|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Motinos širdimi pats Dievas mus myli Kun. Alfonsas Grauslys
Užgeso žvaigždė, skaisčiausiai žibėjus, Saldžiai užmigo, vargus iškentėjus. Tebus leista šiuos šventos giesmės žodžius, skirtus Dievo Motinai, pritaikyti ir savo mylimos mamos šventam atminimui. Rugpjūčio 11 dienos naktį, sulaukusi 88 metų, apleido ji žemelę mūsų mielą. Dabar su šv. Augustinu tariu: Tu žinai, Viešpatie, kokios motinos aš netekau Tikrai, gal nė vieno kunigo motinai neteko tiek dirbti, vargti ir kentėti, ir tai daugiausia dėl mano nebrandumo Per 32 mano kunigystės metus ji buvo didžioji mano padėjėja, globėja ir gynėja. Juk 10 kartų teko kraustytis iš parapijos į parapiją, iš vienų namų į kitus. Kai pradėjome nuo 1981 metų, Molėtai, Dubingiai, Užuguostis, Perloja, Alytus, Inturkė, Biržai, Kulautuva, Kauno Jėzuitų namai, o 2010 m. balandžio 22 d. atsidūrėme Marijampolės Marijos globos namuose. Nors kai buvome sveiki, tai ir to vargo nesijautė, nes kiekviena nauja vieta praturtindavo be galo gerais žmonėmis. Mano kelionės su mama buvo panašios į Viešpaties Verbų procesiją viskas gulė ant mamos pečių, o aš, kaip tas pajungiamas asilaitis nejutau visos gyvenimo naštos. Tik po tos baisios nakties Kulautuvoje 1998 m. spalio 1-ąją susirgo depresija mano gynėja ir jau neatsigavo. Ir ligos patale ji mokė ir apgailestavo: Jau, vaikeli, matyt, aš tau padėt nepadėsiu... Visą gyvenimą mano akys buvo ant tavęs padėtos... Man tik tu akyse stovi... Kad tu manęs iš roza būtum klausęs, taip nebūtų buvę... Naktį nieko nereikia leist niekas gera nemislija, negalvoja... Banditai už pinigus lėkė tiek tūkstančių klebonijos remontui paskirta. Pirma vis mokinau, net drebu, neturiu kur dėtis, kai išeini, niekur nereikia aic ir televizoriaus naktį nešvycie, langų neatidarinėk, durys kad būtų uždarytos. Vienu roz aš tavi, vaikeli, išgelbėjau Taip, jei ne jos maldavimai, ne šauksmas Marija, gelbėk! tai mane jie gal būtų tą naktį ir užbaladoję. Vos tik mama ištarė Marijos vardą, iškart paliovė, išlakstė, palikę mus surištus. Bet mamai pavyko išsilaisvinti rankas ir mane išgelbėjo, nupjaudama elektros laidu užveržtas mano kojas ir rankas Užtat ir sakydavo, kad vienu roz aš tavi, vaikeli, išgelbėjau Ir teisme ji buvo tvirta, o 1999 metais spauda rašė: Kunigo motina 74 metų sulaukusi ir Domicelė Katulienė nebuvo tokia atlaidi (kaip sūnus) užpuolikams. Tegul teismas sprendžia, ar už tokius darbus jiems medalius duoti, ar bausti, sakė nukentėjusioji tris kartus smaugta, pro ašaras maldavusi geriau jau ją nušauti, bet neužmušti klebono... Bet kodėl tik dabar, kai esi ilgam jos netekęs, viską supranti ir įvertini ir tetrokšti, kad didžioji jos meilė ir auka nebūtų veltui, kad pagaliau taptum jai džiaugsmas... Pro nykstantį brangųjį kūną Paskutiniais metais šiaip padėti jau negalėdama, mane kelissyk per dieną žegnodavo ir žegnodavo. Sugrįžusi Tenai, kur nebėra mirties ir norisi maldauti, mama, ir toliau globok ir lauk, dovanok ir priglausk... O, amžino gėrio Kūrėjau, (Anastazas Janulis) Dievas davė gražią laidotuvių dienelę rugpjūčio 13-ąją. Mamos pagerbti ir pasimelsti atvyko Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, monsinjoras Vytautas Sudavičius, jėzuitų provincijolas t. Gintaras Vitkus. Šv. Mišių auką šventė ir į tėviškės Semeliškių kapus palydėjo Semeliškių klebonas kun. Gintautas Jančiauskas, kunigai jėzuitai Stasys Kazėnas ir Vidmantas Šimkūnas iš Vilniaus, Kazimieras Ambrasas ir Jonas Zubrus iš Kauno, Užuguosčio ir Kulautuvos klebonai kunigai Aurymas Tarasevičius ir Šarūnas Petrauskas bei gražus būrelis artimųjų. Visiems labai dėkoju. Užbaigti tebus leista vienos mokytojos mamai skirtais teisingais ir gražiais žodžiais: Esi laimingas žmogus, jei Ją dar turi. Ji lauks, tu skubėsi, jūs apsikabinsite. Esi laimingas žmogus, jei dar gali Jos ko nors paklausti ir jau nebeširsti klausinėjamas. Laimingas, jei nė neširdai niekada... Bet jeigu širdį slegia nepasakyti ar pasakyti ne tie žodžiai, o atsiprašyti nebegali, nes Jos nebėra, atsiprašysi Jos vis tiek, nes ir nesanti Ji tebėra. Juk tebejaučiame savo Motinos rankos spustelėjimą, tebegirdime Jos balsą. Jos veidas tebešmėžuoja minioje ir namo lange, prie kurio stovėjo laukdama mūsų. Niekas kitas taip mūsų nebelauks, niekas kitas taip mumis nebeapsidžiaugs ir niekas taip nebepabars mylėdamas... Atilsėlio po vargų, Tavo kunigėlis Jonas
Keletas bruožų mamos portretui Domicelė (Damutė) Apanavičiūtė-Katulienė gimė 1925 m. rugsėjo 3 d. Semeliškių parapijos Budzylių kaime (Trakų apskr.). 1938 m. birželio 1 d. baigė Semeliškių pradžios mokyklą 4 klases. 1943 metais ištekėjo už Broniaus Katulio ir susilaukė dviejų sūnų: 1944 metais Juozo ir 1946 metais Jono. Buvo be galo darbšti ir stiprios sveikatos. Pusę amžiaus pravargusi kolūkyje, nejautė jokių sentimentų ar nostalgijos buvusiai tvarkai. Bet ir dabarty visokie poneliai nelabai skaitosi su paprastu žmogumi. Tikėjo ateitimi, kad mūsų darbščioji, ištikimoji Lietuvėlė laikui bėgant išsivalys ir susitvarkys. Po Prunskienės atsistatydinimo jos patikėtiniai liko Vagnorius ir Landsbergis. Jie jai buvo teisingi, gražūs ir geri. Visuomet balsuodavo. Šiemet apgailestavo, kad balsuodama už elektrinę suklydusi, sakė, kad sukiš ten visus pinigus ir nebus, iš ko žmonėms pensijų mokėti... Mėgo klausytis pamokslininkų Broniaus Bulikos ir Jono Kaunecko. O mėgstamiausia daina buvo Burkuoja balandžiai po langu. Diedukas pasakojo, kad kai ji buvo mažiukė, negalėjo pakęsti armonikos grojimo: kai tik užgroja, ji ima ne savo balsu rėkti, tai prašydavo negroti, nes tas vaikas užsirėks... Labiausiai visą gyvenimą mėgo tarkuotų bulvių gaminius su grietine, o kai Dubingiuose rado kun. Stasio Čiupalos mamos prisodintų braškių, tai kur važiavome, ten jas sodino ir vasarą jos atstodavo geriausią vakarienę. Iš visų buvusių parapijų geriausia jai buvo Biržuose, kai gyveno sau viena pas dekaną Bronių Strazdą. Būdama tvarkinga ir taupi, išgyvendavo matydama daug nereikalingų knygų. Gaila, kad tik dabar supratau, ką turėjau ir ko netekau: O amžino gėrio Kūrėjau, Tau ačiū už viską. Kun. Jonas Katulis
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |