Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius
Blogio imperija nugalima
(Tęsinys. Pradžia nr. 18,
19,
20,
21,
22,
23,
24,
25-26)
|
Arkivyskupas Teofilius Matulionis
sovietinėje tremtyje Birštone 1957 metais
Teofiliaus Pilkos nuotrauka
|
Taigi balandžio 16-ąją, kai praėjo jau keturi
mėnesiai po vyskupo Teofiliaus Matulionio suėmimo ir tardymų pradžios,
toliau tęsėsi įprasta, bet visiškai nelygi Kaišiadorių vyskupo ir
saugumiečio dvikova. Tardymas tą dieną buvo pradėtas 10 valandą,
o baigtas 17 valandą. Tardytojas Golicynas kažkodėl nusprendė vėl
pakankinti vyskupą Matulionį dėl 1943 metais Lietuvos vyskupų planuoto
surengti katalikų kongreso. Lyg nežinodamas kaltinamojo atsakymų
ankstesnių tardymų metu, saugumietis reikalavo papasakoti, kada
ir kodėl buvo planuojama surengti kongresą. Į MGB kalėjimo vienutę
uždarytas tardomasis sakė, kad sprendimas sušaukti 2-ąjį tautinį
Eucharistinį kongresą buvo priimtas Vyskupų Konferencijoje, įvykusioje
1943 metų rudenį Kaune. Kongresą buvo numatyta sušaukti 1944 metų
birželį Kaune, paminint 1-ojo Eucharistinio kongreso 10 metų jubiliejų.
Jame turėjo dalyvauti keliasdešimt tūkstančių Lietuvos katalikų.
Kongreso iniciatoriumi saugumietis išreikalavo pripažinti metropolitą
Skvirecką, neatlyžo ir pareikalavo pasakyti, kokie nutarimai dėl
Eucharistinio kongreso sušaukimo buvo priimti Vyskupų Konferencijoje.
Vysk. Matulionis atsakė tą patį, ką jau anksčiau buvo sakęs: dėl
kongreso sušaukimo konferencijoje buvo nutarta sudaryti centro komitetą,
kuris turėjęs atlikti visą parengiamąjį kongreso darbą ir parengti
jo programą. Centro komiteto narius turėjo skirti metropolitas Skvireckas,
o vyskupai turėjo paskirti savo atstovus palaikyti centro komiteto
ryšiui su vyskupijomis. Be to, kiekvienoje vyskupijoje buvo nutarta
sudaryti komitetus parapijose, o jie turėjo parengti tikinčiuosius
dalyvauti kongrese ir surinkti lėšų kongresui. Buvo priimtas nutarimas
parengti ganytojišką laišką tikintiesiems, pasirašytą visų vyskupų,
bei nusiųsti į Vatikaną popiežiui Pijui XII sveikinimo laišką, kurį
pasirašytų visi tikintieji Lietuvos katalikai. Saugumietis tai jau
buvo anksčiau išgirdęs iš tardomojo ir įrašęs į tardymo protokolą,
tačiau, matyt, norėjo surasti kokius nors netolygumus ar prieštaravimus
tardymų išvarginto vyskupo parodymuose. Nors kongresas, planuotas
sušaukti tikrai ne sovietų valdžios metais ir netgi nebuvęs sušauktas,
saugumietis reikalavo paaiškinti, kaip buvo ruošiami konferencijos
nutarimai, susiję su pasirengimu kongresui. Kaltinamasis Matulionis
vėl turėjo vardinti tuos pačius neįvykusio kongreso darbus: Aš
žinau, kad Kaune buvo sudarytas pasirengimo kongresui centro komitetas,
kurio nariai daugiausia buvo Kauno arkivyskupijos dvasininkai, bet
kas konkrečiai įėjo į tą komitetą, aš nežinau. Parapijose buvo renkami
pinigai kongreso reikalams, išleistas visų vyskupų ganytojiškas
laiškas, kad jis būtų perskaitytas tikintiesiems bažnyčiose ir išsiuntinėtas
vyskupijoms. Buvo parengtas sveikinimo Pijui XII projektas. Kadangi
tardomasis negalėjo pasakyti, kaip buvo ruošiamasi kongresui atskirose
vyskupijose, saugumietis pareikalavo papasakoti apie pasiruošimą
kongresui Kaišiadorių vyskupijoje. Kaltinamasis aiškino, kad parašęs
ir išsiuntinėjęs parapijoms ganytojišką laišką, kuris turėjo būti
perskaitytas tikintiesiems bažnyčiose. Buvo sudaryti pasirengimo
kongresui komitetai parapijose ir paskirtas vyskupijos atstovas
į centro komitetą Kaišiadorių vyskupijos generalinis vikaras Labukas.
Apie parapijų komitetų sudėtį, kaip sakė tardomasis, negalįs pasakyti,
nes žinios apie tai į kuriją nebuvo perduodamos, o jis ir nedavęs
nurodymo klebonams apie tai pranešti, tik pavedęs sudaryti parapijų
komitetus iš labiausiai autoritetingų parapijiečių. Vienoje ar dviejose
parapijose buvo surinkti pinigai kongreso reikmėms.
Saugumiečiui labiausiai knietėjo išsiaiškinti,
kam buvo pavesta parengti sveikinimo Pijui XII projektą. Kaltinamasis
paaiškino, kad sveikinimo Pijui XII projektą parengti buvo pavesta
vyskupui Padolskiui, kaip konferencijos sekretoriui (matyt, kaltinamasis
jo pavardę galėjo sakyti ir todėl, kad sovietiniam saugumui jis
buvo nepasiekiamas buvo emigravęs nuo naujosios okupacinės valdžios).
Saugumietis vis vien reikalavo pasakyti, kada sveikinimo projektas
buvo parengtas. Tardomasis atsakė, kad sveikinimo projektas buvo
parengtas ir įteiktas Lietuvos vyskupams susipažinti ir suderinti
1944 metų balandį, kai vyskupai atvyko į eilinę Vyskupų Konferenciją
Kaune. Tada saugumiečiui knietėjo išsiaiškinti, koks nutarimas
dėl sveikinimo Pijui XII projekto buvo priimtas Lietuvos Vyskupų
Konferencijoje. Vysk. Matulionis sakė, kad prisimena, jog sveikinimo
Popiežiui projektas Vyskupų Konferencijoje specialiai nebuvo svarstomas,
jį perskaitė kiekvienas vyskupas savarankiškai, o nutarimas dėl
jo išsiuntimo į Romą irgi nebuvo priimtas, nes jau buvo aišku, jog
dėl susiklosčiusios karo fronte padėties 2-ojo Eucharistinio kongreso
surengti nepavyks. Į nepatiklų tardytojo klausimą, argi iš tikrųjų
buvo taip, tardomasis paaiškino, kad klausimas, pritarti ar ne parengtam
sveikinimo projektui, vyskupų konferencijoje nebuvo svarstomas,
todėl konferencijoje niekas iš vyskupų savo nuomonės dėl šio sveikinimo
projekto neišsakė. Tada saugumietis klastingai formulavo naują savo
teiginį: Vadinasi, vyskupai pritarė sveikinimo Pijui XII projektui?
Tačiau vysk. Matulionis aiškiai pasakė: Nei pritarimo, nei prieštaravimų
dėl sveikinimo Pijui XII projekto vyskupai nepareiškė. Saugumietis
vėl toliau be perstojo aiškinosi apie sveikinimą Popiežiui: Kaip
praktiškai turėjo būti perduotas sveikinimas Pijui XII? Tardymų
nualintas vysk. Matulionis vėl turėjo aiškinti, ką jau buvo ankstesniuose
tardymuose sakęs: Lietuvos vyskupų konferencijoje 1943 metų rudenį
Kaune buvo susitarta, kad sveikinimo projektas bus išsiuntinėtas
vyskupijoms kartu su specialiai parengtais lapais, kur turėjo būti
surinkti Lietuvos katalikų parašai. Parašus turėjo rinkti bažnyčių
klebonai. Dėl man nežinomų priežasčių šis Lietuvos vyskupų konferencijos
nutarimas nebuvo įvykdytas.
Tokie išsamūs aiškinimai nepatenkino saugumiečio,
ir jis toliau siekė išsiaiškinti antisovietinius sveikinimo Popiežiui
tikslus: Koks buvo visų Lietuvos tikinčiųjų katalikų pasirašyto
sveikinimo Pijui XII tikslas? Vysk. Matulionis nurodė aiškų religinį
sveikinimo tikslą: Tam, kad būtų parodyta, jog Lietuvos katalikai
tvirtai laikosi tikėjimo ir sveikina Pijų XII, tai buvo ištikimybės
Apaštalų Sostui išraiška. Iškart iš saugumiečio pasipylė kaltinimų
kruša: Kodėl sveikinimo Pijui XII projektas buvo išimtinai itin
antisovietinis, kodėl juo buvo grubiai šmeižiama Sovietų Sąjungą
ir bolševikų partija? Kaip ir ankstesniuose tardymuose vysk. Matulionis
paaiškino, kad Pijaus XII sveikinimas būtų buvęs grynai religinis:
Aš manau, kad sveikinimo projekte buvo išdėstytos visų Lietuvos
tikinčiųjų nuotaikos ir lūkesčiai sovietų valdžios ir bolševizmo
atžvilgiu. Jeigu šis dokumentas būtų buvęs pasiųstas ne Pijui XII,
o kokios nors valstybės vyriausybei, tai būtų buvęs svarbus politinis
žingsnis, tik tada jis būtų nukreiptas prieš esamą sovietų valdžią
Lietuvoje (protokole tai aiškiai neteisingai įrašytas žodis esama,
nes tardomasis negalėjo taip apibūdinti sovietų valdžios, kurios
1943 metais Lietuvoje tikrai nebuvo) ir įstojimą į Sovietų Sąjungą.
Popiežius Pijus XII yra mūsų vyriausiasis dvasios tėvas, kurį mes
turime informuoti apie tikinčiųjų moralinę būklę. Norėdamas teisiškai
sugniuždyti vysk. Matulionį, saugumietis neatlyžo: Ar pripažįstate,
kad, ragindami tikinčiuosius pasirašyti šį antisovietinį sveikinimą,
drauge kvietėte juos į kovą prieš sovietų valdžią, už Lietuvos atsiskyrimą
nuo Sovietų Sąjungos? Tačiau tardomasis laikėsi savo linijos: Aš
to pripažinti negaliu. Sveikinime Pijui XII, koks jis buvo parengtas,
paprasčiausiai išdėstytos Lietuvos katalikų nuotaikos sovietų valdžios
ir bolševikų atžvilgiu, tačiau, man atrodo, tuo nebuvo siekiama
tikinčiuosius sukelti kovai prieš sovietų valdžią ir dėl Lietuvos
išėjimo iš Sovietų Sąjungos.
Sulaukęs vysk. Matulionio atvirų ir jo antisovietinę
kaltę paneigiančių atsakymų, saugumietis nusprendė apkaltinti jį
platinus antisovietinį dokumentą. Golicynas pareikalavo pasakyti,
kur kaltinamasis saugojo sveikinimo Popiežiui projektą ir kiek jo
egzempliorių turėjo. Tardomasis supratęs kaltinimo platinimu esmę,
paaiškino, kad iš Kauno buvo atsivežęs tik vieną sveikinimo egzempliorių
ir atidavęs jį į kurijos kanceliariją, tačiau kam asmeniškai Labukui
ar Kiškiui neprisimenantis, o kokioje byloje saugomas šis dokumentas,
pasakyti negali, nes ypatingų nurodymų dėl jo saugojimo nebuvo davęs.
Tada saugumietis sumanė sugniuždyti vysk. Matulionį nauju smūgiu:
pateikia jam kaip įkaltį sveikinimo Pijui XII projekto pavyzdį,
reikalaudamas atsakyti, ar kaltinamasis gavo šį projektą Vyskupų
Konferencijoje 1944 metų balandį. Vysk. Matulionis pripažįsta, kad
gavęs kaip tik šį projekto pavyzdį. Tardytojas vėl nori išgauti
tardomojo prisipažinimą platinant laiško Popiežiui projektą, padauginant
jį supažindinant su juo kulto tarnautojus, t.y. kurijoje dirbančius
žmones. Vyskupas vėl paneigia dauginęs ar supažindinęs su juo jam
pavaldžius kulto tarnautojus. Jis sakė: Dokumentą galėjo perskaityti
tik kurijos kanceliarijos tarnautojai, o sveikinimo projektas Kaišiadorių
vyskupijoje nebuvo svarstomas.
Saugumietis neatlyžta nuo savo plano rasti vysk.
Matulionio kaltę rengiant kongresą ir aiškinasi galimybes surengti
2-ąjį tautinį Lietuvos katalikų Eucharistinį kongresą vokiečių okupacijos
Lietuvoje sąlygomis, t.y. siekia įrodyti bendradarbiavimą su okupacine
nacių valdžia. Tardomasis ramiai paaiškina, kad surengti kongresą
vokiečių okupacijos sąlygomis buvo sunku, tačiau įmanoma esant
ribotam dalyvių skaičiui (taip užrašyta tardymo protokole). Ir
priduria, kad, kiek jis žinąs, derybos su vokiečių okupacine valdžia
dėl kongreso surengimo dar nebuvo pradėtos. Saugumietis atakuoja
iš kitos pusės: Ar buvo numatyta kitokiomis aplinkybėmis surengti
kongresą? Tačiau vysk. Matulionis paneigia kitų aplinkybių galimybę:
Kitų aplinkybių vyskupų konferencija nenumatė ir toks klausimas
nebuvo svarstomas, tad dauguma vyskupų ir kunigų apskritai buvo
įsitikinę, kad numatytu laiku kongreso surengti nepavyks, todėl
pasirengimas kongresui savaime sustojo. Tardytojas vėl nori įbrukti
politinius tikslus kongresui: Kokie buvo politiniai Eucharistinio
kongreso tikslai? Tačiau vysk. Matulionis neatsisako ankstesnių
savo teiginių ir aiškina: Kongreso tikslai buvo grynai religiniai
sustiprinti lietuvių tautos moralę ir tikėjimą, kurie buvo itin
susvyravę, 1940 metais Lietuvoje pasikeitus politinei santvarkai,
ir karo metu. Politinių tikslų kongreso rengėjai neturėjo. Tačiau
saugumietis, lyg negirdėjęs tardomojo atsakymo, teigia savo požiūrį:
Kodėl visų vyskupų pasirašytame ir atskiruose jūsų ganytojiškuose
laiškuose, paskelbtuose kongreso proga, atsispindi ir politiniai
kongreso tikslai? Ar Jūsų laiškuose raginama kovoti prieš sovietų
valdžią, priešintis jos atkūrimui Lietuvoje? Iš tardymo protokolo
galima suprasti, kad saugumietis supainioja vysk. Matulionio aiškinimus:
iš pirmosios atsakymo dalies, pripažįstančios, kad laiškuose raginama
kovoti prieš sovietų valdžią, nes bolševizmas ir sovietų valdžia
propaguoja ateizmą, tardytojas toliau jame užrašo aiškiai iškreiptą
tardomojo mintį: Aš pripažįstu, kad visų vyskupų ir mano paties
paskelbtuose ganytojiškuose laiškuose yra aiškių politikos elementų,
nors jau kitu sakiniu tai paneigia: Apskritai eucharistiniai kongresai
politinių tikslų neturi, o apie savo laiške vartotus antisovietinius
pasakymus daugiau ko nors pridėti vyskupas neturi, nes jau yra sakęs
viename iš pirmųjų tardymų. Tada saugumietis pateikia vyskupo antisovietinį
nusistatymą, esą savo 1943 metų gruodžio 9 dienos ganytojiškame
laiške jis rašė: 2-ojo Eucharistinio kongreso proga pagerbti žuvusius
už tėvynę partizanus, tad klastingai paklausia, už kokią tėvynę
žuvo jūsų vadinamieji partizanai. Tardomasis atsako: Aš raginau
pagerbti partizanus, žuvusius kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės,
prieš visus, kurie kėsinosi į šią nepriklausomybę. Šio tardymo
pabaigoje saugumietis dar paklausia, ar buvo renkami parašai po
sveikinimu Pijui XII, tačiau vysk. Matulionis vėl pakartoja, kad
Kaišiadorių vyskupijoje parašai po sveikinimu Pijui XII nebuvo renkami,
ir yra įsitikinęs, jog ir kitose vyskupijose tai nebuvo daroma.
Kitas tardymas vyko daugiau nei po savaitės, 1947
m. balandžio 25 d. Prasidėjęs vakare, 20 valandą, jis buvo baigtas
vidurnaktį, 24 valandą. Šį kartą saugumietis ėmėsi konkretesnių
kaltinimų pagal kratos metu paimtas knygas norėjo įrodyti antisovietinius
vysk. Matulionio tikslus. Lyg nežinodamas, kokiu metu gyveno ir
dirbo tardomasis, Golicynas klausė: Kokiu tikslu įsigijote antisovietinę
literatūrą ir kodėl ją laikėte savo bute iki suėmimo dienos? Vyskupas
paaiškino, kad knygas įsigijęs įvairiu laiku vokiečių okupacijos
metais Kauno knygynuose norėdamas sužinoti, ką apie sovietų valdžią
ir bolševizmą, apie bolševikų partijos ir sovietinės vyriausybės
vadovus rašo Sovietų Sąjungos priešai. Ir dar pridūrė: Antisovietinę
literatūrą iki suėmimo laikiau savo bibliotekoje be jokio tikslo,
man paprasčiausiai neatėjo į galvą mintis sunaikinti šią literatūrą.
Saugumietis vėl kamantinėjo apie platinimą: Kam davėte skaityti
antisovietinę literatūrą? Kadangi vysk. Matulionis sakė antisovietinės
literatūros niekam skaityti nedavęs, saugumietis teikė naujus kaltinimus:
Ar pripažįstate, kad šią literatūrą panaudojote antisovietinei
propagandai ir kai kuriuos pasakymus iš antisovietinių knygų panaudojote
rašydamas savo ganytojiškus laiškus? Tardomasis tokios kaltės nepripažino:
Antisovietinės literatūros antisovietinei propagandai aš nenaudojau
ir, jeigu mano ganytojiškuose laiškuose yra pasakymų, panašių į
antisovietinių knygų pasakymus, tai yra atsitiktinis sutapimas,
nes rengdamas ganytojiškus laiškus antisovietinėmis knygomis aš
nesinaudojau. Galima manyti, kad knygų antisovietiniais tikslais
naudojimą vysk. Matulionis atmetė ir todėl, kad bolševikinio rojaus
gyvenimo gėrybes jis pažinojo iš savo ilgo gyvenimo jame, tiksliau,
kalinimo metų. Saugumietis toliau rinko vysk. Matulionio nusikaltimų
sąrašą: Kur gavote iš jūsų paimtas knygas Bolševikų kalėjimuose
(autorius Dogelis) išleistą 1930 metais, ir Bolševizmas Europos
teisme, išleistą 1933 metais? Tardomasis atsakė, kad knygą Bolševikų
kalėjimuose jam padovanojo knygos autorius kanauninkas Povilas
Dogelis 1933 metų spalio 22 dieną, kai grįžęs į Lietuvą iš sovietinio
lagerio (knygoje Dogelis pateikė savo atsiminimus apie jo ir kitų
dvasininkų suėmimą 1919 metais). Knygą Bolševizmas Europos teisme
padovanojo kunigas Vaitkevičius 1934 metų gegužės 27 dieną, grįžus
iš įkalinimo Sovietų Sąjungoje. Saugumietis pareikalauja išvardyti
vysk. Matulionio bibliotekoje laikytas antisovietines knygas. Tardomasis
išvardino tokias knygas: Žydai vieno iš bolševikų partijos ir sovietų
valstybės vadovų globoje (autorius Rudolfas Komas); Čekistų
pinklėse (autorius Daunoras); Antausis Pravdai (autorius
Erikas Brandas); Iš Baltarusijos politinio išlaisvinimo istorijos
(autorius Sankevičius); Kolektyvinė tironija (autorius Valuckas);
Lietuvių archyvas (keturios knygos). Kitų antisovietinio turinio
knygų, kiek prisimena, neturėjęs. Paklaustas, ar laikraščiuose,
žurnaluose, knygose spausdino savo pasakojimus ar apybraižas, vysk.
Matulionis atsakė, kad literatūrine veikla neužsiiminėjantis ir
niekada jokių straipsnių laikraščiuose, pasakojimų ir apybraižų
nepublikavęs.
Ir štai 1947 m. gegužės 17 d., praėjus jau penkiems
mėnesiams po uždarymo į Vilniaus saugumo požemio kamerą, vyskupas
T. Matulionis tardomas paskutinį kartą. Tai buvo vakarinis tardymas,
pradėtas 20 valandą, baigtas 24 valandą. Pagal tardymo protokolą
visai trumpas. Tardytojas uždavė tik vieną klausimą, į kurį
tardomasis jau buvo atsakęs: Kratos, darytos Kaišiadorių kurijoje,
buvo paimta keletas antisovietinio turinio laiškų, pasirašytų metropolito
Skvirecko. Ar jūs davėte nurodymą šiuos laiškus padauginti ir išsiuntinėti
Kaišiadorių vyskupijos kunigams?. Ir dabar vysk. Matulionis atsakė
panašiai, kaip ir anksčiau: Aš duodavau nurodymus išsiuntinėti
vyskupijoje tik visų Lietuvos vyskupų pasirašytus laiškus, o kiti
laiškai buvo saugojami kurijos bylose ir nebuvo skelbiami. Pas mus
buvo tokia tvarka, kad Lietuvos vyskupai susipažinimo tikslu keisdavosi
savo ganytojiškais laiškais. Štai kodėl Kaišiadorių vyskupijos bylose
atsidūrė gana daug kitų vyskupų laiškų, ir dalis jų buvo antisovietinio
turinio.
Tuo šis trumpas keturių valandų tardymas baigėsi.
Netrukus, po savaitės, buvo rašomas tardymo pabaigos protokolas,
kaltinamoji išvada ir pildomi kiti dokumentai, siekiant nuteisti
vyskupą Teofilių Matulionį. Buvo tardomi ir kiti jam artimi žmonės,
ypač jo pagalbininkas kun. Stanislovas Kiškis. Tad iki teismo ir
įkalinimo vyskupas dar buvo toliau kankinamas saugumo požemiuose.
Parengė Edvardas ŠIUGŽDA
© 2017 XXI amžius
|