Atnaujintas 2008 m. lapkričio 7 d.
Nr. 84
(1677)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kryžių kalnas Ričardo Dailidės fotografijose

Kryžių kalnas... Kančių, vilties, tikėjimo, stiprybės simbolis. Niekas negali pasakyti, kada čia buvo pastatytas pirmasis kryžius. Visais laikais Kryžių kalnas sutraukdavo būrius maldininkų, o ilgais okupacijos metais žadino žmonių širdis atgimimui. Pokario metais kalnas buvo ne tik maldos vieta, bet ir savotiškas pasipriešinimo prievartai, pažeminimui, tautos genocidui simbolis. Iškentę gulagų katorgą ir grįžę į gimtinę lietuviai ėmė čia statyti kryžius su užrašais, pagal kuriuos buvo galima atsekti visą tremties geografiją. Sovietų valdžia šito negalėjo pakęsti, todėl buvo nuspręsta šventą kalną sunaikinti. 1961 m. balandžio 4 dieną mediniai kryžiai buvo verčiami, deginami, metaliniai vežami išlydyti. Kalną saugojo KGB sekliai, kad nebūtų siaubingo nusikaltimo liudininkų. Po nakties pelenais nuklotoje ir išniekintoje žemėje vėl išaugdavo kryžiai. Dar ne kartą (1973, 1974, 1975 metais) naikintas ir degintas, tryptas Kryžių kalnas kaip stebuklingas paukštis Feniksas pakildavo iš pelenų.

Jeigu dramatiškoje kalno istorijoje pirmasis jo gyvavimo tarpsnis siejamas su naikinimu, tai antrąjį, išgarsinusį kalną visame pasaulyje, siejame su popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymu 1993 metais. Apie kalną Popiežius žinojo seniai. Mūsų tautiečiai po pasikėsinimo į Kristaus vietininko žemėje gyvybę pastatė stogastulpį su užrašu: „O Kristau karaliau, globok Popiežių. Suklupusi meldžiasi Lietuva“. Kryžiaus nuotrauka buvo nusiųsta į Vatikaną. Jonas Paulius II pareiškė, kad tauta, kuri su tokiu ištvermingumu ir pamaldumu keliauja į kalną statyti kryžių, tiki gyvenimu ir prisikėlimu. Ir Popiežius padovanojo kalnui Kristaus krucifiksą, kuris buvo prikaltas prie lietuviško ąžuolo kryžiaus, o Šventojo Tėvo apsilankymo metinių proga pastatytas aikštelėje prieš Kryžių kalną. Granitiniame postamente iškalti Popiežiaus žodžiai: „Ačiū jums, lietuviai, už šį Kryžių kalną, liudijantį Europos ir viso pasaulio tautoms didį šio krašto žmonių tikėjimą“.

Kryžių kalnas, spontaniškai atsiradęs ir augantis pirmapradėje natūralioje aplinkoje, sukuria sakralinę aurą, siejančią su gilia dvasine tautos tradicija. Ir pats Kryžių kalnas, anot prof. Jono Minkevičiaus, tapo tos dvasios bažnyčia. Neatsitiktinai III tarptautiniame šventų vietų kongrese Čenstakavoje Kryžių kalnas prilyginamas Lurdui, Fatimai. Prieš keletą metų Šiauliuose vykusioje tarptautinėje konferencijoje Kryžių kalno istorinei raidai ir jo išlikimo problemoms nagrinėti teigta, jog būtina išsaugoti natūralią, istoriškai susiformavusią kalną supančią erdvę, nes bet koks kalno aplinkos urbanizavimas prilygtų šventvagystei.

Kryžių kalnas daugeliui menininkų tapo įkvėpimo šaltiniu. Sukurta skulptūrų, paveikslų, muzikos, poezijos kūrinių, dailininkai iš viso pasaulio pateikė šimtus ekslibrisų Šiauliuose vykusioje parodoje.

Kryžių kalno tema užima reikšmingą vietą ir fotomenininko Ričardo Dailidės kūryboje. Monumentalūs šventakalnio vaizdai dažnai eksponuojami autoriaus parodose. Fotografas yra išleidęs leidinį „Kryžių kalnas“, ciklas šios temos fotografijų yra ir R. Dailidės albume „Laiko labirintuose“. Šiuo metu fotomenininkas drauge su Vilniaus dailininkais Jonu Daniliausku, Antanu Kmieliausku, Rimantu Dichavičiumi, Broniumi Grušu eksponuoja savo seriją „Odė Kryžių kalnui“ Varšuvos meno galerijoje „Rampa“.

A.M.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija