2013 m. balandžio 5 d.    
Nr. 14
(2037)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Gyvenime būtina tobulai sekti Kristų

Telšių vyskupų velykinis laiškas

Mieli Broliai, Seserys Kristuje, Žemaičių Žemės krikščionys!

„Mes jums skelbiame Gerą Naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų“ (Apd 13, 32–33). Jėzaus prisikėlimas yra mūsų tikėjimą vainikuojanti tiesa; ši tiesa, pirmosios krikščionių bendruomenės įtikėta ir išgyventa kaip svarbiausia tiesa, Tradicijos perduota kaip pagrindinė, drauge su kryžiumi skelbiama esminė Velykų slėpinio dalis:

Kristus prisikėlė iš numirusių,

Savo mirtimi mirtį nugalėjo,

Mirusiems gyvybę dovanojo, – gieda mūsų broliai stačiatikiai.

Dievas, mūsų Gelbėtojas, savo išganymo užmoju norėjo pakelti žmogų iš jo nuopuolių ir sugrąžinti į dievišką artumą bei panaikinti atsiskyrimą, kilusį dėl neklusnumo. Kristaus atėjimas kūnu, evangelinio gyvenimo pavyzdys, kančia, mirtis ant kryžiaus, palaidojimas ir prisikėlimas – visa tai tam, kad žmogus būtų išganytas ir sekdamas Kristų susigrąžintų pirmykštę Dievo mylimo vaiko garbę. Todėl gyvenime būtina tobulai sekti Kristų, iš Jo pavyzdžio mokantis ne tik švelnumo, nuolankumo ir kantrybės, kurių kupinas jo gyvenimas, bet pasimokant ir iš jo mirties, kaip sakė Kristaus sekėjas Paulius: „Noriu panašiai kaip Jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių“. Tad kaip mes tampame panašūs į Jo mirtį? Esame palaidoti su juo per krikštą. O kaip esame palaidojami arba kokia mums nauda iš tokio sekimo Kristumi? Pirmiausia privalu pakeisti savo ankstesnįjį gyvenimą. To niekas negali padaryti, jeigu, kaip sakė Viešpats, iš naujo negimsta, o tas atgimimas, kurį ir reiškia anas žodis, yra kitokio gyvenimo pradžia. Todėl prieš pradedant naują gyvenimą dera atsisakyti senojo gyvenimo būdo. Lygiai kaip lenktynininkai, pasiekę vieną lenktynių aikštės galą, prieš apsisukdami ir grįždami atgal turi stabtelti ir atsikvėpti, taip ir gyvenimui keičiantis tarp praeito ir būsimo gyvenimo, atrodo, būtinai turi įsiterpti mirtis. Mirtis nuodėmei atsisakant senojo nekrikščioniško gyvenimo būdo, o kas buvo, ir duoti pradžią tam, kas bus – t.y. gyvenimui su Kristumi čia ir amžinybėje.

Švęsdami Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų, turime savęs klausti ir po to niekad neužmiršti, ką reiškia Velyknaktyje atnaujinti krikšto pažadus ir ką apskritai reiškia krikštas tikinčiojo gyvenime? Kodėl reikia šito sakramento? Pirmą atsakymą mums pateikia jau patys žodžiai, kuriuos Jėzus nurodė kaip krikšto formulę: „Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Krikštas mus panardina Trejybinime Dieve – Dievo vardas tampa mūsų vardu, o mes tampame Jo liudytojais. Būti pakrikštytam, reiškia būti suvienytam su Dievu. Nuo pat krikšto akimirkos Dievas yra su mumis; Jis jau nebe tolimas; Jis yra čia pat ir į Jo buvimą turime nuolatos atsižvelgti; tai Jo dėka mes esame krikščionys. Be to, krikštu būdami suvienyti su Dievu, mes esame suvienyti ir su kitais žmonėmis, mūsų broliais. Krikštas nesuteikiamas atskirai nuo bendruomenės, Jis nėra skirtas tik „man vienam“, bet krikštu žmogus suvienijamas su kitais žmonėmis, krikštas susieja bendrystės ir solidarumo saitais su visu Kristaus Kūnu.

Žodžiai krikšto apeigose – atsižadėjimai, pažadai, invokacijos – byloja, kaip krikštas turi pakeisti mūsų gyvenimo kryptį. Ypač svarbūs krikšto apeigose tariami atsižadėjimo žodžiai.

Atsižadėjimas piktosios dvasios vilionių reiškia tam tikro gyvenimo (nuodėmingo gyvenimo būdo) atsižadėjimą, tokio gyvenimo būdo, kuriame svarbu ne tiesa, bet išorinis įvaizdis, efektas, įspūdis, kuris laikomas tiesa, bet iš tikrųjų tuo žudome žmogų savyje. Atsižadėti nuodėmės, kad galėtume gyventi Dievo vaikų laisvėje, reiškia, kad nuodėmė yra rimtas dalykas, o ne koks nors senamadiškas juokingas žodis. Nuodėmė – neteisingai suvokiama laisvė, laisvė gyventi be Dievo. O juk visokios gyvybės Kūrėjas ir šaltinis yra tik Dievas. Nuo Jo nusigręžę einame mirties keliu. Atsižadėdami Piktosios Dvasios, mes tariame „taip“ Dievui ir „ne“ nuodėmei, kuri norėtų, kad mes patys būtume šio pasaulio dievai. Krikšto apeigų metu išpažįstame tikėjimą. Tai – ne tiek įprasta vien mūsų lūpomis kartojama formulė, bet dialogas, Dievo įsiterpimas į mūsų gyvenimą. Jei sutinkame, kad Kristus būtų mūsų gyvenimo kelias, jei ryžtamės eiti Jo keliu, mes sutinkame, kad Jis būtų mūsų tiesa ir gyvenimas.

Krikštas yra Dievo gerumo apraiška ir tikro gyvenimo pradžia, dovana ir malonė. Esame dėkingi Dievui už šią malonę ir prašome, kad Jis mums padėtų gyvenime atsižadėti piktojo vilionių ir visuomet sakyti „taip“ Dievui. Tai – naujo gyvenimo esmė.

Dievas veikia tyliai, pamažu didžiojoje žmonijos istorijoje statydina savo istoriją. Dievas tampa žmogumi ir tyliai veikia savo tikinčiuosius, o jie tyliai keičia pasaulį. Dievas-Kristus ir šiandien kenčia, miršta ir prisikėlęs ateina pas mus per savųjų ištikimųjų tikėjimą. Dievas per juos – t.y. per tikinčiųjų bendruomenę – be paliovos tyliai beldžiasi į mūsų širdžių duris ir, kai Jam jas atveriame, padaro mus reginčius.

Tai, ką ne visi mato, – ar tai kaip tik nėra dieviška? Dievas nenori mus priblokšti išorine galia, bet duoda laisvę, dovanoja meilę ir ja beldžiasi į mūsų širdis, mus žadina iš dvasios miego. Ir argi ne tariamai tokia mažybė yra tikroji dieviška didybė? Iš Jėzaus sklinda per šimtmečius dieviška šviesa, ji kyla ne vien iš žmogaus, bet iš Jo, Dievo, tapusio žmogumi, šviesa. Argi iš apaštalų, paprastų kaimo žvejų, būtų galėjusi kilti pasaulinė krikščionių bendruomenė – Bažnyčia, – jei juose nebūtų veikusi paslaptinga dieviškos tiesos jėga?

Jei tokio visų laikų apaštalų liudijimo klausomės širdimi ir jį priimame, tada mes pajuntame, kad Jėzus yra ne tik praeityje prisikėlęs, bet ir nuolat prisikelia, nugali mirtį. Jis gyvas. Jam save patikime ir žinome, kad esame teisingame kelyje. Kartu su apaštalu Tomu įdėkime ne tik ranką, bet ir savo širdį į atvertą Jėzaus mylinčios širdies žaizdą ir kartokime šio apaštalo žodžius: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Kartokime kasdien, nuolatos ir niūrus mūsų šiandieninis gyvenimas prisipildys dieviškos šviesos ir džiaugsmo. Kuo daugiau bus tokių Kristuje atgimusių žmonių, tuo šviesesnis bus ir tas pasaulis, kuriame laikinai gyvename mes, mūsų Žemaitija ir Lietuva. Su Tavim eina tautos gyventi, su Tavim eis gyventi, o ne mirti mūsų tauta...

Su tokia viltimi švęskime šių jubiliejinių metų Velykas, Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų!

Telšių vyskupas ordinaras Jonas ir jo pagalbininkas vyskupas Linas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija