Tėviškės lobiai
Dešimt pastatų ir viena... gaspadinė Vytautas BAGDONAS
| Sodybos šeimininkė svėdasiškė pedagogė
Kristina Rimkuvienė |
| Vežimas dabar tik puošią kiemą |
Kai neseniai Anykščių rajono savivaldybės gražiausiai
tvarkomų sodybų konkurso apžiūros komisija lankėsi Debeikių seniūnijoje, seniūnas
Alvydas Simonavičius pasiūlė būtinai aplankyti Antupių kaime esančią Svėdasų Juozo
Tumo-Vaižganto gimnazijos matematikos mokytojos Kristinos Rimkuvienės sodybą.
Ir tikrai čia buvo ką apžiūrėti, kur akis paganyti.
Neatsitiktinai K. Rimkuvienės sodyba pateko tarp gražiausiai tvarkomų Debeikių
krašto sodybų, už sėkmingą dalyvavimą rajono sodybų apžiūroje pedagogei buvo įteikta
savivaldybės administracijos direktoriaus Viliaus Juodelio padėka.
Pedagogė juokauja, kad josios sodyboje yra net dešimt pastatų, kuriuos tenka prižiūrėti
tiktai vienai gaspadinei jai pačiai. Į Debeikių kraštą K. Rimkuvienė atkeliavo
beveik prieš keturias dešimtis metų iš Molėtų rajono, Dubingių. Augo gausioje
pedagogų šeimoje (vaikų buvo net devyni). Jų šeima gyveno mokykloje, ten mergaitė
žaisdavo, ten ir pradžios mokslus išėjo. Baigusi mokyklą, nusprendė pasekti tėvų
pėdomis ir tapti pedagoge. Baigus institutą, Dubingiuose prasidėjo ir savarankiškas
jos kelias. Paskui atvažiavo į Anykščių rajoną, Debeikių seniūniją, ir pradėjo
mokytojauti Mickūnų pradinėje mokykloje. Kurį laiką teko būti ir šios mokyklos
vedėja. Mickūnuose jauna mokytoja gyveno mokyklos antrajame aukšte buvusiame bute.
Čia, Mickūnuose, susipažino su būsimu savo vyru Stasiu Antanu. Kai ištekėjo, apsigyveno
vyro tėviškėje Antupiuose. Čia augo daug senų medžių, kurių kirsti neleido ir
vyras, ir kartu gyvenę jo tėvai. Ne tik medžių, supančių sodybą, nekirto, bet
dar ir sodino jaunus medelius. Todėl dabar, kur tiktai bepažvelgsi, aplink daugybė
įvairių rūšių medžių. Atrodo, kad pastatai stovi tiesiog parke tarp medžių.
Jau keleri metai, kaip vyro nebėra. Nuo to laiko Kristina nebelaiko gyvulių, tiktai
bičių neatsisakė sodyboje jų yra šešios šeimos. Vyro atminimui vis dar kieme
stovi arklinis vežimas, skirtas šienui vežti. Pasak Kristinos, juo jau niekas
nebevažiuoja, niekas nieko nebeveža. Mokytoja neišmetė ir senų rakandų jie puošia
pastatų sienas, įkomponuoti į gėlynus. Šalia senųjų medžių sparčiai kyla aukštyn
liauni beržai, ąžuoliukai, stiebiasi pušelės. Su pasididžiavimu sodybos šeimininkė
svečiams rodo ąžuoliuką Poviliuką ir eglutę Ievutę du medelius, pasodintus jos
vaikaičių garbei. Čia pat tvenkinys. Visur švara, tvarka, kiekvienas daiktas
turi savo vietą. Netgi skalbinių kieme nepamatysi jie džiūsta tolėliau, tarp
eglių specialiai tam įrengtoje vietoje. O nuo gėlių net akys raibsta. Vien tulpių
žydi koks šimtas rūšių. Tarp gėlių prisodinta įvairių prieskoninių augalų gali
ir gėlėmis pasigėrėti, ir prieskonių prisiskinti... Rimkų sodyboje neįprasta
nukirsti net ir vėtrų nulaužtą medį. Kai vėjas nulaužė pusę liepos, ji buvo taip
apipjauta, kad liktų toliau žaliuoti. Ir dabar liepa gyva, žaliuoja, vaikaičiai
supasi joje pakabintose sūpuoklėse. Ne visuomet šioje
sodyboje buvo taip gražu ir tvarkinga. Mat, visai netoli jų sodybos stūksojo kolūkio
fermos, o kone kiemo viduryje būta šakniavaisių sandėlio. Rimkai nuo tokios kaimynystės
atsitvėrė medžiais, įveisė beržynėlį. Bet ir medžiai neapsaugojo nuo šiukšlių.
Tiktai kai kolūkio nebeliko, fermos ir sandėlis buvo nugriauti. Tačiau dalis to
pastato tebeliko iki šiolei ant žemės tebėra betono plokštės, po jomis erdvus
rūsys. Namiškiai planuoja ant tų blokų įsirengti sporto aikštyną.
Po darbo Svėdasų gimnazijoje visą savo laisvalaikį Kristina Rimkienė skiria sodybos
priežiūrai. O tų kasdienių darbų nors vežimu vežk. Daug triūso reikalauja gėlynai,
parko priežiūra. O rudenį gerai pavargti tenka, kol lapus išgrėbi. Žinoma, padeda
ir dukros: Auksė, Lina, Laura, Laima. Nors jos gyvena toli nuo Antupių, tačiau
vis parskuba Tėviškėn. Džiaugiasi mokytoja ir geromis savo dukromis, ir puikiais
žentais, ir mielais vaikaičiais visus juos vadina savo vaikais. Didžiuojasi
ir tuo, kad vaikai nesibijo darbo, kaimo gyvenimo, o sulaukę pensijos net žada
sugrįžti iš miestų ir čia apsigyventi... Anykščių rajonas
Autoriaus nuotraukos © 2014 XXI
amžius |