Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„Didžiosios Kovos apygardos partizanai“

Kazys BLAŽEVIČIUS

Knygos viršelis

Stanislovo Abromavičiaus, Kęstučio Kaspa­ro ir Rūtos Trimonienės knyga „Didžiosios Ko­vos apygardos partizanai" (Kaunas: Naujasis lankas, 2007. 800 egz., 712, iliustr.) - didelio formato, labai informatyvi, gausiai iliustruota unikaliomis nuotraukomis. Ją parašė žmonės, savo gyvenimus paskyrę herojiško partizaninio karo didvyrių atminties įamžinimui.

Atkurtos Didžiosios Kovos apygardos (DKA) vadas Augustinas Švenčionis, buvęs DKA partizanas Rytas, į laisvės kovą įsitraukęs dar besimokydamas Kauno 4-oje gimnazijoje, rašo: „Didžiosios Kovos apygardai priklausė Vilniaus, Trakų, Kaišiadorių, Širvintų, Molėtų, Ukmergės rajonai ir rytinės Kauno miesto apylinkės. Dar 1944 m. vasarą šiose vietovėse buvo pra­dėtas organizuoti partizaninis pasipriešinimas okupantams. Laisvės kovų dalyviai ir vietos gyventojai ypač nukentėjo nuo sovietinių okupantų ir KGB infiltruotų agentų".

Okupantai DKA skyrė ypatingą dėmesį todėl, kad čia anksčiausiai prasidėjo partiza­ninis pasipriešinimas ir kolaborantų valdžiai buvo pavojinga važinėti Kauno - Vilniaus plentu. DKA buvo dvi rinktinės - A ir B. A rinktinė veikė kairiojoje Neries pusėje, B -dešiniojoje. Knygos pradžioje pateikta DKA kovų nuo 1944 m. vidurio iki 1971 metų de­tali kronika.

Knygą sudaro dalys: „Trys DKA partiza­ninės kovos etapai", „Nuo Kauno iki Trakų, Molėtų, Ukmergės, Kavarsko", „DKA vadai, pareigybinė rodyklė", „Mokytojai ir mokslei­vių pogrindinės organizacijos", „Bažnyčia kentėjo su visa Lietuva", „Pagrindiniai MGB (KGB) agentai Lietuvos partizanų ir DKA vadovybėje", „Apie stribus ir agentus", „Po­kario įvykių aktualijos". Šios dalis parašė S. Abromavičius.

Dalį „DKA atmintinos vietos ir jų įamži­nimas" parašė R. Trimonienė, o „DKA lais­vės kovotojų vardyną" sudarė K. Kasparas. Pateikta ir knygos reziumė anglų kalba.

DKA praėjo kelis organizavimosi etapus ir įvairiai vadinosi: iki 1944 m. rugpjūčio-Didžio­sios Kovos būrys, iki 1945 m. sausio 10 d. - Lie­tuvos Laisvės Armijos (LLA) Didžiosios Ko­vos rinktinė (DKR), iki 1945 m. vasario vidu­rio - LLA Vilniaus apygardos 5-as rajonas, iki 1945 m. gruodžio 10 d. - LLA 5-osios apylin­kės Didžiosios Kovos apygarda, po to - LLA Didžiosios Kovos apygarda, vėliau - tik DKA.

Infiltravus agentus į DKA vadovybę, 1950 m. lapkričio 25 dieną LLKS Kalnų srities va­do įsakymu DKA likviduota, kaip neturinti organizuotos kovos elementų. Faktiškai bu­vo likviduota A rinktinė. B rinktinė, vado­vaujama Alfonso Morkūno-Plieno, nepaklu­so ir dar kurį laiką veikė kaip DKA, jos vadu buvo Plienas.

Ginkluotasis pasipriešinimas

1944 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais pra­dėtai mobilizacijai niekas nenorėjo paklusti. Teko rinktis: žūti už didžiausio tautos priešo interesus ar ieškoti prieglobsčio miške tikin­tis, kad Vakarai laikysis Atlanto chartijos, ku­rią buvo pasirašęs ir Stalinas, pažadų - at­kurti Europoje kataklizmų metu laisvę pra­radusių tautų valstybingumą. Tada niekas ne­žinojo, kad Vakarai netrukus Jaltoje tų pa­žadų atsisakys, o Potsdame Baltijos šalis Sta­linui padovanos. Už patiklumą ir iliuzinę viltį mokėjome patriotų krauju...

Pirmoji okupantų mobilizacija buvo ne­sėkminga - atsiliepė tik 14 proc. šauktųjų, kurių didžioji dalis netiko karinei tarnybai, o partizanų skaičius augo ir jie kaime buvo reali valdžia. Tai siutino tarybų valdžią. Kny­goje rašoma: „Štai Ukmergės NKVD viršininkas iš atėjusių (ne sugautų - K.B.) šauk-tinių atrinko septynis ir tardė, ar šie nesą par­tizanai. Peiliu pjaustė gyvus žmones, o nusibodus juos kankinti nušovė ir sumetė į pake­lės griovį". Taip buvo visoje Lietuvoje, tai ska­tino ginkluotą pasipriešinimą.

Pristatomoje knygoje labai argumentuo­tai rašoma apie tai, kas DKA teritorijoje vyko nuo 1944 metų vidurio, kai Jonas Mi­siūnas-Žalias Velnias pradėjo kovą su oku­pantais, ir 1955 m. sausio 17 d., kai Jonavos r., Vanagiškių k. žuvo paskutinis DKA A rinktinės partizanas Vytautas Žukauskas-Mėnulis. 1965 rugsėjo 29 dieną buvo suim­tas nuo 1951 metų ginkluotas slapstęsis A. Morkūno-Plieno, paskutinio DKA vado, brolis Stasys Morkūnas-Tarzanas. 1971 me­tais užsiregistravo 27 metus slapstęsis Be­nediktas Mikulis.

Žalias Velnias

DKA įkūrė ir jai vardą davė Jonas Misiū­nas-Žalias Velnias (1911-1947). Gimė jis Pa­nevėžio apskr., Valmonių k., daugiavaikėje valstiečių šeimoje. Šeimoje augo šešios duk­ros ir keturi sūnūs. Jonas 1931 metais išėjo tarnauti į kariuomenę, baigė puskarininkių mokyklą, liko tarnauti viršila. 1941-1944 me­tais buvo Kaišiadorių policijos vachmistru. 1944 metais įstojo į Vietinės rinktinės karo mokyklą Marijampolėje. Vokiečiams ją išvai­kius, vežamas darbams į Vokietiją pabėgo. Apsigyvenęs Musninkų vlsč., Jonionių k., pas ūkininką Juozą Kupčiūną, pradėjo vadovau­ti pirmiesiems partizanams. Igno Kazlausko žemėje, prie Musės upelio, turėjo du bunke­rius. 1944 m. liepos viduryje LLA vadovybė paskyrė J. Misiūną Musninkų kuopos orga­nizatoriumi, o suformavus DKA tapo pir­muoju jos vadu. Buvo drąsus, ryžtingas ir su­manus vadas, griežtas, bet teisingas, karių gerbiamas ir mylimas, turėjo autoritetą tarp kaimo gyventojų, tačiau buvo ir labai savi­kritiškas. Supratęs savo ribotą išsilavinimą, prašėsi partizanų vadovybės pakeičiamas aukštesnį karinį išsilavinimą turinčiu vadu. Tuo pasinaudojo KGB agentas J. Markulis-Erelis, kuris jau buvo suorganizavęs fiktyvų „pogrindžio centrą" Vilniuje. J. Markulio pa­stangomis J. Misiūnas 1946 07 16 d. vadova­vimą apygardai perdavė KGB statytiniui V Pe-čiūrai-Griežtui.

J. Markulio suviliotas, J. Misiūnas 1946 m. rugpjūčio viduryje nuvyko į Vilnių daly­vauti tariamame „partizanų vadų pasitari­me". Ten buvo suimtas, kalėjo Butyrkų kalė­jime Maskvoje ir buvo nukankintas.

Nesutikę vergauti

„Su nerimu širdyje, - rašoma knygoje, -sekame permainas šiandieniniame politinia­me gyvenime, kai vėl bandoma net per vals­tybinių institucijų struktūras lyginti aukų ir budelių indėlį pokario aktualijose, į pirmą planą keliama ne partizanų kova, pasišven­timas ir pasiaukojimas, o „nekaltų" žmonių žūtys, priskiriant jas „miškiniams", nors ken­kėjišką veiklą vykdė smogikai, plėšikaujan­tys elementai. Tarsi įgauna pagreitį dvejopi standartai: įrodyti stribo juodus darbus rei­kia ilgų teismų maratonų, o atsitiktines ir be­prasmes apylinkių pirmininkų, stribų šeimų žūtis be įrodymų ir teismo jau priskiriame „miškiniams".

Tokia amorali ir gėdinga situacija susi­klostė todėl, kad beveik visose valstybės val­dymo institucijose įsitvirtino tie, kurie anuo metu ištikimai tarnavo okupantams ir ku­riems Lietuvos laisvė niekad nerūpėjo. Ar už Lietuvos laisvę žuvo nors vienas okupantų tarnas? Tautos istorija siaubingai išniekinta - Olimpe ir apie jį daugybė karjeristų, buvusių okupantų samdinių, kagėbistų ir stribų vaikų, aršių komunistų, kuriems anuo metu žodis partizanams kėlė siaubą.

Didžiausias knygos skyrius „Nuo Kauno iki Trakų, Molėtų, Ukmergės, Kavarsko" skirtas tiems, kurie ant tėvynės Laisvės au­kuro paaukojo savo gyvybes.

Judai ir tautos atplaišos

Atgimimo metais tauta išgirdo siaubingus pasakojimus apie tautos juda - Juozą Albiną Markulį. Tas karjeristas ir avantiūristas, pui­kus oratorius ir veidmainis padarė didžiulių nuostolių visam partizaniniam sąjūdžiui. Ant jo sąžinės, jei jis ją turėjo, daugybė partizanų gyvybių, tėvynės gynėjų kraujo upeliai.

J. Markulis gimė JAV, išeivių iš Aukštai­tijos šeimoje. Grįžęs į Lietuvą mokėsi Kau­no kunigų seminarijoje, baigė Karo mokyk­lą, buvo Saulių sąjungos narys. VDU 1941 metais baigė medicinos studijas, dirbo Uk­mergės ligoninėje, vėliau Vilniaus universi­tete. Nuo 1943 metų buvo LLA narys.

1945 m. vasarą pakliuvo į MGB nagus, bu­vo užverbuotas ir pradėjo savo velnišką dar­bą. Partizaniniame judėjime jis Erelis, dr. Na­rutavičius, prof. Šalčiūnas. KGB -jis agentas „Ąžuolas", „Noreika", „Provokatorius", „Pes­lys". Su Markulio pagalba KGB atliko stam­bią čekistinę operaciją - sukūrė „pogrindžio centrą", kuris turėjo perimti „vadovavimą" vi­sam partizaniniam sąjūdžiui Lietuvoje.

J. Markulis veikė akiplėšiškai, o tai sukė­lė įtarimų partizanų vadams. Apie tai, kaip pavyko demaskuoti juda, savo prisiminimuo­se pasakoja Antanas Lukša-Arūnas. Antano brolis legendinis Juozas Lukša-Daumantas 1947 m. vasarą konspiraciniame bute Vilniuje bandė likviduoti Markulį. Šis, pajutęs pavo­jų, paspruko per atsarginį išėjimą. Supratęs, kad partizanai paskelbė jam mirties nuosp­rendį, pabėgo į Leningradą, ten apsigynė me­dicinos mokslų kandidato disertaciją. Į Lie­tuvą grįžo tik tada, kai partizaninis karas bu­vo nuslopintas. Čia apsigynė daktaro diser­taciją, tapo profesoriumi, sėkmingai kopė karjeros laiptais. Bendradarbiai ir studentai, tikėtina, kad ir šeima, nieko nežinojo apie jo siaubingai kruviną praeitį. Mirė Markulis 1987 metais.

Kitas išdavikas - Vytautas Pečiūra-Griežtas (KGB agentas „Gediminas") gimė Rygoje. Atvykęs į Lietuvą, baigė Ukmergės gimnaziją, VDU studijavo teisę, tarnavo po­licijoje, baigė Karo mokyklą. 1940 m. jis pul­ko štabo viršininko padėjėjas. 1941 06 14 Pabradės poligone buvo suimtas, pateko į Gor­kio, vėliau - Butyrkų kalėjimą Maskvoje. Ten 1942 metais NKVD jį užverbavo. Pečiūra ta­po „Gediminu". J. Markulio pastangomis 1946 metais Pečiūra tapo DKA „vadu". Pra­sidėjo KBG kabinetuose suplanuota DKA likvidacija. Tik „B" rinktinės vadui Plienui įtarus klastą, B rinktinė išvengė A rinktinės likimo. Pečiūrai-Griežtui pavyko likviduoti DKA štabą, nužudyti ir suimti apie 200 DKA vadų ir kovotojų. 1947-aisiais jis savo „darbą" DKA baigė. Priimamas į „šlovingosios" gretas, Vilniuje dirba įvairų darbą kultūros srityje. Mi­rė 1986 metais, palaidotas Saltoniškių kapinė­se Vilniuje.

Partizanų gyvenimą ir veiklą gerokai ap­sunkino tautos atplaišos stribai. Į stribus ėjo bemoksliai, deklasuoti, apsivogę „liaudies gy­nėjai". Jie itin pasižymėjo apvogdami tremia­mus žmones, įskųsdavo nekaltus, šnipinėda­vo, kankino gyvus ir niekindavo turgaus aikš­tėse pamestus nukautų partizanų kūnus. Kny­goje pateikti DKA teritorijoje „pasižymėjusių" stribų vardiniai sąrašai. Jų daug, nemažai dar gyvų. Teisėsauga, jei norėtų, darbo turėtų...

Didelę žalą partizaniniam sąjūdžiui pa­darė mjr. A. Sokolovo smogikai. Jie, apsime­tę partizanais, žudė ne tik partizanus ir jų rė­mėjus, bet ir nekaltus civilius žmones, kar­tais netgi tarybinius aktyvistus. Tuos nusikal­timus, paprastai labai žiauriai įvykdytus, pri­mesdavo partizanams, siekdami visuomenės akyse juos sukompromituoti. Smogikai gero­kai „pasidarbavo" DKA.

Atminimo vietos ir įamžinimas

Kiekviename miestelyje buvo NKVD-MGB ir stribų buveinės. Jose buvo kankina­mi ir žudomi partizanai, neretai ir nekalti žmonės. Nužudytieji nebūdavo atiduodami artimiesiems, o pakasami tokiose vietose, kad jų niekas nerastų. Daugybė tokių vietų ir šiandien nežinomos. Apeliavimas į gyvų stri­bų sąžinę kol kas rezultatų neduoda.

Papūtus Atgimimo vėjams, dori žmonės pradėjo ieškoti partizanų pakasimo vietų, or­ganizavo iškilmingus palaikų perlaidojimus. Partizanų auka buvo įamžinama kryžiais, koplytstulpiais ir didingais paminklais. DKA teritorijoje paminklų partizanams pastatyta daug. Šiame knygos skyriuje tie paminklai ap­rašyti, pateiktos jų nuotraukos.

Daug partizanų palaikų perlaidota Uk­mergės Dukstynos kapinėse. Čia visų žuvu­sių partizanų atminimui 1991 metais ati­dengtas architekto Medardo Grigaliūno ir skulptoriaus Jono Žentelio suprojektuotas paminklas.

DKA kovotojų vardynas

DKA pirmuosius partizanų sąrašus skel­bė S. Abromavičiaus, V. Lozoraitis, V. Alek­na, V. Kaunietis, „Laisvės kovų archyvas" ir kt. Informacija gausėjo ir tikslėjo. Knygoje pateiktas vardynas sudarytas naudojantis vi­sa prieinama informacija, atitinkamai forma­lizuotas, kad būtų maksimaliai informatyvus. Vardynas nenumeruotas, todėl neaišku, kiek asmenų aprašyta. Apytikriai jų gali būti apie 1800. Tai labai daug. Reikia turėti vilties, kad kada nors taip skrupulingai bus aprašyti visi laisvės kovotojai - jie to neabejotinai nusi­pelnė. Jei tai bus padaryta, tai bus gražiau­sias paminklas jų šventam atminimui.

Parengti tokį enciklopedinį žinyną - di­džiulis darbas, o jį atlikti gali tik kvalifikuoti specialistai. Finansuoti tą darbą privalo vals­tybė - jos pareiga pasirūpinti, kad nė vienas laisvės gynėjas nebūtų užmirštas.

Jei valstybė būtų suinteresuota jaunimo patriotiniu auklėjimu, jei ji norėtų, kad atei­tyje valstybę valdytų dori žmonės, ji knygą „Didžiosios kovos partizanai" išleistų masi­niu tiražu ir padovanotų kiekvienam DKA teritorijoje besimokančiam moksleiviui. Pat­riotais gali užaugti tik tie, kurie gerai žino savo tėvų ir senelių žygdarbių istoriją.

© 2008 „XXI amžius“