Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Šalia Punsko baigiama statyti jotvingių ir prūsų gyvenvietė-muziejus

Gintaras VISOCKAS

Muziejaus savininkas Petras Lukoševičius

Vaizdai iš jotvingių ir prūsų gyvenvietės šalia Punsko, kurią pastatė Petras Lukoševičius

Nuo lietuviškojo Punsko iki Petro Lukoševičiaus baigiamos statyti jotvingių ir prūsų gyvenvietės tėra vos keli kilometrai. Kaip sako pats muziejaus po atviru dangumi šeimininkas, nežiūrint kokiu keliu važiuosi. Oficialus P. Lukoševičiaus muziejaus adresas – Ožkinių kaimas 42, Punsko valsčius, Lenkija. Apie jotvingių ir prūsų istorija besidomintį P. Lukoševičių iš Punsko man kadaise papasakojo didelis Lenkijos lietuvių gerbėjas Jonas Juravičius. Miroslavo seniūnas J. Juravičius dar praėjusių metų rudenį ragino nuvažiuoti į Ožkinius, kadaise Šilainiais vadintus. Miroslavo seniūnas sakė, jog nesigailėsiu nuvykęs, nes „pamatysiu muziejų, kokio dar nesu matęs“.

Atsidūriau tarsi XIII amžiuje

Miroslavo seniūnas J. Juravičius buvo teisus: nesigailiu aplankęs jau beveik baigtą statyti jotvingių ir prūsų gyvenvietę. Įspūdis – išties nepakartojamas, tarsi būčiau atsidūręs XII ar XIII amžiuje, tarsi stovėčiau tikros medinės tvirtovės priešpilyje. Aplink – aukštos medinės tvoros, sargybinių bokšteliai su angomis šaudymui, ąžuoliniai vartai, nukabinėti kirviais ir ietimis, pakeliamasis tiltas per apsauginį griovį, kieme – gilus šulinys. O netoliese riogso apeiginiai akmenys, kuriuose iškalti improvizuoti garsiųjų prūsų vadų Barto, Glapo, Manto, Glando, Pipino, Skomanto portretai bei vardai. Gretimame miškelyje – aukuras, kuriame bus kurstoma šventoji ugnis, atliekamos pagoniškosios apeigos. Šalia kelio – medinėse lentose išraižyti prūsiški žodžiai. Aplink – tylu, ramu. Nei automobilių ūžimo, nei žmonių balsų. Vienintelis „triukšmas“ – tai musių, bičių, uodų zyzimas.

Apie trukdymus ir kliūtis – tabu

Su jotvingių ir prūsų gyvenvietės šeimininku P. Lukoševičiumi susėdome medinės pilies kieme, prie specialiai suregzto stalo, ir ten po atviru dangumi šnekėjomės keletą valandų. Pasirodo, šią gyvenvietę punskietis P. Lukoševičius ėmė statyti dar 2001 metais. Viską atliko savo rankomis, vienas pats. Pagalbininkų sulaukdavęs tik retsykiais. Ir su finansiniais rėmėjais visą laiką buvo striuka. P. Lukoševičius labai skubėjęs muziejų įrengti šiems, 2009 metams, per Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimą. Bet nespėjo. Per pastaruosius kelerius metus pasitaikė visokiausių trukdymų, dėl kurių nespėjo užbaigti paskutiniųjų potėpių. Kas ir kodėl kenkė jotvingių ir prūsų gyvenvietės statyboms, punskietis P. Lukoševičius nepanoro papasakoti.

Muziejuje bus galima   ir pernakvoti

P. Lukoševičius neketina apsiriboti vien muziejaus apžiūra. Jo gyvenvietėje bus galima ir pernakvoti. Įdomu, kad čia turistai turės nakvoti būtent taip, kaip, manoma, žiloje senovėje gyveno mūsų protėviai. Tiksliau sakant, svečiai, sumanę pernakvoti jotvingių ir prūsų gyvenvietėje, privalės dėvėti tokius pat drabužius, kokius dėvėjo senieji jotvingiai ir prūsai, ir maitintis taip, kaip maitinosi mūsų bočiai žiloje senovėje. Taigi nebus nei mikrobangų krosnelių, nei „čipsų“, nei limonadų. Nebus ir televizoriaus, ir mobiliųjų telefonų, ir magnetofonų. Toji naktis bus maksimaliai priartinta prie to laikotarpio, kai nebuvo nei elektros, nei dujų. Ir tokia atrakcija, žvelgiant verslininko akimis, nūnai gali būti daug kam patraukli. P. Lukoševičius labai svarbu svečius supažindinti su senąja mūsų istorija bei juos bent trumpam atitraukti nuo civilizacijos keliamo triukšmo bei sumaišties. Juk žmonės, kad ir iš kur jie būtų atvažiavę – iš Lenkijos, Lietuvos ar Pietų Korėjos, nori „istorijos po atviru dangumi“ ir tikrosios ramybės.

Pasakodamas apie savo muziejų P. Lukoševičius pabrėžė, kad pagalbos kuriant jotvingių ir prūsų gyvenvietę sulaukė visai ne iš tų, iš kurių tikėjosi. „Man padėjo žmonės, kurių nepažinojau, apie kurių egzistavimą nė nenutuokiau, kurių pagalbos neprašiau. O tie, į kuriuos kreipiausi, apibėrė tuščiais pažadais arba demonstratyviai atsuko nugarą“, – kalbėjo darbštusis punskietis.

Istorijų pamokų klausėsi sėdėdamas tėveliui ant kelių

P. Lukoševičiaus susidomėjimas baltų istorija prasidėjo dar tada, kai jis, būdamas vaikas, sėdėdavo tėveliui Juozui ant kelių ir klausydavosi jo pasakojimų apie jotvingių ir prūsų kovas su kryžiuočiais bei kalavijuočiais. Jam būdavo liūdna, graudu, pikta, kad visi tie pasakojimai baigdavosi tragiškai – tėvelio mylimi jotvingiai ir prūsai visuomet pralaimėdavo ir žūdavo. Štai tada jo, dar paauglio, mintyse ir kilo planas tą neteisybę „ištaisyti“. Užaugęs  P. Lukoševičius nusprendė įkurti improvizuotą jotvingių ir prūsų gyvenvietę, į kurią atvykę turistai susipažintų su senuoju baltų tikėjimu, su baltų priešinimosi kryžiuočių ir kalavijuočių invazijai faktais.

Apie „pralietą baltų kraują“ vokiečių turistai nieko negirdėję

Kad toks bandymas visuomenę sudominti istorija yra veiksmingas, muziejaus savininkas P. Lukoševičius patyrė. Jo muziejaus jau dabar aplankyti atvyksta daug turistų iš Vokietijos. Ir vokiečiai labai nustemba sužinoję, kaip žiauriai su vietiniais jotvingiais, prūsais elgėsi kryžiuočių ordinas. Pasirodo, svečiai iš Vokietijos apie kelis šimtus metų trukusias nuožmias kovas tarp kryžiuočių ir prūsų nieko negirdėję. Jų istorijos vadovėliuose ši tema nutylima. Jų istorijos vadovėliuose tebetvirtinama, kad prie rytinio Baltijos jūros kranto atsikėlę kryžiuočiai nesutiko beveik jokių genčių, o tos gentys, kurias vis dėlto kryžiuočiai sutiko savo kelyje, labai džiaugėsi germanų pasirodymu. Išvykdami iš muziejaus vokiečių turistai visuomet padėkodavo P. Lukoševičiui už šias improvizuotas istorijos pamokas.

Susidomėjo net Pietų Korėjos televizija

Muziejaus savininkas P. Lukoševičius prisimena ir Pietų Korėjos televizininkų delegaciją, kuri, išvydusi iš medžio regztas pilis ir apsauginių sienų kuorus, buvo sužavėti. Jie filmavo, klausinėjo, aiškinosi ištisą dieną ir tvirtino, kad vienoje iš pagrindinių jų šalies televizijų apie jotvingių ir prūsų gyvenvietę–muziejų bus parodytas išsamus reportažas.

Vaikai iš karto susidomi istorija

Tačiau patys brangiausi P. Lukoševičiui laiškai iš tėvų, kurie buvo atvežę savo atžalas į Ožkinius. Beveik visi tėvai, kurių vaikai apsilankė P. Lukoševičiaus muziejuje, tvirtina, jog berniukai ir mergaitės tapo geresni, drausmingesni, pradėjo geriau mokytis. O ypač drausmingesni tapo istorijos pamokose. „Dabar mūsų vaikai piešia tik pilis, riterius, mokytojų prašo kuo daugiau papasakoti apie didįjį prūsų sukilimą, kuriam vadovavo Herkus Mantas“, – tėvų žodžius perpasakojo muziejaus savininkas P. Lukoševičius.

„Ekspertai“ ims šaipytis?

Atsisveikinau su muziejaus savininku P. Lukoševičiumi tik tuomet, kai į jotvingių ir prūsų gyvenvietę ėmė važiuoti sunkvežimiai su žvyru, skalda, akmenimis. Vilniuje pažįstamam papasakojęs apie originalų muziejų netikėtai sulaukiau perspėjimų, kad privalau būti pasiruošęs nuožmiai kritikai. Mat kai kurie save istorijos žinovais vadinantys „ekspertai“ ims šaipytis, esą tame mano matytame muziejuje nėra jokios autentikos. Suprask, toji gyvenvietė – tik muliažas, kurio neverta lankyti.

Ar tikrai neverta lankyti? Kas geriau – ne iki galo autentiškas muziejus ar iš viso jokio muziejaus? Niekaip nesuprantu, kas čia smerktino, jei P. Lukoševičiaus jotvingių ir prūsų gyvenvietė galbūt įrengta ne visiškai taip, kaip iš tikrųjų tokios gyvenvietės buvo statomos XIII amžiuje? Kas čia blogo, jei kai kurie muziejaus elementai nėra autentiški, jei kai kas padaryta remiantis ne tik istorijos faktais, bet ir fantazija? Man regis, kur kas svarbiau, kad čia pabuvoję vaikai nuoširdžiai susidomi istorija. Man regis, kur kas svarbiau, kad bent čia vokiečių turistai sužino ir apie pralietą baltų kraują.

Autoriaus nuotraukos

© 2009 „XXI amžius“