2009 m. rugsėjo 2 d.
Nr. 61
(1753)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Dailininkas, fotomenininkas, katalikas

Dailininkas ir fotomenininkas
Vytautas Tamoliūnas
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Liepos 15 dieną, eidamas 55 metus, po sunkios ligos mirė menininkas, Lietuvos dailininkų ir Fotomenininkų sąjungų narys Vytautas Tamoliūnas. Jis gimė 1955 m. balandžio 17 dieną Telšiuose, 1978 metais baigė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, įgijo dailininko-apipavidalintojo specialybę.  

V. Tamoliūnas tapybos, fotografijos srityse garsėjo kaip produktyvus kūrėjas, aktyvus parodų ir plenerų dalyvis. Jo daugiausia lyriškos, šviesios, nostalgiškos drobės priskiriamos neoimpresionizmui: menininkas smulkiais potėpiais kūrė mirgantį, tarsi judantį paveikslų paviršių, o persiliejančių spalvų niuansai sutverdavo švytėjimo, vaizdo skaidrumo įspūdį. V. Tamoliūnas mėgo įprastus gamtos įvaizdžius, tačiau jam pavykdavo pakylėti banalius motyvus iki subtilaus, garsiai nedeklaruojamo sakralumo lygmens, užčiuopti būtį, besiskleidžiančią lietaus šuoruose, žolės šnarėjime, brėkštančio ryto tyloje.

2001 metais V. Tamoliūnas tapo Dailininkų sąjungos nariu, o 2005 metais įstojo į Fotomenininkų sąjungą. „Fotografavau nuo vaikystės. Fototechnikos pradmenis įgijau S. Žuko technikume. Tačiau paviliojo tapyba – šis procesas malonesnis nei turkštis fotovonelėse“, – kadaise žurnalistams yra sakęs V. Tamoliūnas. Tačiau vėliau, kai atsirado skaitmeninė fotografija, menininkas tapo jos gerbėju. Įvairiuose renginiuose jis įamžindavo menininkų portretus, yra pristatęs jų parodą. V. Tamoliūnas taip pat yra sukūręs ir skulptūrų, objektų, instaliacijų, eksperimentavo jungdamas fotografijos ir dailės technikas. Yra surengęs daugiau kaip 60 parodų, už dailės ir fotografijų parodas yra pelnęs apdovanojimų.

Po to, kai 1997 metais po operacijos neteko dukrelės, V. Tamoliūno kūriniuose atsirado ir religinės tematikos bruožų – gimė tapybos kūrinių ciklas „Pamąstymai apie Kryžių“, vėliau – „Ramumos“, „Sielos lietus“, „Vandenai“, „Gyvasis vanduo“,  „Žolynų misterija“. „Vytautas netgi norėjo numirti per Žolinę. Sakydavo: „Tiek pievų pritapiau – mane galėtų pasiimti per Žolinę“. Tačiau išėjo anksčiau. Jis buvo prisiekęs katalikas gerąja prasme, keliavo į įvairias piligrimines keliones Europoje.

„Puikus draugas, reaguojantis į kiekvieną bičiulių prašymą, kantrus, idealus bendraujant, visų laukiamas ir mylimas“, – tokiais epitetais dailininką apibūdina bičiuliai. Kiti priduria – žmogus, kupinas meilės gyvenimui. V. Tamoliūnas buvo dažnas svečias Plokščiuose, nes čia turėjo sodybą. Plokštiečiai jį matydavo ir besimeldžiantį bažnyčioje. 1996 metais čia vyko pleneras, skirtas K. Sklėriaus 120-osioms gimimo metinėms, kuriame dalyvavo ir Vytautas. Jo žmona Rimantė žurnalistams yra sakiusi, kad vyras prašęs Plokščiuose kada nors surengti jo vardo plenerą. Tamoliūnus Plokščiuose dažnai aplankydavo Vytauto kolegos menininkai. Su Simonu Gutausku, Feliksu Bulaka, Jūračiu Zalensu Vytautas eidavo žvejoti į Nemuną. Ten jie turėjo neišduodamą žvejybos vietą – Karšyną. V.Tamoliūnas buvo ir dailininkų žvejų parodų „Vienam gale…“, „Vytautų parodų“ organizatorius.

„Gilus žmogus, visokiomis temomis buvo galima su juo diskutuoti. Be to, nemokėjo pykti. Jei kas nepatikdavo – patylėdavo, pakikendavo, ir viskas. Pasikalbėdavome ir apie žvejybą, ir apie tikėjimą, menus“, – „Kauno dienoje“ prisimena S. Gutauskas.

Menininkas palaidotas Jonučių kapinėse.

XXI

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija