"XXI amžiaus" priedas: visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai, 2003 m. sausio 31 d., Nr. 1

PRIEDAI







Lietuvos politinė dešinė: perspektyvos ir iššūkiai

Lietuvos dešinieji pralaimėjo tiek Savivaldos, tiek Prezidento rinkimus. Nors kartais bandoma nuo šio fakto slėptis, sumuojant kelių dešiniųjų partijų gautus mandatus ar tvirtinant, jog už Rolandą Paksą balsavo tik mažuma visų Lietuvos gyventojų, privalome būti sąžiningi ir negrimuoti tikrovės. Kairieji šiandien kontroliuoja daugumą savivaldybių, jų Vyriausybė turi solidžią paramą Seime. Manau, kad Antano Sniečkaus šimtmečio minėjimas Mokslų Akademijoje ir vangus pasipriešinimas tokiam renginiui yra svarbus kairiųjų ideologų, nuo pat Nepriklausomybės pradžios bandžiusių įteigti pozityvų sovietmečio vertinimą, triumfo ženklas, liudijantis, kad didelei daliai visuomenės vertybinio skirtumo tarp budelio ir aukos, kolaboranto ir disidento nebeliko.
Dešinieji gali pagrįstai džiaugtis, kad jų užsienio politikos pastangas vainikavo sėkmė. Tačiau valstybės vidaus gyvenimas vyksta pagal kairiųjų diktuojamas taisykles. Lietuvoje pakankamai sklandžiai vykdoma nuosekli pusšimtį metų prievartautos visuomenės resovietizacija. Šiandien pavojingai didelė visuomenės dalis pokomunistines reformas yra pavertusi visų bėdų „atpirkimo ožiu“, stokoja iniciatyvos ir vilties imtis atsakomybės už savo gyvenimą.
Tradicines dešiniųjų politines vertybes – laisvos iniciatyvos puoselėjimą, atsakomybę už savo pasirinkimus, bendruomenišką tarpusavio pagalbą – šiandien užgožia iš viršaus primetamas tvarkos, valstybės kaip gėrybių dalintojos bei tvirtos rankos žavesys. Siekiant pasėti vertybinio įsipareigojimo, pilietiškumo, patriotiškumo sėklas į nualintą Lietuvos visuomenės dirvą, šiandien labai reikia žmonių, kuriems ne vis vien, kas vyksta Lietuvoje, vienybės ir sutelkto darbo. Todėl pasistenkime užmiršti mėgiamą klausimą – kas dėl dabartinės situacijos kaltas? – ir pereikime prie klausimo – ką daryti?
Pirmiausia turime realiai įvertinti dabartinę situaciją. Mūsų valstybė prispausta prie rytinės Europos Sąjungos sienos. Už jos - politinė erdvė, paklūstanti kitoms taisyklėms ir normoms. Akivaizdu, kad Rytų erdvė sieks daryti įtaką Europos Sąjungos politikai, todėl jai labai svarbu kontroliuoti kai kurias ES valstybes. Vargu ar kuri nors valstybė ryžtųsi atvirai NATO ir ES narės okupacijai. Kita vertus, daryti įtaką galima įvairiais būdais. Manau, neteisinga būtų Lietuvoje auginti rusofobiją, tačiau neatsakinga nekreipti dėmesio į Rytų kaimynų investicijas į Lietuvoje vykstančius politinius procesus.
Kita vertus, turime pripažinti, kad tradicinės pilietinės vertybės, kurias nuo Atgimimo pradžios bandyta diegti Lietuvoje, taip ir netapo mūsų viešojo gyvenimo pamatu.
Šiandien tenka kalbėti ne apie pilietinės visuomenės krizę, bet apie sunkumus, ją bandant sukurti. Taip pat akivaizdu, kad nei Bažnyčios hierarchų raginimai, nei krikščioniškos normos neturi jokios įtakos didelei daliai katalikais save vadinančių Lietuvos gyventojų. Tai verčia daryti išvadą, kad šiandien neveiksminga apeliuoti į visuomenės vertybes, bet veikiau būtina ieškoti būdų pasiekti, kad vertybių daigai nebūtų laidojami po kasdienių rūpesčių klodu.
Dešinieji politikai, atrodo, įsisąmonino permainų būtinybę. Dešiniajame sparne šiandien vyksta nuo Atgimimo laikų didžiausi pokyčiai. Jungiasi liberalų, centristų ir moderniųjų krikdemų partijos. Kita vertus, dideli debesys neretai atneša tik menkutį lietų. Ambicingų politikos vidutiniokų perteklius gali įžiebti žiaurią vidinę konkurenciją.
Kita vertus, nors liberalai tvirtina, kad jungimasis vyksta vertybių pagrindu, šiandien dar nėra aišku, kaip pavyks suderinti neretai praeityje labai skirtingas centristų ir liberalų iniciatyvas. Pastaraisiais metais nė viena iš besijungiančių organizacijų negarsėjo vertybiniu principingumu, o moderniųjų krikdemų prieskonis bloke visiškai atsitiktinis, nepaaiškinamas, apeliuojant į vertybes.
Taip pat egzistuoja realus pavojus, kad liberalų blokas ateityje liks tik didmiesčių partija, kuri orientuojasi vien tik į turtingųjų sluoksnio interesus bei priklausoma nuo stambiųjų magnatų. Taip pat nepamirškime, kad šiam blokui teks ypač aršiai konkuruoti su liberalais demokratais, kurie yra sukūrę keistą liberalios ir autoritarinės retorikos mišinį, atrodo, pakankamai patrauklų Lietuvos gyventojams.
Kiek kitokios permainos vyksta Lietuvos konservatorių stovykloje. Balandžio 5 dieną Vytautas Landsbergis savo vietą turėtų užleisti Andriui Kubiliui.Gal tai ir apmalšins isteriškai į profesorių reaguojančios žiniasklaidos priešiškumą konservatoriams, bet taps svariu iššūkiu šios partijos tapatybei. Jau dabar A.Kubiliaus priešininkai skleidžia gandus, esą būsimas vadovas ruošiasi prijungti konservatorius prie liberalų ar net atstatyti vienybę su G.Vagnoriaus grupe.Pats A.Kubilius griežtai neigia tokias galimybes bei piešia visai kitą konservatorių partijos ateities vaizdą. Pasak jo, konservatoriai turėtų tapti alternatyvaus liberalams dešiniųjų bloko formavimosi ašimi. Į tokį bloką galėtų įsijungti tiek krikščionys demokratai, tiek politiniai kaliniai ir tremtiniai. Jei tokie planai būtų įgyvendinti, konservatorių – krikdemų – politinių kalinių blokas galėtų tapti tiek Lietuvos valstybės tapatybės saugotoju integruojantis į tarptautines struktūras, svarbiu skydu prieš materialistinės vartotojiškos kultūros antplūdį, tiek bendruomeniškumo ir pilietiškumo vertybių puoselėtoju vidaus gyvenime.
Deja, tokį bloką sukurti nebus lengva, nes teks įveikti pragaištingą tarpeklį, skiriantį krikščioniškąją demokratiją ir lietuviškąjį konservatizmą, į vieną junginį sulieti iki šiol kartu neragautus krikščioniškumo, tautiškumo ir pilietinio patriotiškumo ingredientus.
Šiandien labai sunku atsakyti, ar Lietuvos dešiniesiems pavyks įveikti ambicijas ir nepakliūti į pagundų spąstus. Aišku tik, kad be dešiniųjų politinių jėgų santalkos bei praeities klaidų suvokimo išsiveržti iš dabartinės nerimą keliančios situacijos tikėtis labai sunku.

Andrius NAVICKAS

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija