Atnaujintas 2008 m. gruodžio 5 d.
Nr. 92
(1685)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kristaus tarnybos karys Karaliaučiaus krašte

Garbės kanauninkas
Anupras Gauronskas
Edvardo ŠIUGŽDOS nuotrauka

Garbės kanauninkui Anuprui Gauronskui Karaliaučius – kaip antri namai, nes gyvena jis čia jau daugiau nei dvidešimt metų. Iš 40 kunigystės metų pusė prabėgo Lietuvoje, pusė – Karaliaučiuje. Per tą laiką regione spėjo ir valdžia pasikeisti, ir laikai, ir įpročiai. Šiemet 70-metį šventęs g. kan. Anupras Gauronskas pasakoja apie savo gyvenimo kelią. Jį kalbina kun. Kazimieras Ambrasas, SJ.

Papasakokite apie savo šeimą, mokslą.

Gimiau 1938 metais liepos 1 dieną Šiaudinės Švč. M. Marijos parapijoje, Akmenės raj., I Purvių kaime, ūkininkų šeimoje. Tėvai – Barbora ir Vicentas Gauronskiai. Šeimoje augome šeši vaikai: dvi seserys ir keturi broliai. Mokiausi Avižlių pradinėje ir Dabikinės vidurinėje mokyklose. Paskui studijavau Kauno Politechnikos institute. Iš trečiojo kurso buvau pašauktas į karinę tarnybą, iš kurios grįžęs įsidarbinau Kauno autobusų parke.

Kas paskatino rinktis kunigystę?

Nuo mažumės lankiau bažnyčią, draugavau su kunigais, patarnavau prie altoriaus per šv. Mišias. Mėgau būti bažnyčioje, apžiūrinėti gražius jų pastatus, grožėjausi liturginėmis apeigomis. Visa tai, matyt, ir padėjo išgirsti Jėzaus paraginimą: „Sek paskui mane“ (Jn 21, 19).

1967 metais įstojau į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Į kunigus įšventintas 1972 metais.

Kaip Jums dabar, po daugelio metų,  atrodo jūsų studijų miestas Kaunas, seminarija?

Tikrai buvau nustebintas, vaikščiodamas po tas vietas, po kurias seminarijoje mokydamasis vaikščiojau su draugais. Per tuos prabėgusius metus daug kas pasikeitė. Viena liko nepasikeitę – Neris į Nemuną įteka toje pačioje vietoje. Seminarijos pastatai stovi taip pat, bet pajaunėję, pagražėję. Galvojau, kaip gera tuomet buvo. Manau, kad šiandien tiems, kurie mokosi, kur kas geriau. Šiandien niekas iš paskos nesekioja, nesiklauso…

Kaip atsidūrėte Karaliaučiaus krašte?

Mano atsiradimas Karaliaučiaus krašte – man pačiam buvo staigmena.

Lankiausi pas Telšių vyskupą Antaną Vaičių. Tuo metu atvyko lietuvių delegacija iš Karaliaučiaus prašyti kunigo nuolatiniam darbui.

Ekscelencija juokaudamas pasakė – štai Tirkšlių parapijos klebonas, kalbinkite, gal sutiks. Negalėjau atsisakyti.

Nuvykęs į vietą apsižiūrėjau ir pats įsitikinau – tikrai čia reikia kunigo. Pranešęs vyskupui išgirdau atsakymą: perduoti parapiją kitam kunigui ir vykti į Karaliaučių. Taip ir atsidūriau Karaliaučiuje.

Kokia pradžia buvo naujoje vietoje?

Pradžia buvo tikrai sunki. Nėra kur apsigyventi, nėra bažnyčios. Apsistojau Maskvos viešbutyje. Pirmąsias šv. Mišias Kalėdų naktį, 12 valandą, aukojau lauke prie vienos protestantų bažnyčios durų. Susidėliojęs iš kartono dėžių altorių, uždengiau staltiese, pasidėjau, kas reikalinga po ranka. Tačiau visą mano improvizuotą altorių reikėjo pridengti, nes snigo. Šviečiant mėnuliui ir pakabintai lemputei prie bažnyčios durų pradėjau melstis. Iš pradžių kartu stovėjo 10 žmonių, o baigiantis pamaldoms susirinko apie 50 maldininkų. Padėkojau Užgimusiajam ir sugiedojome „Sveikas, Jėzau, gimusis...“ Pabaigoje visi pamaldų dalyviai buvo linksmi, džiaugėsi. Su Kristaus užgimimo švente prasidėjo mano misionieriškas gyvenimas. Pranešiau žmonėms savo adresą ir paprašiau paskelbti per spaudą, kad esu atvykęs į Karaliaučiaus sritį aptarnauti visų tautybių katalikus.

Kaip sekėsi susitarti su vietine tuometine valdžia?

Kitą dieną apsilankiau pas Religinių reikalų įgaliotinį Machobaiskį. Pasisakiau, kas esu, iš kur atvykau ir kodėl atvykau. O svarbiausia, ką veiksiu atvykęs. Išgirdau atsakymą: „Niekas tavęs čia nekvietė, tačiau, jei atvykai, gyvenk. Neišvarysim. Tik viena prašome – nepolitikuok. Baigdamas pasakė: „Niekuo nepadėsime. Bažnyčios nėra. Apsigyventi patalpų irgi nėra“.

Padėkojęs, kad neišvarė, su džiaugsmu grįžau į viešbutį. Nusipirkęs miesto žemėlapį, pradėjau ieškoti vietos, kur būtų galima apsistoti  ir pradėti pamaldas. Susiradau stadioną, kapines. Tokia buvo mūsų vietinės bažnyčios pradžia.

Kas buvo pirmieji jūsų parapijiečiai?

Pirmieji žmonės – vietiniai lietuviai, vėliau prisijungė lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, vokiečiai. Sužinoję apie pamaldas kitų srities miestų žmonės sekmadieniais pradėjo mane kviestis. Taip pradėjau keliones po miestus ir miestelius. Išvažiuodavau po pamaldų iš Karaliaučiaus, o grįždavau paskutiniu autobusu. Kartais tekdavo nakvynės ieškoti ir autobusų ar geležinkelio stotyje.

Ar jūsų tarnystė nenutrūko per visą laiką po to, kai buvote paskirtas klebonu?

Pradėjęs vadovauti Katalikų Bažnyčiai arkiv. T. Kondrusevičius mane paprašė pasilikti dirbti Karaliaučiaus miesto Šv. Šeimos parapijos klebonu su teisėmis aptarnauti kitų miestų katalikų bažnyčias. Iš viso įregistruota 22 katalikų bažnyčios.

Kada sulaukėte pagalbininkų?

Pirmasis pagalbininkas – kunigas vikaras Ježi Steckevič – atvyko iš Lenkijos, Ščečino miesto. Po kurio laiko sulaukėme dar vieno kunigo – Stanislovo Gorgoli – atvykusio iš Emblongo miesto (Lenkija). Trumpam buvo atvykęs kunigas Stanislovas Mackevičius iš Varšuvos. Tai buvo pirmieji pagalbininkai kunigai.

Atvyko ne tik kunigai, bet ir vienuolės seserys. Pirmosios buvo iš Šionštato Marijos seserų instituto – Huberte, Stella, Marijana. Jos rengė vaikus ir jaunimą sakramentų priėmimui.

Ką galėtumėte pasakyti apie patį Karaliaučiaus kraštą?

Karaliaučiaus sritis yra viso labo nedidelis žemės lopinėlis – 15000 kvadratinių kilometrų. Jame gyvena įvairių tautybių ir tikybų žmones, tačiau daugumą – 1,5 milijono – sudaro rusų tautybės stačiatikiai. Todėl tiek valstybinis, tiek bažnytinis kalendorius margas įvairiomis šventėmis.

Kokia šio krašto evangelizacijos pradžia?

997 metais prie Baltijos jūros pagonys prūsai nužudė čekų vyskupą Adalbertą. Šis misionierius pirmasis nešė krikščionybę į šį pagonių kraštą. Artėjant 1000 metų sukakčiai paminėti katalikų ir liuteronų bažnyčios rūpestingai ruošėsi jubiliejui. Buvo rengiamos konferencijos, simpoziumai ir kiti renginiai, kad žmonės susipažintų su šia asmenybe, atidavusia gyvybę už Kristaus mokslą. Vyskupo Adalberto žūties vietoje prieš karą stovėjusio geležinio kryžiaus vietoje nutarta pastatyti naują kryžių. 

Artėjant jubiliejaus švenčių datai, 10 metrų aukščio geležinis kryžius buvo atvežtas į Karaliaučių. Suderinta su vietine vyriausybe statymo galimybė ir konkretus laikas – 1997 m. balandžio 23 diena. Ankstų rytą iš Karaliaučiaus naujasis kryžius buvo vežamas sunkvežimiu, šį krovinį lydėjo autokranas ir būrelis parapijiečių. Neprivažiavus iki vietos buvo pranešta, kad toliau važiuoti negalima – gautas įsakymas iš Maskvos, kad pasienyje negalima  statyti kryžių. Iš visos palydos buvo surinkti pasai ir įsakyta laukti tolimesnio pranešimo. 10 valandą vakaro su gera žinia atvyko pasienietis – įsakymas atšauktas. Kryžius pagaliau keliauja tolyn. Atvykus prie kalno netoli statymo vietos ir vėl „stop“. Įvažiavimas uždraustas, kalnas užminuotas. Į žemę įsmeigti stulpeliai su lentelėmis: „Zaminirovano“ (užminuota). Reikia laukti, kol kareiviai išminuotojai patikrins, „išminuos“, kol bus saugu statyti kryžių. Galų gale gera žinia – vienas išminuotojas praneša: „Minų nerasta. Galima kryžių statyti“.

Skubiai vykstame su kryžiumi į paruoštą vietą. 1997 m. balandžio 24 dieną 41 minutė po vidurnakčio kryžius pastatytas. Naktis, bet mėnesienoje darbuotis šviesu, o užsidegimas ir džiaugsmas – didžiulis. Nors ir sunkiai sekėsi, visi buvome nepaprastai patenkinti, kad tikslą pasiekėme. Pastatytasis kryžius simbolizuoja šv. Adalberto žūties vietą dabarties ir ateities kartų žmonėms.

Svarbiausios kryžiaus šventinimo apeigos ir jubiliejaus minėjimas įvyko 1997 m. gegužės 2-4 dienomis. Iškilmėse dalyvavo vyskupai iš Čekijos, Vokietijos, Lenkijos, Lietuvos, apeigoms vadovavo arkivyskupas metropolitas Tadas Kondrusevičius.

Kokie jausmai kilo, kai šiais metais pas jus į Karaliaučių užsuko iš Lurdo į Lietuvą nešamas Kryžius?

Kai Kryžius Keliauninkas, apkeliavęs daugelį šventų vietų, palietė ir šv. Adalberto kryžių, stovintį ant Baltijos jūros kranto Tenkyčiuose, atrodė, kad šis stebuklas patvirtino, kad tikrai šioje vietoje prieš tūkstantį metų buvo nužudytas šv. Adalbertas.

Kokie jūsų ryšiai su kitų šalių organizacijomis ir įstaigomis?

Bendradarbiaudami su Maltos ordinu iš Osnabriuko (Vokietija), globojame vaikų namus Bagrationovske ir Kosmodemjanske. Tuose namuose vaikučiai aprūpinami tiek medžiagiškai, tiek dvasiškai. Galima sakyti, jie yra visiškai išlaikomi. Be to, globojami ir tie vaikai, kurie bėgioja gatvėmis, gyvena požemiuose, kanalizacijos trasose. Jiems pristatomas maistas, apranga į tas vietas, kuriose jie daugiausia susieina ir buriasi.

Ar jaunesni kunigai Jums kiek nors padeda?

Parapijoje dirbame mudu dviese su vikaru Vitalijumi Spicinu ir trimis vienuolėmis seselėmis iš Vokietijos (iš Fridrichrudo provincijos).

Kiek jūsų parapijoje parapijiečių?

Parapijoje parapijiečių turime daugiau nei tūkstantį. Registruotų ir aktyvių – apie 500. Lietuviai turi savo kultūrinę Liudviko Rėzos vardu pavadintą bendruomenę. Visas kultūrinis, visuomeninis ir religinis dvasinis gyvenimas ir veikla telkiasi prie parapijos. Atsilankantys iš Lietuvos ir kitų vietų svečiai lietuviai aplanko ir parapiją.

Žinoma, bendradarbiaujame su Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Mus globoja Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos konsulatas Kaliningrade. Taip pat bendraujame su lietuviais, gyvenančiais tiek Lietuvos teritorijoje, tiek už jos ribų.

Ar turite kokių nors reikalų su užsienio lietuviams skirtuoju kunigu, kitais asmenimis ir įstaigomis?

Mus globoja prelatas Edmundas J. Putrimas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas, rėmėjas ir koordinatorius užsienio lietuvių katalikų religinei veiklai. Palaikome ryšius su Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto darbuotojais, ypač su tais, kurie rūpinasi Mažosios Lietuvos enciklopedijos leidyba.

Džiugu, kad daugelis nepamiršta šio krašto. Pas mus lankėsi ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, kai kurie Vyriausybės atstovai, ministrai, Seimo nariai, diplomatai, mokslo ir kultūros darbuotojai, muzikantai, menininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, studentai, moksleiviai, nemaža aukštų Bažnyčios dvasininkų – kardinolų, arkivyskupų prelatų, kunigų, klierikų. Visų neįmanoma ir išvardinti.

Ko  jums šiuo metu labiausiai trūksta?

Uolių mokytojų, norinčių atvykti nuolatiniam gyvenimui ir darbui. Sunku apžvelgti visas mūsų žmonių gyvenimo ir veiklos sritis, nelengva tiksliai numatyti reikalingus dalykus, aprėpti tiek religinį, tiek visuomeninį žmonių gyvenimą ir jo ateitį.

Ar jaučiate savo parapijiečių, ypač lietuvių, patriotizmą, lietuviškosios savimonės pulsą?

Patriotinio sąmoningumo trūksta, jo nejaučiame. Linkėčiau, kad  Karaliaučiuje gyvenantys ir po pasaulį išsiblaškę lietuviai būtų draugiškesni ir nepamirštų nė vieno tautiečio, kad ir kur jis gyventų – tėvynėje ar už jos ribų. Mes esame vienos tautos vaikai, didžiuokimės esą lietuviai, tatai parodykime savo elgesiu, užantspauduodami darbais ir gyvenimu.

*   *   *

Jei kas nors norite susisiekti su kanauninku ar padėti Karaliaučiaus lietuviams, galite rašyti adresu: G. kan. Anupras Gauronskas, KALININGRAD, ROSSIJA, ul. LIESOPILNAJA 72, 236006. El. paštas: ua2fbq@rambler.ru

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija