2009 m. liepos 1 d.
Nr. 50
(1742)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Gedimino Vagnoriaus pastebėjimai

Ekspremjeras Gediminas Vagnorius
teigia, kad Andriaus Kubiliaus
Vyriausybė padarė esminę klaidą
sunkmečiu didindama mokesčius
Autoriaus nuotrauka

„XXI amžius“ paprašė ekspremjero Gedimino Vagnoriaus pakomentuoti dabartinę Lietuvos ekonominę padėtį. Labiausiai rūpėjo išgirsti, ką buvęs konservatorių Vyriausybės vadovas taisytų, keistų, atsidūręs premjero Andriaus Kubiliaus vietoje. Buvęs premjeras neprašė iš anksto suderinti klausimų, į visus klausimus atsakinėjo išsamiai. Su Gediminu Vagnoriumi kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Jei jūs dabar taptumėte Lietuvos premjeru, kokie būtų jūsų pirmieji žingsniai? Ką taisytumėte, koreguotumėte? Kokias klaidas, jūsų manymu, padarė premjeras Andrius Kubilius? O gal dabartinė šalies Vyriausybė nedaro klaidų?

Elgčiausi lygiai taip pat, kaip elgiausi Rusijos finansinės krizės metu 1998 metais. Elgčiausi lygiai taip pat, kaip elgiasi kitos Vakarų ir Vidurio Europos valstybės. Žodžiu, skatinčiau eksportą, padėčiau verslininkams gauti kreditų bent jau apyvartinėms lėšoms, skatinčiau gyventojų perkamąją galią. Dabar Vakarų ir Vidurio Europos valstybės intensyviai gaivina savąsias ekonomikas. Valstybių, kurios būtent taip elgiasi, ekonomika smunka vos keliais procentais, o Čekijoje ir Lenkijoje, net esant tokiom sunkiom sąlygom, ekonomika šiek tiek auga. Jūs klausiate, kodėl Lietuvoje toks staigus smukimas? Ogi todėl, kad dabartinė mūsų Vyriausybė atsisakė vakarietiškos ekonominės orientacijos.

Ką Jūs turite omenyje, sakydamas „atsisakė vakarietiškos ekonominės orientacijos“?

Premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujamas ministrų kabinetas visą dėmesį sukoncentravo tik į biudžeto mažinimus bei taisymą, koregavimą. Be abejo, šiandien būtina sumažinti kai kurias išlaidas, ypač tas išlaidas, kurios skirtos biurokratinės mašinos išlaikymui ar išpūstoms, ne itin reikalingoms programoms finansuoti. Bet tai galima padaryti ir be įstatymų pakeitimų, be svarstymų Seime. Vyriausybė gali savo specialiaisiais potvarkiais sumažinti mokos fondus kai kurioms ministerijoms, departamentams, atsisakyti kai kurių ne pirmojo būtinumo programų. Tokiu būdu, nekeliant didelio triukšmo, o svarbiausia – panikos Vyriausybė savo pačios sprendimais galėtų žymiai sumažinti išlaidas. Deja, ši Vyriausybė pasuko visai kitu keliu. Ji pradėjo kelti paniką vidaus rinkoje. Ši Vyriausybė daro esminę klaidą. Užuot skatinusi ekonomiką, ji ėmėsi mažinti biudžetą ir sukėlė šalyje paniką. O kai šalyje vyrauja panika, ekonomikos apyvarta dar labiau mažėja ir smunka.

Kelti mokesčius sunkmečiu yra  didžiausia nesąmonė, kokią tik galima sugalvoti – šią pastabą girdėjau  iš daugelio ekonomistų, kuriuos teko kalbinti. Bet mokesčiai Lietuvoje vis dėlto didinami, ir didinami labai žymiai.

Mokesčių kėlimas – tik viena medalio pusė. Žinoma, ekonominės krizės metu didinti mokesčių jokiu būdu negalima. Atvirkščiai: būtina elgtis taip, kad šalyje visi daugiau gamintų ir visi daugiau pirktų. Galų gale – kad atsirastų kuo daugiau naujų darbo vietų. Mokesčių didinimas – tai verslininkiškos motyvacijos mažinimas ir akivaizdus ekonomikos slopinimas. Krizės metu protingos valstybės mokesčių tikrai nedidina. Rekomendacijų dėl mokesčių didinimo tokiais atvejais neteikia ir jokios tarptautinės ekonominės organizacijos.

Lemtinga Lietuvos klaida ta, kad mes pradėjome marinti savo ekonominę rinką ne tik didindami mokesčius, bet ir mažindami gyventojų perkamąją galią. Subalansuotas biudžetas nėra pagrindinis sveikos, konkuruoti pajėgios ekonomikos rodiklis. Kad ekonomika auga, kad ekonomika sveiksta, rodo būtent vartojimo indeksas. Vartojimo indeksas yra pagrindinis ekonomikos plėtros rodiklis. Jei esama vartojimo, vadinasi, ekonomika plečiasi. Vakarų pasaulyje kaip pagrindinis ekonomikos atsigavimo rodiklis nurodomas padidėjęs vartojimo indeksas, o ne gražiai subalansuotas biudžetas.

Mums, buvusiems Sovietų Sąjungos gyventojams, tokie dalykai gal ir ne visada suprantami. Bet Vakaruose ekspertai pirmiausiai žvelgia ne į biudžeto skaičius, o į vartojimo indeksą. Šiandien Vakaruose šis indeksas jau daug kur pozityvus. Lietuvoje – ne.

Lietuvai labiausiai pakenkė tai, kad vidaus rinka buvo slopinama. O slopinta ji net dviem būdais: žlugdant žmonių perkamąją galią ir kuriant paniką. Šiuos dalykus nulėmė kryptingas biudžeto mažinimas. Tokiu būdu žlugo ir tie ūkio subjektai, kurie dar galėjo dirbti ir užsidirbti. Nereikia pamiršti, jog po kiekvieno demonstratyvaus biudžeto apkarpymo ekonomika dar labiau smunka. O jai smunkant akivaizdu ir tai, jog netrukus ir vėl reikės mažinti biudžetą.

Kiek dar bus mažinamas biudžetas? Kol visiškai sužlugsime?..

Esame tokioje situacijoje, kurią, vaizdžiai tariant, galima palyginti su akumuliatoriaus trumpuoju jungimu. Kas ištinka akumuliatorių, kai įvyksta vadinamasis trumpasis jungimas? Jis pradeda silpti, senka, miršta. Iš pradžių Lietuvoje buvo planuotas 5 proc. ekonomikos smukimas. Kiek vėliau – maždaug 12 proc. smukimas, paskui – net 15 proc. smukimas. O po trečiojo biudžeto mažinimo kai kurie ekonomistai mano, kad ekonomika mūsų šalyje gali smukti ir iki 20 proc. Nuolatinis biudžeto karpymas atneša dar didesnį ekonomikos smukimą, nei sutaupoma jį sumažinus. Biudžeto mažinimas neatneša tokios didelės naudos, kaip kai kas įsivaizduoja.

Rusijos krizės metu mes mažinome biudžetą, bet tai darėme specialiais savo potvarkiais, į Seimą tikrai nesikreipėme. Aš, kaip premjeras, duodavau įsakymą ministerijoms sustabdyti kai kurių programų įgyvendinimą, susimažinti mokos fondus, ir tokiu būdu mes pasiekdavome realių, apčiuopiamų teigiamų poslinkių. Nebūtinas, nereikalingas išlaidas pavykdavo lengvai sumažinti.

Premjero A. Kubiliaus Vyriausybė labai garsiai kalba apie valdininkų mažinimo vajų. Tačiau iš tikrųjų kai kuriose ministerijose valdininkų nė kiek nesumažėjo – tiesiog jie buvo perkelti į kitas pareigas, šiek tiek sumažinus jų atlyginimus. Omenyje turiu kad ir Krašto apsaugos ministeriją.

Taip, po garsiųjų demonstratyvių valdininkų mažinimo vajų matome, kad valdininkų nė kiek nesumažėjo.

Čia įžvelgiu ne tik politinės valios stoką, bet ir galimus prastus administracinio valdymo gebėjimus. Valdyti ministerijas, departamentus – irgi reikia mokėti, reikia išmanyti kai kurias administravimo taisykles. Akivaizdu, kad šiandieniniai valdininkų mažinimai buvo deklaruojami tik popieriuose ir viešose spaudos konferencijose. Šis vajus tebuvo skirtas visuomenės nuraminimui. Aš kadaise, vadovaudamas ministrų kabinetui, sumažinau apie 20 proc. valdininkų be jokių ypatingų pastangų. Tiesiog Finansų ministerijai liepėme sumažinti mokos fondą 20 proc., ir mums pavaldžios įstaigos negalėjo nesumažinti valdininkų armijos. Dabar matome tik politines deklaracijas.

Kodėl daromos tokios akivaizdžios klaidos? Nejaugi specialiai?

Tuometinė finansinė krizė Rusijoje mums buvo nepalyginamai sunkesnė ir pavojingesnė nei dabartinė. Juk tada, kai vadovavau Vyriausybei, mes su Rytų kaimyne buvome susiję kur kas artimiau nei dabar. Mūsų prekybiniai ryšiai, t.y. eksportas ir importas, su Rusija siekė iki 70 proc. Nereikia pamiršti ir tos aplinkybės, jog tada mes dar nebuvome Europos Sąjungoje. Bet net tada aš nedidinau mokesčių, kai kuriuos mokesčius tomis sunkiomis dienomis net mažinau. Pavyzdžiui, atsisakėme apmokestinti investuojamąjį pelną. Atrodo, toks paprastas dalykas, bet jis mums netrukus davė apčiuopiamos naudos. Mums į biudžetą pradėjo byrėti milijonai, milijardai papildomų lėšų. Atsakymas paprastas – ne tik Lietuvos, bet ir kitų užsienio valstybių įmonės pas mus ėmė vežti pinigus. Tai nebuvo primityvus atleidimas nuo mokesčių. Turtas ir pelnas, skirtas vartojimui, buvo apmokestinamas kaip ir anksčiau. Bet jei įmonės skirdavo lėšų naujų darbo vietų kūrimui, tokie pinigai būdavo neliečiami. Šitaip pasielgę iš pradžių patyrėme šiokių tokių nuostolių, tačiau netrukus į biudžetą ėmė plaukti didelės papildomos lėšos.

Premjeras turėjo mažinti mokesčius, ypač tuos, kurie iškraipo konkurencinius santykius?

Dabartinis šalies premjeras privalėjo mažinti mokesčius, kurie neskatina teisingos konkurencijos. Jis taip pat privalėjo į finansų rinką įmesti kreditinių lėšų, kad ūkio subjektai galėtų ir norėtų skolintis verslo plėtros reikalams. Jis taip pat turėjo sukurti sąlygas, skatinančias bankus kredituoti Lietuvos įmones.

Bet dabar verslininkai skundžiasi, kad mūsų šalyje veikiantys bankai visiškai neduoda paskolų – nei didelių, nei mažų, net ir už didelius procentus.

Bankai iš tikrųjų nebeteikia kreditų. Tuos pinigus, kurie buvo potencialiai skirti mūsų įmonių kreditavimui, „suvalgė“ pati Lietuvos Vyriausybė, kažkodėl skolindamasi ne Vakaruose, o vidaus rinkoje. Vidaus rinkoje beveik du trečdalius paskolų, skirtų kreditams, pasiėmė Vyriausybė. Ir šiandien Lietuvoje veikiantys bankai nelabai turi atliekamų lėšų, kurias galėtų skirti įmonių kreditavimui. Galų gale šiandien sukurtos tokios sąlygos, kai bankams neapsimoka skolinti pinigus lietuviškojo verslo subjektams. Nes Vyriausybė iš bankų skolinasi pinigus už maždaug 8 proc. Mūsų šalyje esantys bankai šiam reikalui skirtus pinigus iš savo motininių bankų skolinasi daugiausia už du procentus. Tokios maržos pasaulis dar nėra matęs. Galimas maksimalus skirtumas – 2 proc. O čia net beveik septyneri punktai. Jei galima gauti tokius didelius komisinius, kam bankams kredituoti verslą, kuris bet kokiu atveju susijęs ir su rizikingais projektais, jei galima skolinti Vyriausybei, kuri skolą tikrai grąžins? Taigi mūsų šalyje dirbantys bankai šiandien savo gerovę užsitikrina skolindami pinigus ne verslo įmonėms, bet Lietuvos Vyriausybei. Šitaip elgdamasi Vyriausybė savo pačios rankomis žlugdo verslininkus.

Jūs teigiate, kad mes privalome skolintis svetur? Pavyzdžiui, iš Tarptautinio Valiutos Fondo?

Būtent. Šiandien reikia skolintis svetur, Vakaruose. Ir iš TVF specialiosios kredito linijos. Mes tai galime lengvai padaryti, nes mums priklauso TVF finansinė pagalba, nes esame tų tarptautinių organizacijų nariai, mokame savo specialius atskaitymus. Pavyzdžiui, Lenkija pasiskolino iš TVF. Varšuva skolinasi svetur, ne iš savęs, ir tokiu būdu nežlugdo lenkiškojo verslo.

Kodėl mes nesiskoliname iš TVF? Kodėl mes elgiamės ne taip, kaip elgiasi mūsų kaimynė Lenkija?

Čia greičiausiai esama asmeninio A. Kubiliaus nenoro, todėl ir nesinaudojama TVF pagalba. Netrukus turėtume pamatyti priežastis, kodėl atstumiama TVF pagalba. Tikriausiai tos priežastys pasirodys juokingos, tačiau jos valstybei gali brangiai kainuoti. Ekonomika smunka vos ne 20 proc., o Vyriausybė vis dar delsia skolintis svetur. Tad belieka paklausti, ar beįmanoma dar sunkesnė padėtis? Jei nesiryžtama skolintis dabar, ekonomika ir toliau smuks. Ir ją kaskart bus sunkiau atgaivinti.

Koks Jūsų požiūris į „Leo LT“? Jūs „Leo LT“ projekto naikinimo ar išsaugojimo šalininkas?

Aš čia įžvelgiu visai kitus pavojus, apie kuriuos mažai kas šiandien kalba. Jei Lietuvoje bus atbuline data naikinami sandoriai, mes atsidursime nepavydėtinoje padėtyje. Toks žingsnis Lietuvai atneštų milžiniškų nuostolių ateityje. Šitaip pasielgus sukuriamas precedentas, duodantis ženklą viso pasaulio įmonėms, jog Lietuva yra nepatikimas partneris, nes Lietuva, pasikeitus Vyriausybei ar politinėms jėgoms, naikina ankstesniųjų valdžių susitarimus. Po tokio žingsnio rimtos kompanijos vargu ar norės su mumis pasirašyti didelius kontraktus. Jos baiminsis.

Tokiu atveju Lietuvoje nebeliktų stabilumo, pasitikėjimo bei tęstinumo dar ir dėl to, kad po vieno precedento ir visos kitos šalies valdžios norės taisyti savo pirmtakių pasirašytus dokumentus. Taigi Lietuvoje gali kilti chaosas. Jei ankstesniųjų valdžių pasirašyti susitarimai, pasikeitus politinėms jėgoms, netrukus pripažįstami niekiniais, ar jūs norėtumėte bendrauti su tokia valstybe? Kai ėjau premjero pareigas, man irgi buvo daromas spaudimas, kad savo potvarkiais naikinčiau kai kuriuos ankstesnės Vyriausybės, kuriai vadovavo Adolfas Šleževičius, potvarkius. Tačiau premjero A. Šleževičiaus potvarkių aš nenaikinau, tvirtai laikiausi tarptautinių ekspertų nuomonės: teisybės neįmanoma atkurti taikant neteisėtas priemones. Valstybė, kuri niekiniais pripažįsta savo pirmtakės sprendimus, rizikuoja susilaukti nepatikimos, neprognozuojamos šalies vardo.

Beje, didžiausią triukšmą dėl „Leo LT“ kelia ne rinkėjai. Atliktos apklausos byloja, kad šia tema domisi vos keli procentai Lietuvos gyventojų.

Tad kur čia šuo pakastas? Triukšmas kilo būtent tada, kai sumanyta tiesti elektros tinklus į Vakarus?

Manau, kad didžiausias triukšmas kyla būtent dėl elektros tinklų. Jei „Leo LT“ nebūtų sumaniusi tiesti elektros tinklų, šio skandalo greičiausiai iš viso nebūtų buvę. Prieš 10 metų Lietuva jau buvo sumaniusi tiesti elektros tinklus į Vakarus. Prisimenate, koks tada kilo erzelis? Projektas tuometinės Rolando Pakso Vyriausybės buvo sustabdytas kelioms savaitėms – neva sutarties pataisymams bei patobulinimams. Bet šis sumanymas taip ir nebuvo atgaivintas. Mes susiduriame su didžiausiomis politinėmis intrigomis dar ir dėl to, kad kaimyninių šalių kompanijos bijo konkurencijos. Akivaizdu, kad kai kurios kaimyninių šalių kompanijos labai nenori, jog turėtume alternatyvius elektros šaltinius.

Rusija ir Baltarusija nenori, kad pasistatytume naują atominę elektrinę?

Atominė elektrinė – ne pagrindinė konflikto priežastis, kuri erzina Rytų ar Vakarų kompanijas. Atomines elektrines turi daug pasaulio valstybių. Jei naująją AE pasistatysime, bus tikrai geras dalykas. Bet čia svarbiausia – elektros tinklai, elektros jungtys. Kol neturime jungčių su Vakarais, tik jungtis su Rusija, tol esame visiškai priklausomi nuo Kremliaus užgaidų. Kol tokia padėtis, mes neturime jokių galimybių: nei elektros energijos kuo brangiau parduoti, nei kuo pigiau jos įsigyti. Mes turime elektros laidą, kurio abu galai Rusijos rankose. O tarp tų galų – dar ir tarpininkas. Tik įsivaizduokite: tarpininkas tarp vieno pirkėjo ir vieno tiekėjo. Tikriausiai nesunku suvokti, kokia čia nesąmonė padaryta bent jau ekonominiu požiūriu. Taigi čia irgi veikia rusiška pinigų „plovimo“ schema. Žodžiu, monopolininkės nenori, jog mes turėtume alternatyvius elektros šaltinius su Vakarais.

O „Leo LT“ siekia elektros tinklų su Švedija. Toks „Leo LT“ sprendimas suprantamas. Kam statyti atominę elektrinę, jei negali parduoti elektros energijos. Vaizdžiai tariant, kam pirkti tramvajų, jei neturi specialiųjų laidų, kuriais teka elektra? Toks sprendimas parodė, kad jungtys su Švedija vis dėlto įmanomos. Ir dar paaiškėjo labai svarbus dalykas: mus mulkino esą jungtys su Švedija neįmanomos techniniais sumetimais. Mes akivaizdžiausiai pamatėme, kokie politikai, kokios Vyriausybės nieko nedarė, jog jungtys su Vakarais būtų tiesiamos. Kol nebuvo suskaldyta, „Lietuvos energija“ tvirtino, kad elektros jungtys su Švedija neįmanomos. Mus mulkino, nes tokia politika buvo naudinga Rusijai ir tiems tarpininkams, kurie Rusijai padėjo plauti pinigus, gaunamus iš prekybos elektros energija. Taigi vieną nuopelną „Leo LT“ tikrai turi – buvo parodyta, jog jungtys įmanomos.

Kaip Jūs vertinate Vyriausybės sprendimą vos ne per prievartą renovuoti gyvenamuosius namus?

Toks projektas reikalingas, bet šiuos dalykus reikia įgyvendinti visai kitais būdais. Ne gyventojai ir ne gyvenamųjų namų bendrijos turi imti paskolas. Paskolas imti turėtų specialus centrinis renovavimo fondas, gaunantis pinigų iš ES. Būtent šis fondas turėtų skolintis iš ES pinigų su valstybės garantija. Už pasiskolintus pinigus ir turėtų būti apšildomi senųjų statybų gyvenamieji namai. Gyventojai neimtų jokių kreditų, paskolų. Tiesiog valstybė turėtų vienu kitu centu pabranginti paslaugas, teikiamas apšildant renovuotus pastatus. Bet kainų pakėlimas turėtų būti įgyvendintas tik tuo metu, kai gyventojai pajus realią finansinę naudą po renovavimo.

Nėra jokio reikalo priversti bendrijas pačioms imti kreditus. Juolab kad aš sunkiai įsivaizduoju, kaip tai galima padaryti realiai. Juk visuomet atsiras vienas kitas gyventojas, kuris nesutiks renovuoti namo, kuris bus nemokus. Taigi ir čia Vyriausybė pradėjo ne nuo to galo. Todėl būstų renovavimas net nepradėtas, nors jau prabėgo daugiau nei pusė metų. Milijardas litų, skirtų renovavimui, iki šiol nepanaudojami, iki šiol negaivina statybų verslo.

Ar buvo reikalinga naujoji Energetikos ministerija?

Ne, tikrai nereikalinga. Čia esama daug subjektyvumo, nes norėta atsikratyti kai kuriais nereikalingais, nekompetentingais Ūkio ministerijos darbuotojais. Bet tai buvo galima padaryti nesteigiant naujos ministerijos. Būtų užtekę paprasto reorganizavimo.

Kaip vertinate dabartinio Finansų ministro Algirdo Šemetos veiklą?

Jis tikrai yra neblogas specialistas: turi ekonominių žinių, ekonomisto patirties. Bet jam trūksta politinės patirties. Jo didžiausia problema – nusišalinimas nuo politinių sprendimų finansų srityje. Taip, jis turi subalansuoti biudžetą. Bet biudžetas – juk ne vien finansų ministro galvos skausmas. Ekonomikos gaivinimu turi užsiimti ne tik Finansų ministerija. Bet jei kitos ministerijos nesiima veiksmingos ekonomikos gaivinimo, visa kaltė kažkodėl verčiama Finansų ministerijai. O juk ši ministerija – ne pati didžiausia kaltininkė, dėl to kad neatsigauna ekonomika. Ji skaičiuoja pinigus, kurie ateina į biudžetą. O kad pinigų ateina labai mažai, pirmiausiai kaltinkime tas ministerijas, kurioms privalu gaivinti ekonomiką. A. Šemeta buvo priverstas ieškoti būdų, kaip subalansuoti blogąjį biudžetą. A. Šemetos didžiausia bėda, kad jis vienodai daug dėmesio skiria ir didelėms, ir mažoms problemoms.

Jūs turite galvoje tai, kad finansų ministras nepasipriešino kai kurių PVM nuolaidų naikinimui?

PVM nuolaidos panaikintos ir tiems ūkio subjektams, kurie operuoja milijoniniais, milijardiniais ištekliais, ir, sakykim, spaudai, knygoms, kurių pelnai – tikrai ne milijoniniai. Čia tiek Vyriausybė, tiek Finansų ministerija privalėjo skaičiuoti ne tik matematiškai, bet ir politiškai. Juk panaikinus lengvatas knygų ir laikraščių leidėjams šalies biudžetas nepasipildė nė vienu litu. Iš šio žingsnio Vyriausybė negavo nė cento ekonominės naudos. Tačiau čia įžvelgiu milžinišką politinę klaidą. Po tokio premjero A. Kubiliaus žingsnio Lietuvoje vis mažiau laisvo žodžio, vis daugiau leidinių stumiami į abejotinos reputacijos verslininkų rankas. Politinė žala čia akivaizdi. Ir ilgalaikė finansinė žala – akivaizdi. Skriausdami spaudą ir knygų leidėjus ilgainiui patirsime milijardinius nuostolius. Juk dėl PVM lengvatų panaikinimo šiandien labiausiai kenčia būtent padorioji žiniasklaida. Pavyzdžiui, Vyriausybė galėjo panaikinti mokesčių lengvatas naftininkams. Lengvatos naftininkams įsigaliojo, kai Seimo Ekonomikos komitetui vadovavo Viktoras Uspaskich. Bet lengvatos naftininkams kažkodėl ir dabar nepanaikintos. PVM lengvatos panaikintos laikraščių, knygų leidėjams, motinoms, auginančioms vaikus.

Mano pozicija tokia: liaukimės tampyti biudžetą, pradėkime realų eksporto skatinimą ir atkurkime kredito linijas, skirtas verslo gaivinimui. Jei norime skatinti eksportą, Vyriausybė privalo iš pradžių finansiškai padėti eksportuotojams, ir tik po to laukti pelno. Juolab kad gyvenimo patirtis byloja: tokios investicijos visuomet atsiperka su kaupu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija