Apie elitą ir ne tik apie jį

Dr. Jūratė LAUČIŪTĖ

Patinka mums tai ar ne, bet Lietuvos su(si)skaldymas į “dvi Lietuvas” – įvykęs faktas, kurio nepripažinti būtų taip pat beprasmiška, kaip ir pūsti prieš vėją. Nes kaip po dienos ateina naktis, taip ir po tikros ar tariamos visuomenės vienybės, ištinkančios lemtingomis tautai ir valstybei akimirkomis, ateina ir neišvengiama diferenciacija į dvi, tris ar daugiau grupes (sluoksnius), kurios dominuoja porevoliucinėje kasdienybėje.

Visuomenės nevienalytiškumas būdingas ne vien Lietuvai, bet ir bet kuriai normaliai valstybei, neįspraustai į ideologinio ar kitokio totalitarizmo rėmus. Tik vienose valstybėse tie keli skirtingi sluoksniai taikiai egzistuoja vienas šalia kito, kaip, pavyzdžiui, partinė pozicija ir opozicija išsivysčiusios demokratijos šalyse, o kitose - nedemokratinėse ar demokratiją tik imituojančiose šalyse natūralus visuomenės susiskaidymas kartais išsigimsta į susipriešinimą. Atrodo, kaip tik toks nesveikas susipriešinimo procesas šiandienėje Lietuvoje pagimdė originalų “runkelių” klaną (klasę?) ir jam priešišką elitą, kuris šiaip jau visai neoriginalus ir daugiau ar mažiau išsikerojęs tarpsta bet kurioje visuomenėje. Teisingiau būtų pasakius, jog šiandien jie abu – ir “runkeliai”, ir elitas - yra vienas kitam vienodai priešiški, nepaisant kai kurių politikų ir elitinių politologų (politologai priklauso elitui ne dėl jų asmeninio apsisprendimo, o vien dėl profesijos specifikos) pastangų apsimesti, jog nemato ir negirdi šitų doro lietuvio širdį draskančių priešiškumo apraiškų. Kodėl? Pirmas paaiškinimas, kuris ateina į galvą – tas, jog pritrūkome tikros, o ne deklaruojamos demokratijos.

Tačiau tai tik pusė atsakymo… Antroji pusė slypi elitu vadinamos ar pasivadinusios Lietuvos visuomenės dalies nenatūralioje, dirbtinoje prigimtyje. Tikrąjį elitą paprastai kuria ne žiniasklaida, ne grupė draugų, sutarusių vienas kitą vadinti “elitu”, o istorinė ir kultūrinė tradicija. Ir kuo ta tradicija ilgaamžiškesnė, tuo elitas natūralesnis. Nereikia būti aiškiaregiu, norint konstatuoti, jog dėl istorijos kaprizų Lietuva niekada neturėjo šanso išsiugdyti valstybės ir tautos galias bei poreikius atitinkantį elitą. Kai kas mano, jog toks šansas atsirado būtent dabar. Tačiau net jei patikėsim, jog laisvanoriškas įsijungimas į kitokią, civilizuotesnę Sąjungą sutelks visuomenės kultūrines, intelektualiąsias pajėgas nacionaliniam, lietuviškam elitui formuoti, teks pripažinti, jog šiandien geriausiu atveju tebesame to proceso pradinėje ar net nulinėje stadijoje. O kol kas – žiūrim, ką turim…

Elitu įprasta vadinti tą mažesniąją visuomenės dalį, kuri monarchijose buvo vadinama aristokratija, o nesenos praeities Sovietų imperijoje – nomenklatūra. Taigi elitas – visuomenės piramidės aukščiausioje pakopoje įsikūręs privilegijuotas sluoksnis, žmonės, kurie priiminėja ar dalyvauja priiminėjant visuomenei reikšmingus sprendimus, kuriais sekama, kurių mąstymą ir gyvenimo būdą mėgdžioja ar perima „neelitinė“ visuomenės dauguma. Galima kalbėti apie politinį, karinį, ekonominį, bažnytinį, mokslo, kultūros ar net sporto elitą, bet visas tas grupes vienija dvi pagrindinės - visuomenės valdymo ir visuomenės intelektinio vystymo funkcijos. Su pastarąja, beje, susijusi ir valstybinės, nacionalinės ideologijos, strategijos formavimo funkcija, o ne vien “gyvenimo būdo” ar “gyvenimo stiliaus” ritualizacija, kaip kartais mėgina mus įtikinti kai kurie spalvoti žurnalai ir TV laidos…

Tiesmukai suprastas deideologizacijos ir depolitizacijos lozungas Lietuvoje praktiškai panaikino humaniškiausią – kultūros ir ideologijos formavimo – elito funkciją, taip iš elito išbraukdamas mokslininkus, menininkus, apskritai kūrybinės inteligentijos atstovus. Kas liko? Aukšto rango biurokratai, partijų grietinėlė, finansų ir materialinių išteklių valdytojai ir kontrolieriai, viena kita popkultūros žvaigždutė bei juos ir jų gyvenimo būdą reklamuojančios žiniasklaidos atstovai…

Italo V. Pareto “elitų teorija” skelbia, jog pusiausvyrai išlaikyti yra būtinos šios elito grupės: “valdantysis elitas”, “kontrelitas”, t. y. opozicija (ir politinė, ir intelektinė), ir dar “antielitas” ar, kitaip sakant, “fronda”, kuriai, be bohemos, priklauso ir kriminalinio pasaulio “autoritetai”. Šitų grupių tarpusavio sąveika ir tarpusavio kontrolė vyksta cikliškai, opozicijai nuolat pakeičiant valdančiąją “poziciją”. Kad kaita vyktų be pražūtingų visuomenei sukrėtimų, būtina elitų rotacija, atsinaujinimas naujomis idėjomis ir naujais kadrais – kaip tik to Lietuvoje ir nevyksta. Ir vykti negali, nes nėra naujų kadrų bazės – vadinamojo “kontrelito”. Net kritikuojamuoju sovietmečiu nomenklatūrinis elitas atsinaujindavo dėl vadinamojo “socialinio lifto” pagalba. “Lifto” duris atidarydavo aukštasis išsilavinimas, visuomeninė veikla, kūrybiniai laimėjimai, mokslinė ar gamybinė patirtis, žiniasklaidos dėka tapdavusi žinoma visuomenei, ir, be abejo, priklausymas politiniam elitui. Beje, populiarus rašytojas ar dailininkas visuomenės nuomonei turėjo didesnės įtakos nei CK sekretorius ar bazės direktorius… Ir nors visi, kas tik netingėjo, kritikavo ir tebekritikuoja socializmą dėl jo neefektyvios kadrų politikos, dėl to, kad parenkant kadrus, pirmiausia būdavo atsižvelgiama į “ideologinį patikimumą”, o ne į kvalifikaciją, šiandienio lietuviškojo “kapitalizmo” kadrų politika bei vadinamojo elito formavimas(is) praktiškai išsaugojo pačius neigiamiausius socialistinės kadrų atrankos principus. Maža to, dar didesnį svorį įgijo asmeninės pažintys, horizontalūs ryšiai, sąskaita banke, moralinių principų “lankstumas”… O kur intelektinės ir dvasinės vertybės, pilietinio ir politinio stuburo tvirtumas? Kur vakarietiškasis civilizuotumas, išsilavinimas, moralinis skaidrumas – savybės, kurių šiandieniame Lietuvos elite pasigenda JAV gyvenantis mūsų tautietis, poetas ir Yale’io universiteto profesorius Tomas Venclova.

Dabartinio elito grandinėlė nykiai sutrumpėjo: politinis elitas – biurokratinis administracinis elitas – verslo elitas. Visa kita – tik “aptarnaujantis personalas”, dažnai paperkamas ir nuperkamas.

Turbūt neteisinga būtų teigti, jog toks “striukas“ elitas susiformavo tik Lietuvoje dėl kažkokių mistinių lietuviško mentaliteto savybių. Pirma, su panašia – nekokybiško, dirbtinio elito problema susiduria ir kitos posovietinės visuomenės, antra, lietuvių nacija yra įrodžiusi savo sugebėjimą adekvačiai reaguoti į situaciją ir nors trumpam iškelti profesionalius ir kompetentingus lyderius tuomet, kai visuomenei būdavo pateikiami jos geriausias savybes mobilizuojantys tikslai ir uždaviniai.

Beje, neadekvataus elito problemomis sergantys Rusijos intelektualai, savikritiškai vertindami savo šalies elitą, priėjo prie išvados, jog šiandien Rusija ir jos elitas išgyvena nuosmukio epochą, “epochą trumpų tikslų ir trumpų pinigų, kai utilitarizmas tampa ir ideologija, ir pasaulėžiūra: teisinga yra tai, kas naudinga” (profesorė O. Gaman-Golutvina, “Literaturnaja gazeta”, Nr 16). Patikslinsime: naudinga tik valdančio ir perskirstančio elito mažumai, o ne nutildytai ir nupilietintai daugumai (lietuviškų runkelių analogams…). Tačiau kas galėtų paneigti, jog ir Lietuva išgyvena tą pačią epochą, nors ir triumfuoja pabėgusi iš SSRS į ES?…

Panašumą su Lietuva sustiprina ir Rusijos elito ypatybių konkretizavimas: 1. valdančiojo elito pagrindą sudaro senoji sovietinė nomenklatūra (eldėdėpistai!..), naujų kadrų – vos vienas kitas (plg. Lietuvą, kuri buvusius “naujuosius” nomenklatūrininkus V.Landsbergį ir L.Andrikienę iškomandiravo į Briuselį…); 2. elito komercializacija, pareigų, vietų pirkimas, kai svarbiausia ne profesionalumas, ne žinios ir gebėjimai, bet žinojimas, kur, kiek ir kam parduoti ir ką už tą sumą galima gauti; 3. elito kriminalizacija, kuri Rusijoje, esą, 49 nuošimčiais sutampa su komercializacija (dėl nuošimčių su Lietuva nelyginsiu, bet dabartinis teismų ir bylų bumas leidžia manyti, jog ir Lietuvai netrukus tiks naujausioji rusų liaudies išmintis: “Kas nesėdėjo kalėjime, tas negali būti politiku”); 4. valdančiojo elito gyvenimo forma ir tikslu tampa (savi)reklama žiniasklaidoje. Lietuvoje apie tai pasakoma trumpiau: jei tavęs nėra teleekrane, vadinasi, tu neegzistuoji!

Kiek ilgai gali gyvuoti šalis, kurią vairuoja ir valdo deideologizuotas elitas, kurio vienintelė motyvacija – jo paties asmeninė sėkmė? Rusijos intelektualai į šį klausimą atsako, jog iš inercijos tokia šalis dar gali kurį laiką egzistuoti, naudodamasi sovietinio elito likučiais. O kas paskui? Katastrofa. Mat, itin skeptiškai nuteikia naujojo verslo elito, kurį išperėjo posovietinis rinkos ekonomikos inkubatorius ir kuris diktuoja visuomenei politines ir elgesio madas, kokybė. Beje, o kokius viščiukus šis inkubatorius išperėjo Lietuvoje? Skaičiuojame: Petrikas, Borisov, Uspaskich… Gal jau užteks, nes tas lyginimas ima priminti vaikystę, kai norėdami pasididžiuoti vienas prieš kitą imdavome lyginti, kieno mamos dantys didžiausi. Taip ir čia: lyginame, kurios šalies elitas neprincipingiausias, godžiausias, vulgariausias?..

Deja, ir mažoje Lietuvoje, ir vis dar didžiulėje Rusijoje naujieji elitai vienodai nepajėgūs kurti kultūrinių-istorinių vertybių bei formuluoti nacionalinių interesų ir tikslų, o tai reiškia, kad jie vienodai nepasiruošę integruotis į pasaulinį elitą, kuris vadovaujasi kitokiomis taisyklėmis. Tiesa, Lietuvos elitas visos visuomenės (ir “runkelių”) apsisprendimo dėka įveikė formalųjį ES slenkstį ir gali šokti Vienos valsą ne tik Lietuvoje, slapstydamasis nuo Šustausko ubagų šakių, bet ir Vienoje, tačiau mąstymas ir elgesys liko kaip elementarių posovietinių nuvorišų. Nerasime šiandienės žiniasklaidos reklamuojamame elite to kultūrinio-intelektualinio branduolio, kuris puoselėtų ir ugdytų modernią, kultūringą, kuriančią ir nacionalines vertybes saugančią Lietuvą, o ne alaus apsirijusią ES šiaurės rytų provinciją, eksportuojančią darbo jėgą turtingesniems kraštams. Būtent elitas (ne masės, ne “runkeliai”) yra atsakingas už žlugusias Sąjūdžio ir “dainuojančios revoliucijos” tautos iliuzijas, už nerealizuotas strategijas, už primityvų populizmą, už pažadus, kurie praktiškai niekuo nesiskiria nuo ciniškos apgavystės, pagaliau, už tuos tūkstančius jaunų darbščių žmonių, bėgančių kur akys veda iš pamotės-tėvynės. Ir tai - mažėjančio gimstamumo ir gausėjančių savižudybių fone!

Tad ar reikia stebėtis, kad gausėjantis „runkelių“ klanas taip nemyli žiniasklaidos dirbtinai sumodeliuoto ir visuomenei primesto elito, taip nepasitiki juo net ir tuomet, kai elitas - nacionalinės katastrofos akivaizdoje - išgimdo vieną kitą tikrai sveiką ir visai visuomenei, o ne vien elitui naudingą idėją?!

© 2004 "XXI amžius"