Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Dangiškojo kunigų globėjo pamokos

Mindaugas BUIKA

Šv. Jonas Vianėjus (1786-1859)

Prie šventojo Arso klebono namo

Šv. Jono Vianėjaus jubiliejus Arse

Šiemet Bažnyčios liturginis šv. Jono Marijos Vianėjaus paminėjimas buvo išskirtinis, nes prieš 150 metų miręs Arso klebonas yra svarbiausia dabar švenčiamų Kunigų metų figūra. Nedideliame pietryčių Prancūzijos miestelyje Arse rugpjūčio 4 dieną vykusioms iškilmėms vadovavo popiežiaus Benedikto XVI deleguotas Dvasininkijos kongregacijos prefektas kardinolas Klaudijus Umešas, kartu su juo koncelebravo vietos (Bele ir Arso) vyskupas Gy Mari Banjaras ir daug kunigų. Maldininkai iš Prancūzijos ir užsienio šalių po pamaldų dalyvavo tradicinėje procesijoje Arso gatvėmis, kurios metu buvo atidengta nauja šv. J. Vianėjaus statula ir pašventintas pastatytas Kunigų metų kryžius. Šventės išvakarėse dabartinis Arso šventovės rektorius kunigas Žanas Filipas Nolas vadovavo konferencijai „Arso klebonas – šventasis pasaulio kunigų globėjas“.

Šv. Mišių homilijoje kardinolas K. Umešas pabrėžė, kad švęsdama Kunigų metus Bažnyčia dėkoja Dievui už kunigystės dovaną ir teigia, kad ji myli savo dvasininkus, palaikydama juos savo maldomis atsakingoje tarnystėje. „Ji lydi juos ištikimybės kelionėje, pripažįsta juos ir nori konkrečiai padėti bei bendradarbiauti jų pastoracinėje veikloje“, – kalbėjo kardinolas K. Umešas. Jis taip pat aiškino, kodėl Bažnyčia šiais Kunigų metais ypač iškelia šventojo Arso klebono pavyzdį, kurio visas gyvenimas ir darbai yra „turtingi mokymu“. Iš tikrųjų tai buvo „tikėjimo ir nuolatinės maldos gyvenimas“, paremtas tvirtu ir giliu dvasingumu, atgaila, nuolankumu ir neturtu, sakė Dvasininkijos kongregacijos prefektas. Jis priminė, kad šv. J. Vianėjus savo parapijinio gyvenimo centru padarė Eucharistijos šventimą su nepailstama Atgailos sakramento tarnyste. Arso parapijoje buvo pavyzdingai skelbiamas Dievo Žodis, vykdoma katechezė ir karitatyvinė veikla. Šv. J. Vianėjus stengdavosi susitikti su kiekvienu jo nedidelės parapijinės bendruomenės nariu, atvesti jį į atsivertimą ir išganymą. Jis norėjo, kad nė vienas krikštytas asmuo nebūtų prarastas Bažnyčiai, kad „uoliai ir dažnai priimtų sakramentus“.

Pažymėjęs, kad tokia yra kunigiškos egzistencijos esmė dalyvaujant Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus visuotinėje misijoje, kardinolas K. Umešaas priminė ir šiandienos kunigų uždavinius. Nepaisant gyvenamojo laikotarpio specifikos, reikia daryti panašiai, kaip šventasis Arso klebonas darė prieš pusantro šimto metų: skelbti Gerąją Naujieną visiems, ypač rūpinantis tais krikštytais asmenimis, kurie nutolę nuo tikėjimo. Dėl to ir šiandien kunigai neturi apsiriboti savo ištikimais parapijiečiais, bet „eiti ieškoti tikinčiųjų“, kad jie sugrįžtų prie Atgailos sakramento praktikos. „Iš tikrųjų ir dabar mūsų amžininkams reikia atleidimo, vidinės ramybės, susitaikymo su Dievu ir artimu, bet dažnai jie neranda asmens, kuris parodytų jiems kelią, kuris juos suprastų toje sumaištyje, – sakė Dvasininkijos kongregacijos prefektas. – Tokia yra esminė kiekvieno kunigo tarnystė“.

Ne užsidarymas „gynybos pozicijose“, bet evangelizacija

Šv. Jono Vianėjaus liturginio minėjimo proga kardinolas K. Umešas paskelbė laišką pasaulio kunigams, kuriame įvardijęs dabartinės sekuliarizuotos epochos problematiškumą kartu pabrėžė poreikį evangelizuoti tą kultūrą, kokia ji duota. Kreipimesi, pavadintame Jėzaus žodžių citata „Atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti“ (Jn 12, 47), pripažįstama, kad dabar pasaulyje įsivyravusi Vakarų kultūra yra „giliai paženklinta reliatyvizmu“, ji atsisako pripažinti absoliučias ir transcendentines tiesas ir kartu, atsiribodama nuo religijos, griauna pačius moralės pamatus. „Šį reliatyvizmą lydi individualistinis subjektyvizmas, savąjį „aš“ statantis visa ko centru, – rašo Vatikano kardinolas. – Galiausiai ateina nihilizmas, pasak kurio, nėra nieko, kam būtų verta paskirti visą gyvenimą, o ir pats gyvenimas nebeturi realios prasmės“. Be abejonės, tokioje postmodernistinėje kultūroje jaunimą gali sužavėti didieji moksliniai ir technologiniai pasiekimai, tačiau integralaus humanizmo stoka neleidžia šią pažangą išnaudoti kiekvieno žmogaus ir visų gerovei. Be to, galima įvardyti kitus neigiamus šios kultūros bruožus: perdėtą vartotojiškumą, visa ko leistinumą, pirmenybę vaizdiniams ir kūniškiems potraukiams. Tokioje laicizmo aplinkoje stengiamasi susilpninti viską, kas susiję su religija, kuri yra „nustumiama į individo privataus gyvenimo sferą“ su atitinkamomis pasekmėmis. Šios pasekmės yra dekristianizacijos (nukrikščionėjimo) procesas, ypač  jis ryškus „krikščionių daugumos“ Vakarų šalyse, kuriose dėl neigiamos kultūrinės įtakos akivaizdus dvasinių pašaukimų stygius. Natūralu, jog tai gali skatinti Bažnyčioje pesimizmą, beatodairišką šiuolaikinio pasaulio smerkimą, traukimąsi į „gynybines pozicijas, rezistencijos apkasus“. Perspėjęs dėl tokios saviizoliacijos, kardinolas K. Umešas pabrėžia, jog sekant Jėzaus mokymu negalima pasiduoti beviltiškumui, atsiriboti nuo visuomenės, o stengtis ją gelbėti. „Kiekviena žmogiška kultūra, netgi dabartinė, gali būti evangelizuojama“ ir netgi „pokrikščioniška visuomenė“ gali atsiverti Evangelijai per asmeninį ir bendruomenišką susitikimą su gyvuoju Jėzumi Kristumi. Tokia yra dabartinių ganytojų ir apaštalų misija ad gentes. Jie neturėtų išsigąsti sunkumų ir susitaikyti su esama padėtimi, nes tai reikštų pačių kunigų tikėjimo silpnumą.

Jėzus taip pat yra perspėjęs dėl tokio „mažatikių bailumo“ (plg. Mt 8, 26), ragindamas savo apaštalus „eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai“ (plg. Mk 16,  15). Todėl Dvasininkijos kongregacijos prefektas ragino kunigus „nesėti Dievo Žodžio sėklos tik pro mūsų klebonijų langus“, bet eiti į visas šiuolaikinio visuomenės gyvenimo sritis ir jas evangelizuoti. „Lankykime šeimas, kiekvieną asmenį, pirmiausia visus pakrikštytus, kurie yra nutolę nuo tikėjimo. Mūsų žmonės nori jausti Bažnyčios artumą“, – teigia kardinolas K. Umešas. Jis užtikrino Viešpaties paramą šioje didžiojoje misijoje, kuris pats beldžiasi į evangelizuojamų žmonių širdis.

Pavyzdingas kunigo gyvenimas – veiksminga katechezė

Rugpjūčio 5 dieną savo vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe (netoli Romos) vykusioje bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Benediktas XVI taip pat kalbėjo apie išvakarėse liturgijoje minėtą šventąjį Arso kleboną ir jo pavyzdžio svarbą šiandienos dvasininkams. Pirmiausiai jis pabrėžė Bažnyčios patvirtintą kunigo J. Vianėjaus šventumą, kadangi „nuo šventumo priklauso kiekvieno dvasininko liudijimo tikrumas ir misijos efektyvumas“. (Popiežius Pijus X beatifikavo Arso kleboną 1905 metų sausio 8 dieną, o popiežius Pijus 1925 metų gegužės 31 dieną jį paskelbė šventuoju ir pasaulio diecezinių kunigų globėju. 1959 metais popiežius Jonas XXIII  šv. Jonui Vianėjui paskyrė savo encikliką, o 1986 metais popiežius Jonas Paulius II  aplankė Arsą kaip maldininkas).

Nurodydamas į žymiojo kunigo sudėtingo gyvenimo pradžią, Šventasis Tėvas pabrėžė katalikiškos aplinkos šeimoje svarbą dvasinei brandai. Šv. Jono Vianėjaus tėvai buvo stokojantys materialinių gėrybių valstiečiai, bet „turtingi žmoniškumu ir tikėjimu“. Jaunystėje būsimasis šventasis dirbo žemės ūkio darbus ir ganė galvijus, todėl palyginti vėlai išmoko skaityti ir rašyti, tačiau nuo mažumės dorybingos motinos buvo išmokytas melstis. (1789 metais, kai Jonui Vianėjui buvo vos treji, prasidėjus Prancūzų revoliucijai viešoji religinė veikla buvo uždrausta. Tada visa šeima dalyvaudavo pogrindinėse pamaldose, į kurias tekdavo vykti daugelį kilometrų. Būsimasis šventasis taip pat slapta turėjo rengtis Atgailos, Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentų priėmimui. Kupina pavojų tuometinių pogrindžio kunigų veikla darė gilų įspūdį J. Vianėjui, kuris į juos žiūrėjo kaip į didvyrius, ir tai stiprino dvasinį pašaukimą.)

Popiežius Benediktas XVI atkreipė dėmesį į kitą svarbų aspektą: Jonui Vianėjui rengiantis kunigystei „išmintingi dvasininkai“ šiame neeiliniame jaunuolyne gebėjo įžvelgti „šventumo horizontą“. Iš tikrųjų dėl objektyvių (permaininga politinė padėtis porevoliucinėje Prancūzijoje) ir subjektyvių (mokslai, ypač lotynų kalba, jam sunkiai sekėsi) aplinkybių kelias į sakramentinius šventimus buvo ilgas ir nelengvas, kupinas kliūčių, nesusipratimų bei abejonių. Pagaliau 1815 metų rugpjūčio 13 dieną beveik trisdešimtmetis Jonas Vianėjus Grenoblio katedroje buvo įšventintas kunigu. Dar po trejų metų jis paskiriamas į mažą Arso parapiją, kurios klebonu tarnavo keturis dešimtmečius – iki žemiškosios mirties ir kur iškilo į kunigiško šventumo zenitą.

Visas Arso klebono kunigiškas gyvenimas „buvo gyvoji katechezė, kuri buvo ypač veiksminga, nes žmonės matė, su kokiu atsidavimu jis aukoja šv. Mišias, meldžiasi prieš tabernakulį, ilgas valandas praleidžia klausykloje“, sakė Šventasis Tėvas bendrosios audiencijos dalyviams. Šv. Jonas Vianėjus labiausiai išgarsėjo visoje Prancūzijoje kaip nepailstantis nuodėmklausys, kasmet išklausantis 80–100 tūkstančių išpažinčių ir Atgailos sakramento šventimą suprantantis kaip vieną svarbiausių apaštalavimo elementų. Dėl to popiežius Jonas Paulius II šventąjį Arso kleboną yra pavadinęs „klausyklos kankiniu“, kadangi būdamas taip savanoriškai „įkalintas“ iki 17 valandų per dieną jis darė viską, kad sutaikintų penitentus su Dievu ir pačiais savimi. Teigiama, kad šiam tikslui į Arsą buvo organizuojami specialūs traukinių maršrutai piligrimams ir kad šv. Jonas Vianėjus išpažinčių klausė jau sunkiai sirgdamas – beveik iki išėjimo į amžinybę 1859 metų rugpjūčio 4 dieną.

Racionalizmo ir reliatyvizmo „diktatūrose“ uždaviniai tie patys

Galbūt svarbiausia popiežiaus Benedikto XVI katechezės apie šv. Joną Vianėjų dalis yra svarstymai, kiek šventojo Arso klebono pastoracinė metodika tinka dabartinėms XXI amžiaus kultūrinėms ir socialinėms sąlygoms. Šventasis Tėvas pripažino, kad mūsų gyvenamasis laikotarpis, palyginti su XIX amžiaus viduriu, yra gerokai pasikeitęs, pagaliau ir sielovadinės charizmos visada yra individualios. „Tačiau taip pat aišku, jog egzistuoja gyvenimo būdas ir esminiai siekiai, kuriuos įgyvendinti yra pašaukti visi žmonės“ kiekvienu jų gyvenamuoju laikotarpiu. Tas pats pasakytina ir apie kunigo veikimą, ypač kas liečia pasiaukojančią ištikimybę iš Dievo gautai ganytojiškai misijai ir visišką pasitikėjimą Apvaizda.

Popiežius teigė, kad šv. Jonui Vianėjui pavyko atversti net labiausiai „užkietėjusias“ nusidėjėlių širdis visų pirma ne dėl asmeninių savybių, bet dėl draugystės su Kristumi. „Tikrąja jo ganytojiškos sėkmės paslaptimi buvo jo meilė skelbiamam, švenčiamam ir išgyvenamam Eucharistijos slėpiniui, – sakė Šventasis Tėvas. – Eucharistinis bendravimas veda į visišką asmeninio gyvenimo pertvarką, kuri su didžiule jėga atveria žmogaus vidinį „aš“ ir kuria naująjį „mes“. Toks vaisingas dialogas tarp Dievo ir kunigo, papildomas iškiliomis asmeninėmis savybėmis, skatino šv. Jono Vianėjaus sielovadinį išradingumą priešinantis porevoliucinėje Prancūzijoje įsivyravusiam racionalizmui, kuris negebėjo patenkinti tikrųjų dvasinių žmogaus poreikių.

Šiandienos visuomenės iššūkiai net ir po 150 metų yra ne ką menkesni, nes anuometinę „racionalizmo diktatūrą“ pakeitė daugelyje gyvenimo sričių stebima „reliatyvizmo diktatūra“. Tačiau tiek ankstesnis racionalizmas, bandęs „sudievinti“ žmogiškuosius gebėjimus, tiek ir dabartinis reliatyvizmas, skatinantis abejones dėl pažinimo, „neduoda adekvataus atsako į teisėtą žmogaus siekį išnaudoti savo protą, kaip išskirtinį savosios tapatybės bruožą“. Tuo labiau kad šiandien, kaip ir praeityje, žmonės ieško „galutinių atsakymų“ dėl gyvenimo prasmės ir pilnatvės. Šventasis Tėvas priminė, kad ir Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) tėvai, gerai suvokdami šį „kiekvieno žmogaus širdyje liepsnojantį tiesos troškimą“, ragino dvasininkus būti „ugdytojais tikėjime“, kurti „tikrą krikščionių bendriją“, kuri padėtų žmonėms „rasti pas Kristų vedantį kelią“.

Vadovaujantis šiuo mokymu, kaip ir šventojo Arso klebono pastoracinės veiklos pavyzdžiu, Benediktas XVI patvirtino, kad svarbiausias uždavinys kiekvienam dvasininkui yra asmeninė ir kasdien tobulinama bendrystė su Kristumi. Tik tada jis galės atverti žmonių širdis Viešpaties meilei ir įžiebti entuziazmą bei dvasinį gyvybingumą jam paskirtoje bendruomenėje.

© 2009 „XXI amžius“