600 litų pensiją, reikia tik nusiraminti ir toliau ramiai dirbti savo kūrybos darbą. Bet J. A. Herbačiauskas nenusiramino, jis dabar buvo panašus į ugnies sūkurį, kuris nuolat kibirkščiavo ir mėtė žaibus, be atodairos visiems trankydamas į galvas, kas tik pasipainiodavo jam po kojų.

Prezidentas irgi nesiskubino paskirti jam pažadėtos pensijos. J. A. Herbačiauskas ėmė rašinėti karštus ir drauge plūstamus laiškučius vadovaujantiems tada asmenims ir laikraščiuose skelbti nuolatinius triukšmingus pareiškimus.

Aš viename Lietuvių rašytojų draugijos posėdy, kaip jos sekretorius, iškėliau reikalą draugijai susirūpinti J. A. Herbačiausko likimu, nors jis ir nebuvo draugijos narys dėl kažin kokių ten savo individualistinių motyvų. Draugijos pirmininkas J. Tumas-Vaižgantas pradžioj bandė prieštarauti mano pasiūlymui:

– Jis nėra ir draugijos nariu ir, be to, man siuntinėja plūstamus įžeidžiančius laiškučius, o aš už tai turiu dar rūpintis jo materialiniais reikalais, – karščiavosi J. Tumas-Vaižgantas. Štai galiu jums paskaityti paskutinės datos jo laišką.

Tai taręs išsitraukė mažytį laiškutį ir garsiai visiems paskaitė: „Kanauninke, Kristaus tarne, tu niekad nepamiršti kasdien palesinti savo vištų ir pašerti savo klebonijos paršiukų, o kad vienas tavo kolega rašytojas miršta badu, tai tau tas visiškai nerūpi!... Štai koks tu Kristaus tarnas! Štai kokia tavo artimo meilė!..“ Štai kaip jis mane įžeidinėja, o dabar aš turiu bėgioti ir rūpintis jo reikalais! – skėstelėjęs rankas kalbėjo J. Tumas-Vaižgantas.

– Kanauninke, visi mes pažįstame J. A. Herbačiauską ir žinome, jog iš jo nėra ko reikalauti kokio nors nuoseklumo ar takto, – kalbėjau aš. – Nėra jokios prasmės jo „įžeidinėjimus“ imti į galvą ir dėl jų padaryti kokią nors išvadą. Iš tiesų dabar jam gresia bado mirtis, juk dabar jis nebeturi jokių pragyvenimo šaltinių! Ir argi mes leisime jam iš tiesų mirti badu, ir dar visos tautos akivaizdoje? Tiesa, jis nėra draugijos narys, bet jis gyvas žmogus ir vis dėlto rašytojas, kurio literatūrinio darbo jubiliejų visi neseniai iškilmingai paminėjome. Mes draugijos vardu turime prašyti ir reikalauti, kad jam būtų suteikta personalinė rašytojo pensija!

Mano pasiūlymą karštai parėmė poetas J. Aistis (J. Kossu-Aleksandriškis) ir kiti valdybos nariai. J. Tumas-Vaižgantas valandėlę pamąstęs tarė:

– Na, gerai! Jūs teisūs! Aš tuojau šiuo reikalu skambinu ponui švietimo ministrui.

Ir tuojau pakėlė telefono ragelį ir paskambino švietimo ministrui inž. K. Šakeniui:

– Pone ministre, rašytojas J. A. Herbačiauskas, kaip jūs žinote, liko be darbo ir neteko bet kokių pragyvenimo šaltinių. Reikia jam tučtuojau suteikti pensiją.

– Pensiją jam siūlė Humanitarinių mokslų fakultetas, bet jis viešai laikraščiuose paskelbė, jog iš niekšų nepriimsiąs jokių malonių ir geriau mirsiąs badu, – bandė prieštarauti ministras.

– Visi žinome, jog J. A. Herbačiauskas yra keistuolis, ir su tuo turime skaitytis, – nenusileidžia J. Tumas-Vaižgantas.

– Prie prezidentūros yra pensijų komisija, kuri skirsto pensijas nusipelniusiems tautos veikėjams. Ji ir turėtų J. A. Herbačiauskui paskirti pensiją.

– Bet jei ligi šiol nei ponas prezidentas, nei toji pensijų komisija jam nepaskyrė pensijos, tai jums, pone ministre, reikia ją paskirti, – atkakliai nenusileido J. Tumas-Vaižgantas.

– Gerai, gerbiamas kanauninke! Jei Ministrų taryboje kas nors pasiūlys jam skirti pensiją, tai aš tam neprieštarausiu ir pritarsiu tokiam pasiūlymui.

– Betgi jūs esate švietimo ministras, o ne kas kitas! – jau pakeltu ir griežtu tonu ėmė kalbėti J. Tumas-Vaižgantas. – Jei jūs nepasiūlysite jam skirti pensiją, tai kas gi kitas tai padarys?

– Jau gerai, gerai, gerbiamas kanauninke! – sutiko ministras. – Sekantį antradienį bus Ministrų tarybos posėdis ir aš jame pasiūlysiu J. A. Herbačiaukui paskirti pensiją. Manau, jog niekas iš ministrų tam nesipriešins. Tik ji nebus didesnė kaip keturi šimtai litų į mėnesį. Ministrų taryba neturi teisės skirti didesnių pensijų. Didesnes pensijas skiria tik ponas respublikos prezidentas.

– Dėkui, dėkui, pone ministre! Dėkoju jums už tai ir visos Rašytojų draugijos vardu, kuri mane ir įgaliojo šiuo reikalu rūpintis. J. A. Herbačiauskas kol kas turės tenkintis tokia pensija. Labai dėkui, pone ministre!

Tuo J. Tumas-Vaižgantas ir užbaigė savo pasikalbėjimą su švietimo ministru ir tuojau į mane kreipėsi šiais žodžiais:

– O dabar gali tam savo J. A. Herbačiauskui pranešti, jog šį antradienį jis iš Ministrų tarybos gauna pensiją – po keturis šimtus litų į mėnesį.

– Labai dėkui, gerbiamas kanauninke! Mielai tai jam pranešiu, – atsakiau aš. – Tikiuos, jog jis tuo bus labai patenkintas ir jums karštai padėkos už jūsų šias sėkmingas pastangas.

J. Tumas-Vaižgantas dabar buvo geriausios nuotaikos. Jis atrodė pamiršęs visus J. A. Herbačiausko laiškais jam padarytus įžeidimus. Jis visada nuoširdžiai džiūgaudavo, kai jam pasisekdavo kam nors gera padaryti.

Šis Lietuvių rašytojų draugijos posėdis įvyko šeštadienį J. Tumo-Vaižganto bute. Sekmadienį aš „Metropolio“ kavinėj sutikau J. A. Herbačiauską, abu susėdome prie vieno staliuko ir užsisakėme sau juodos kavos.

– Sveikinu, pone profesoriau, su laimėjimu! – tariau aš po kai kurio laiko. – Poryt jūs iš Ministrų tarybos gaunate pensiją ir jums jau neteks badu mirti!

– O kokią pensiją ji man skiria? – sunerimęs pasiteiravo rašytojas.

– Keturis šimtus litų kas mėnuo, – atsakiau. – Ministrų taryba neturi teisės skirti didesnės pensijos. Kol kas turėsite pasitenkinti tokia pensija.

J. A. Herbačiauskas staiga išbalo, o paskui paraudo, įniršis ir pyktis suliepsnojo jo akyse.

– Aš nepriimsiu tokios pensijos! – sušuko. – Aš buvau pas prezidentą, ir jis man pažadėjo paskirti personalinę 600 litų pensiją. Kitokios pensijos aš nepriimsiu!

– Kaip matote, – ramiai aš tęsiau savo kalbą, – ponas prezidentas neskuba jums paskirti pensiją ir kol kas teks tenkintis Ministrų tarybos pensija, dar savo raštais šiek tiek uždirbsite honoraro ir šiaip taip galėsite verstis.

– Aš nesuprantu, kaip prezidentas drįsta netesėti savo duoto žodžio! – karščiavosi rašytojas. – Generolui Plechavičiui jis paskyrė 1000 litų pensiją, nes jis turi savo dvarą ir malūną! O kadangi Herbačiauskas nieko neturi, tai jam ir 400 litų pensijos yra per daug! Matai, štai kokia valdovų logika! Kas daug turės, tam bus pridėta, o kas maža, ir tas bus atimta, – kaip rašoma biblijoje. Bet ten taip kalbant turima galvoj dvasinės gėrybės. Ne, aš tokios pensijos nepriimsiu! – jau beveik šaukte šaukė Herbačiauskas, jog visi kavinės lankytojai ėmė žvilgčioti į mūsų staliuką, prie kurio mudu gėrėme kavą.

– Dabar jau niekas jūsų ir neklaus, ar jūs priimsite, ar nepriimsite šios pensijos, – ramiai aš sau juokavau. – Ministrų taryba poryt susirinks posėdžio ir nutars paskirti jums pensiją, ir viskas! Jos šis nutarimas įgis įstatymo galią ir jūs ją kas mėnuo gausite, neatsižvelgiant į tai, ar jūs to norite, ar nenorite!

– Bet aš niekad neisiu jos pasiimti!

– Tada kiekvieno mėnesio pabaigoj policininkas ar koks nors inspektorius į namus ją jums nešios ir įteikinės jums į rankas! Norėsite valgyti ir ją mielai priiminėsite!

– Bet kaip galima šitaip žmogų niekinti ir prieš jo valią jam įteikinėti pensiją? – šūkalojo J. A. Herbačiauskas.

– Čia jau nieko nepadarysite, pone profesoriau: įstatymas yra įstatymas! – vis juokaudamas aš jam kartojau.

– Kaip nieko negalima padaryti? Aš tuojau visiems ministrams parašau laiškučius, kad jie nedrįstų man skirti tokios pensijos!

Tai pasakęs, tuojau pakvietė kelnerį ir paprašė jam atnešti laiškams popieriaus, vokų ir pašto ženklų. Kelneris neužilgo jam visa tai atnešė. Jis ėmėsi rašyti laiškučius iš eilės visiems ministrams, rašė juos negailėdamas šmaikščių posakių ir įvairiausių įžeidinėjimų, individualizuotų kiekvienam atskirai. Parašė, užlipdė, priklijavo pašto ženklus ir juos įdavė kelneriui įmesti į pašto dėžutę.

– Faktas! Matai, tai faktas!

– Bet kažin, ar šie laiškučiai duos kokių nors rezultatų, – ramiai aš jam tariau, – neatsižvelgiant į juos, šią pensiją jums vis tiek paskirs. Tai tvirtai sutarta tarp švietimo ministro ir Rašytojų draugijos pirmininko J. Tumo-Vaižganto. Aš pats girdėjau telefoninį jų pokalbį.

– Ak, tasai Tumas!

– J. Tumas jūsų naudai padarė viską, ką galėjo, ir jūs be reikalo jam siunčiojat įžeidžiamus laiškus.

– Jūs, jaunuoli, nemokykite seno Lietuvos rašytojo! – jau supykęs riktelėjo Herbačiauskas. – Aš žinau, ką darau!

– Ak, elkitės, kaip sau norite! - tariau aš jau susijaudinęs. – Aš irgi jūsų naudai padariau, ką galėjau! Dabar jau aš pradedu nebesuprasti, ko jūs, pagaliau, norite? Rėkiate, šaukiate, jog nebeturite iš ko gyventi, jog mirsite badu, – išrūpinome jums pensiją, o jūs atsisakote ją priimti ir toliau vėl šūkaliojate!

– Aš žinau, ką darau! – atsikirto Herbačiauskas.

– Na ir gerai, kad žinote! – Tai pasakęs aš pakilau, atsisveikinau ir išėjau į Laisvės alėją pasivaikščioti ir atsikvėpti nuo šio isteriško tvaiko.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija