2016 m. birželio 17 d.    
Nr. 24
(2192)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...


XXI Amžius


Likimai

Pabėgimas iš Mažeikių kalėjimo

Albertas Ruginis

Buvę politiniai kaliniai, Mažeikių
gimnazijos auklėtiniai, susitikę
po 43 metų prie buvusio Mažeikių
saugumo kalėjimo 1992 m. gegužės 8 d.
Iš kairės: Antanas Kazakauskas,
Pranas Dargis, Romas Makauskas,
Stefa Voraitė-Čerkasienė, Steponas
Voras, Valė Striaupytė-Auksakienė,
Albertas Ruginis, Sofija Šviesaitė,
Antanas Žukas, Viktoras Degutis,
Dionyzas Ruginis, Zelma
Klemanaitė-Sebastijonienė,
Juozas Statkus

1940 m. birželio 14 d. atėję sovietai jau spalį Lietuvoje įkūrė 12 NKVD vidaus kalėjimų, kuriuose kalėjo daugiau kaip 5000 politinių kalinių. 1945 metais kalėjimai buvo visose apskrityse. Daugelyje miestelių veikė pirminio sulaikymo kameros (KPZ) bei stribynai, kuriuose vyko pirminiai suimtųjų tardymai.

Mažeikių NKVD kalėjimas įsikūrė buvusioje areštinėje, Laisvės ir J. Jablonskio gatvių kampe, raudonų plytų pastate (vėliau ten buvo Mažeikių elektrinė). 1945 m. birželio 24 d. Mažeikių NKVD viršininkas Verikas raportavo saugumo ministrui Bartašiūnui, kad kalėjimui saugoti paskirti 6 stribai ir 4 milicininkai (Kriščenavičius, Dargis, Tenteris bei Visockis), kad kalinius stebi gydytojas Krasauskas, o kameros dezinfekuojamos kas penkios dienos.

1945 metų liepą iš 16-osios sovietinės lietuviškos divizijos buvo atrinkta 1000 buvusių karių dirbti NKVD sistemoje. 116 iš jų tapo kalėjimų prižiūrėtojais. Į Mažeikius prižiūrėtojais buvo paskirti penki buvę kareiviai.

Kaip prisiminė Mažeikiuose kalėjęs Kazimieras Mikužis, prižiūrėtojais dirbo trys broliai Pozdniakovai, berods, iš Balėnų kaimo, strazdanotas raudonplaukis Dabrys, dar vadinamas kiaušinvagiu, ir dabita Miknys, vėliau tapęs Akmenės milicijos viršininku. Po kurio laiko išprotėjęs jisai slankiodavo Mažeikių gatvėmis. Sargybos viršininkas buvo gražus vyras Gavrilovas iš Kalnėnų kaimo.

Greitai saugumo kalėjimas buvo įrengtas Mažeikių savivaldybės pastato rūsyje ir pirmo aukšto dalyje. Šešios kameros talpino 50 kalinių, kurie būdavo vedžiojami į tardymus MGB pastate J. Basanavičiaus gatvėje, priešais Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią. Po to per Šiaulių ir Vilniaus Lukiškių kalėjimus etapais jie buvo siunčiami į sovietinius lagerius Kazachstane, Mordovijoje, Vorkutoje, Norilske.

Šiemet sukanka 70 metų nuo garsiojo kalinių pabėgimo iš Mažeikių kalėjimo.

1946 metų vasarą su broliu grįžome iš žvejybos Ventos upėje. Išgirdome intensyvų šaudymą mieste, šūviai tolo link durpyno. Kitą dieną sužinojome – pabėgo kaliniai iš saugumo kalėjimo. Apie pabėgimą Mažeikių MGB akte rašoma: „1946 metų birželio mėn. 3 d. 20 val. 45 min. iš Mažeikių apskrities MGB vidaus kalėjimo kamerų pabėgo grupė asmenų: K. Žemalis, V. Bičkus, P. Jonušas, P. Repšys, A. Pušinskas, P. Bukauskas, K. Dacys, V. Paulauskas, A. Kesminas, A. Jablonskis, Pr. Bružas, V. Stonkus, S. Akavickas, A. Stanys, Ž. Ozolas, P. Senkus, K. Latakienė, B. Lukaitė“. Anot prižiūrėtojo Smirnovo, pabėgimo aplinkybės buvusios tokios: „20 val. 40 min. budintysis kamerų prižiūrėtojas seržantas Smirnovas, būdamas vienas, atidarė kamerą Nr. 2 ir pasiūlė kaliniams Akavickui ir Jablonskiui išnešti į kiemą išmatų rėčką, o prižiūrėtojas Smirnovas liko koridoriuje prie neužrakintos kameros. Išplovę rėčką, kaliniai grįžo į koridorių. Matydamas, kad apsaugos daugiau nėra, kalinys Jablonskis griebė prižiūrėtoją už gerklės. Akavickas, Bružas ir kiti kaliniai surišo Smirnovą ir uždarė kameroje Nr. 2. Iš Smirnovo atėmė raktus, atrakino kamerą Nr.1 ir paleido kalinius. Bėgliai iš budėtojų kambario išnešė 4 automatus, šautuvą, naganą. Sugadinę telefono ryšį, išėjo iš kalėjimo kiemo ir trimis grupėmis išsiskirstė Laižuvos, Viekšnių, Tirkšlių kryptimis. Išgirdusios triukšmą, kalinės moterys išlaužė savo kameros duris. Dvi kalinės pabėgo. Kalinė Bronė Girdvainytė atidarė kameros Nr. 2 duris ir išleido prižiūrėtoją Smirnovą, kuris, išbėgęs į gatvę, pranešė liaudies gynėjams, bet jie nesiėmė reikiamų priemonių padėti sugaudyti bėglius“.

1946 m. birželio 12 d. LKP (b) CK biuras priėmė nutarimą Mažeikių apskrities skyriaus viršininką P. Samariną iš darbo atleisti, pareiškiant jam griežtą partinį papeikimą su įrašymu.

Ne visi, galėję pabėgti, bėgo. Kameroje liko Aleksas Budžys, senyvo amžiaus žmogus, sirgęs astma. Įsiutę stribai su puodyne Budžiui perskėlė galvą (A. Budžys gavo 10 metų lagerio ir mirė Karagandos lageryje). Kameroje pasiliko ir Barstyčių klebonas kun. Kostas Šleinius. Jis po 3 mėn. buvo paleistas. Bet vėliau vis tiek atsidūrė Omsko lageryje.

Bronė Girdvainytė (g. 1923 m.), Laumių kaimo mokytoja, išleidusi prižiūrėtoją Smirnovą, pati nebėgo, bet bausmės neišvengė. Nuteista 10 metų, mirė Pečioros lageryje.

Justina Sadauskaitė (g. 1923 m. Rumšaičių k.), išleista iš kameros, pavaikščiojo po turgavietę ir vėl grįžo į kamerą. Nuteista 10 metų, kalėjo Magadane. Grįžusi gyveno Šilutėje.

Barbora Lukaitė (g. 1925 m. Vabalių k.), atbėgo prie Ventos upės. Nemokėdama plaukti, pasislėpė po krūmu. Kitą dieną kareiviai su šunimis ją surado. Mušė, sulaužė kojas. Buvo nuteista 5 metams, kalėjo Vorkutoje, Potmoje (Mordovijoje).

Pranas Senkus (g. 1901 m.), Renavo zakristijonas, po pabėgimo buvo greitai sugautas. Į Šiaulių kalėjimą atvežtas pamušta akimi, į ją revolverio rankena daužė karininkas. P. Senkus nuteistas 8 metus lagerio.

Troškučių kaimo gyventojas Stasys Akavickas (g. 1923 m.) irgi neilgai džiaugėsi laisve. MGB viršininko Veriko pranešime fiksuota, kad po susišaudymo, kurio metu žuvo stribas Bronius Letukas, Stasio Akavicko kūnas rastas prie tilto ties Račių kaimu.

Mokytojas Petras Bukauskas, Vaclovas Bičkus ir dar du vyrai, atbėgę prie Ventos upės, ją perplaukė. V. Bičkus plaukti nemokėjo, tai jį vyrai perplukdė. Vėliau jie įsijungė į partizano Šleiterio būrį. P. Bukauskas tapo Ylakių kuopos vadu, slapyvardis – Šležas. Jis ir dar keturi kovotojai 1947 09 27 žuvo prie Pragulbos upelio. Mosėdyje jiems pastatytas paminklas.

A. Pušinskas iš Laumių kaimo legalizavosi 1947 metais.

Kazys Dacys vadovavo partizanų būriui Sedos ir Platelių apylinkėse. Susirgo ir mirė Jazdauskiškių kaime ir slapčia naktį palaidotas Gegrėnų kaimo kapinėse. Jį palaidojo Valius Paulauskas-Margis, buvęs kelio darbininkas Barstyčiuose. Jis irgi partizanavo ir žuvo 1952 metais Kervių k.

A. Jablonskis vėl suimtas tik 1954 metais ir nuteistas 8 metus lagerio.

Vacys Stankus-Uosis (g. 1926 m.) pabėgęs partizanavo Latvijoje, buvo sužeistas. Vėl areštuotas Panevėžyje 1949 metais Igno Viskonto pavarde. Iš lagerio grįžęs gyveno Jelgavoje Latvijoje, ten ir mirė 1970 metais.

Antanas Stanys-Želmuo – LLA Sedos kuopos skyrininkas. Pabėgęs dar su vienu kaliniu perplaukė Ventos upę. Užėję į ūkininko pirtelę išsidžiovinti rūbų, pajuto, kad yra supami kareivių. Abu išbėgo skirtingomis kryptimis. Draugą rusai sugavo, o Antaną vienos sodybos šeimininkai paslėpė, persekiojantiems kareiviams nurodė klaidingą kryptį. A. Stanys įsijungė į Sedos partizanų būrį. Kautynėse du kartus sužeistas. Žuvus draugams, likęs vienas slėpėsi pas Antaną Ruginį Mažeikių kaime. 1952 metais eilinės amnestijos metu legalizavosi. Dirbo melioracijos įstaigoje buhalteriu. Mirė 1996 metais Kaišiadoryse.

Pabėgti iš kalėjimo bandyta ir anksčiau, tačiau nepavyko. Mažeikių gyventojas Juozas Vaičiulis matė, kaip 1946 m. rugsėjo 21 d. šokantis per kalėjimo tvorą buvo nušautas Barstyčių kelių meistras, LLA štabo narys Jonas Paulauskas (g. 1923 m.).

Kalėjime žūdavo ir bėgti nebandę kaliniai. Kuršėnų MGB skundėsi saugumo ministrui, kad Mažeikių MGB suėmė Kruopių valsčiaus Rudausių kaimo gyventoją Stefą Butkutę ir ją 1948 m. gruodį užmušė.

1950 metais, po šešių aktyvaus tardymo dienų kalinys Bronius Giedraitis Mažeikių kalėjimo kameroje iš skarelės pasidarė raištį ir pasikorė ant lango grotų.

1949 metų birželį, po penkių dienų, praleistų saugumo būstinėje, patekau į Mažeikių kalėjimo 1-ąją kamerą. Ji buvo pilna ir man vietos įsikurti beliko ant grindų šalia išmatų rėčkos – „parašos“. Kameroje radau mažeikiškius, „Jaunųjų Lietuvos partizanų“ organizacijos narius, Steponą Vorą, Romą Makauską ir Vytautą Buivydą, „Sakalų“ štabo vadą Antaną Čerkasą ir štabo narį Olesį Pundzių, neseniai po Purvių miško kautynių į nelaisvę patekusį „Vyčio“ būrio partizaną Adomą Žukauską ir būrio ryšininkus bei rėmėjus Kazį Paulauską ir Stasį Kojelį. Prižiūrėtojas per durų langelį padavė kirpimosi mašinėlę ir vyrai man trumpai nukirpo plaukus. Dar patarė prie kameros sienų nesiliesti, po gultais nelįsti, dieną negulėti. Nakčiai uždegdavo žibalinę lempą be stiklo, kuri labai rūkdavo. Nuo lempos suodžių sienos buvo juodos, o mums, kvėpuojantiems tokiu oru, po nosimi buvo juodi „ūsai“. Gulėjome kaip silkės ir ant šono vertėmės pagal komandą kartu.

Kameros sudėtis keitėsi. Kartą įmetė ruselį Vorobjovą – tikrą žvirblį – mažą, išsipūtusiu iš bado pilvu, buvusį žvejybos laivo „Venta“ kapitoną. Pasigėrę jūreiviai uždegė laivą, o kapitonas kažkodėl atsidūrė mūsų kameroje. Neilgai tepabuvo.

Pabuvojo mūsų kameroje klierikas Napoleonas Morkūnas (grįžęs iš lagerių, jis vėliau klebonavo Švenčionių r.), Jurbarko girininkas Albertas Krolis... Kitų pavardės išdilo iš atminties. Vėliau čia pateko ir „Vyčio“ būrio partizanas Algis Beleckas, po Purvinės mūšio išlikęs gyvas.

Kameroje sutikau Praną Bružą, kuris tą lemtingą 1946 m. birželio 3 d. pabėgo iš kalėjimo. Pasakota, jog P. Bružas, užsimaukšlinęs kepurę, kad nesimatytų kirpta galva, pagal geležinkelio bėgius neskubėdamas išėjo iš miesto. Visą laiką slapstėsi šalia namų, po kelerių metų įsidrąsinęs pareidavo ir į namus. 1949 metų gegužę pajuto, kad namas apsuptas kariuomenės... Patsai P. Bružas apie išsiveržimą į laisvę pasakojo kiek kitaip: jie tiesiog prižiūrėtojo paprašė pridegti cigaretę, tada per durų langelį sugriebė sargybinį už galvos ir, atėmę raktus, atsidarė kameros duris.

Iš tardymo eigos supratome, kad Praną paleis. Jis turėjo puodynę medaus. Prašėme, kad ją mums paliktų. P. Bružas nepatikėjo, kad bus paleistas, todėl medų išvedamas išsinešė. Parvestas iš tardymo kameros draugas sakė matęs Praną, einantį gatve be sargybos su puodyne rankose. Mums imponavo P. Bružo pasakojimai. Kameroje nuolat kūrėme pabėgimo planus. Mus kas 10 dienų varydavo į pirtį, kuri buvo įrengta buvusiame gimnazijos bažnytėlės sargo namelyje. Iš ten pavyko parsinešti vieną metalinį kablį, ant kurių kabindavo mūsų rūbus dezinfekuoti (kaitinti). Ištyrinėję sienas pastebėjome, kad vidinėje sienoje yra ventiliacinė tuštuma. Ties ja po gultais pradėjome gremžti sieną tuo kabliu, o tinko gabalus varyti į žiurkių urvus.

Vieną sekmadienį, kai Sumos metu visi kameroje susėdę meldėmės, sargybinis pro durų akutę pastebėjo, kad vieno kalinio trūksta. Po kelių minučių išgirdome koridoriumi atbėgančių sargybinių žingsnius. Po gultais sieną gremžęs V. Buivydas spėjo kablį įkišti į žiurkių urvą ir išlįsti iš po gultų. Su trenksmu atsidarė durys ir automatų vamzdžiai sužiuro į mus. Apspardyti, pakeltomis rankomis buvome išvaryti į kieme buvusį pasivaikščiojimo aptvarą. V. Buivydas buvo nuvestas į „dežurką“ tardyti, paskui tardė kameros seniūną A. Čerkasą. Už ruošimąsi bėgti visa kamera buvo nubausta septynių parų griežto karcerio bausme ją atliekant kameroje. Buvo atimti visi viršutiniai rūbai ir maistas. Miegą sutrumpino dviem valandomis. Nors ir vasara, bet naktį būdavo šalta. Iš ryto atmatuoja 11 puodelių vandens ir paduoda 11 gabalėlių po 200 gramų šlapios forminės duonos. Sriubos samtį gavome tik po trijų dienų. Mes neprisipažinome, kad griovėme sieną, paskelbėme bado streiką, vandens ir duonos atsisakėme. Atėjęs viršininkas pagrasino. Taip praėjo trys dienos.

Ketvirtos dienos rytą vienas pagyvenęs žmogelis ryžtingai pakilo nuo gultų ir pasakė: „Jei nenorite, nevalgykite, aš vienas suvalgysiu“. Taip ir baigėsi mūsų bado streikas. Kai po septynių dienų išvedė į pasivaikščiojimą, ėjome ramstydami sienas. Grįžę į kamerą, radome sumestus mūsų rūbus ir mūsų nuosavo maisto likučius, kas liko po prižiūrėtojų ir žiurkių patikrinimo.

Karcerio bausmės metu vakare labai norėdavome miego, bet sargyba šaukdavo, kad sėdėdami nesnaustume. Keletą vakarų į kamerą leido kažkokias migdančias dujas, ir mus ypatingai ėmė miegas.

Tėvynės patriotų likimus mena atminimo lenta, pritvirtinta ant Mažeikių savivaldybės pastato – buvusio kalėjimo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija