2015 m. balandžio 24 d.    
Nr. 16
(2136)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Telšių vyskupijoje

Tauragės dekanate

Pašauktas uždegti Dievo meilės ugnį

Malda prie kun. Stanislovo Letuko kapo

Akmenės klebonas kan. Egidijus Zulcas
kalba sakralinės popietės dalyviams

ADAKAVAS. Kovo 22 dieną Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje klebonas kun. Stasys Šlepavičius ir LVK Generalinio sekretoriaus pavaduotojas kun. Darius Trijonis šv. Mišias aukojo už nuo 1997 metų čia klebonavusį kun. Stanislovą Letuką, kurį, jauną ir energingą, sulaukusį vos 48-erių, pasišaukė Viešpats 2003 metų kovo 22-ąją. Įšventintas kunigu buvo 1983 m. gegužės 29 d. Kauno Arkikatedroje bazilikoje. 1983–1986 metais dirbo vikaru Kuršėnuose ir aptarnavo Varputėnus; 1986–1992 metais – Vainuto klebonas, o nuo 1989-ųjų aptarnavo Žvingių parapiją; 1992–1996 metais – Barstyčių ir Notėnų klebonas, 1996–1997 metais – Skuodo altaristas. Neilgas buvo kunigo gyvenimo kelias, bet ne kilometrais, ne metais jis matuojamas.

Nedaug galėčiau papasakoti apie kunigą Stanislovą, nes neilgai jį pažinojau: buvo linksmas, žvalus, energingas, sakė gražius pamokslus. Nedrąsiai pabandžiau pakalbinti keletą parapijiečių. Pirmosios pasiteiravau bažnyčios tvarkytojos Angelės Neteckienės. Bet iš patirties žinau, kad, apie kurį kunigą jos bepaklaustum, jai visi iki vieno buvo nuostabūs. Kiek bekalbinau žmonių, visi vieningai tvirtino, kad tai buvo be galo pamaldus žmogus. Adakaviškė Ona Butvilienė, buteniškės Grasilda Kiltinavičienė, Lina Maraulienė apie kun. S. Letuką kalbėjo, kad su visais jis buvo labai draugiškas, nuoširdus, neturėjo puikybės, labai mylėjo ir jaunus, ir senus, po šv. Mišių už mirusįjį nuo savęs visada sukalbėdavo litaniją. Labiausiai sujaudino buvusios adakaviškės Jolitos Griškuvienės pasakojimas. Ir Jolita, ir jos vyras Raimondas džiaugėsi, kai susilaukė sūnaus Liuduko. Bet laimė truko neilgai: mama su vos vieno mėnesio ir dviejų savaičių sūneliu atsidūrė Kauno klinikose. Diagnozė – skilvelių tachikardija – toks širdies ritmo sutrikimas, kai širdies ritmas generuojamas skilveliuose, o širdies plakimo dažnis būna 160–240 kartų per minutę. Nei vaistai, nei elektrošokas nepadėjo. Gydytojai pasakė: „Padarėme viską, ką galėjome. Ruoškitės laidotuvėms“. Liuduko promočiutė Ona Sarbalienė, amžiną jai atilsį, nuskubėjo į bažnyčią, paprašė kunigo aukoti šv. Mišias. Visi meldėsi, o kunigas Stanislovas Letukas meldėsi daugiausiai. Po trijų parų Liudukas reanimacijoje atgavo sąmonę, pradėjo pats kvėpuoti. Po mėnesio gydytojai laimingus tėvelius su mažyliu išleido į namus. Kai namiškiai jiems dėkojo, gydytojų atsakas buvo toks: „Čia ne mūsų nuopelnas, dėkokite Dievui“. Pasirodo, tuo metu Liudukas buvo trečias vaikas Lietuvoje, kuriam buvo diagnozuota tokia liga, ir vienintelis, kuris iš ligoninės išvyko visiškai sveikas, jokių vaistų gydytojai neišrašė. Vėliau, sutikęs Liuduką su tėveliais bažnyčioje, kunigas Stanislovas Letukas visada paglostydavo galvą sakydamas: „Tu – mano išmelstasis. Užaugęs gausi būti kunigu“. Žiūrėdavo tada trejų ar ketverių metų pyplys į kunigą didelėmis akelėmis ir nieko nesuprasdavo. Dabar Liudas jau aštuntokas, atvažiavęs į Adakavo bažnyčią, prieina ir prie kunigo kapo, uždega žvakelę.

„Mūsų pašaukimas – šiame šaltame pasaulyje uždegti Dievo meilės ugnį“, – yra pasakęs Peteris Lippertas, 1936 metais Šveicarijoje miręs jėzuitas. Šie jo žodžiai labai tinka kun. S. Letuko gyvenimui apibūdinti. Jo įžiebta Dievo meilės ugnis dega ir Liuduko, ir jo tėvelių, ir daugelio Adakavo parapijos žmonių širdyse.

Zita Jarašūnienė,
Adakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pastoracinės grupės narė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija