Lietuvoje tarpsta bestuburiai mentaliniai akrobatai

Leonidas Donskis

Homo sovieticus — tai žmogus, užsiimantis nuolatine mentaline akrobatika.

Jis žiūri, kaip neprarasti savo galvos ar pozicijos, įtinkant galingiesiems, kaip laiku deklaruoti savo lojalumą galią turintiems, kaip priklausyti klikai, kuri jam galėtų garantuoti saugumą ir įtaką. Homo sovieticus neišnyko. Priešingai, sukūrė tam tikrą psichologinę socialinę struktūrą, kurioje veikia didžioji dalis nūdienos biurokratijos, tiek politinės, tiek akademinės.

Apie tai — pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Leonidu Donskiu.

Gerbiamas Leonidai, noriu pradėti nuo klausimo apie pykčio, agresijos, nepakantos šėlsmą mūsų visuomenėje. Prieš penkiolika metų paskelbėme Nepriklausomybę, tačiau tai negarantavo vidinės laisvės. Šiandien tarsi esame įsižeidę ant visų už neišsipildžiusius lūkesčius.

Pykčio šėlsmas nėra naujas reiškinys. Simptomų, jog tokio pykčio esama, buvo ir anksčiau. Pastaruoju metu nepasitenkinimas, pyktis tik labiau apsinuogino. Beje, tiek man, tiek laidai „Be pykčio“ tai suteikia tam tikrą atspirties tašką, tiksliau, pavyzdį, kaip nereikia kalbėti, į ką nevalia nupulti. Bandau kalbėti kiek kitaip, pačioje laidoje bendrauti kiek kitaip.

Esi ne tik geros laidos vedėjas, taip pat vadovauji Filosofijos katedrai, daug laiko praleidi užsienyje ir kartu reguliariai rašai Lietuvos gyvenimo komentarus. Tai nėra labai įprasta Lietuvoje.

Iš tiesų, darbų, prisiimtų įsipareigojimų galėtų būti ir mažiau. Kita vertus, daugelis tavo išvardintų darbų susiję su kūryba, o ji visada atgaivina bei suteikia jėgų. Be to, esu įsitikinęs, kad kiekvienas turime labai rimtai žvelgti į savo pilietinę atsakomybę ir netylėti, jei, mūsų galva, vyksta kažkas neleistino, žemo. Beje, tikrai nemanau, kad menkas lietuviškosios Akademijos pilietinis užsiangažavimas yra jos stiprybės ženklas. Lietuvoje egzistuoja plyšiai tarp atskirų gyvenimo sferų ir, deja, tai reiškia skylėtą kaip rėtis viešąją erdvę.

Tiesa, matau ir viltingų ženklų. Pastaruoju metu pastebiu, kad žmonės, kurie buvo laikomi grynaisiais kultūrininkais, sukinėjosi išskirtinai akademiniame pasaulyje, daugiau orientavosi į meno kūrinių analizę, dabar taip pat įsitraukia į politinio gyvenimo refleksiją.

Tai geras ženklas. Jie suprato, kad negyvena beorėje erdvėje, kad be jų valios išraiškos visuomenės kaita gali labai ilgai užtrukti.

Prabilai apie skylėtą viešąją erdvę. Ar tau neatrodo, kad ši erdvė ir toliau aižėja, trupa?

Galima ilgai kalbėti apie tai, kas blogai visuomenėje. Tačiau aš noriu atkreipti dėmesį į vilties ženklus. Esu įsitikinęs, kad nors ir labai sunkiai, su reguliariais spazmais, bet viešoji erdvė lipdosi. Čia didžiausias indėlis tenka internetinei žiniasklaidai. Šiandien internetiniai leidiniai atlieka daug svarbesnę pilietinę misiją nei popieriniai. Tokie leidiniai kaip „Bernardinai“, „Omi Laikas“ atvirai diskutuoja apie svarbiausias problemas, yra subūrę gerą autorių kolektyvą. Mano galva, šių leidinių stiprybė yra tai, kad jie subūrė netipiškus žurnalistus. Tai žmonės, kurie drąsiai reiškiasi viešojoje erdvėje, rašo komentarus, kelia klausimus ir kartu nesivelia į politinę konjunktūrą, netampa politikų pažai ar metraštininkai. Tai tikrai gabūs žmonės, kurie neužsisklendžia nuo kasdienio politinio gyvenimo kokiose nors akademinėse klikose. Mano įsitikinimu, per pastaruosius metus klausimų, problemų artikuliavimas, diskusijos lygis politiniuose komentaruose gerokai ūgtelėjo. Didele dalimi tai interneto dienraščių nuopelnas. Manau, svarbu ir tai, kad internete suteikiama tribūna visoms politinėms pažiūroms, reikalaujant tik tam tikro minčių dėstymo lygio ir neleidžiant nuslysti į plūdimąsi, tačiau nebandant „nugesinti“ kitą nuomonę. Aišku, pasitaiko ir erzacų bei surogatų. Pavyzdžiui, anoniminiai komentarai po straipsniais internete. Tai tikrai nėra viešosios erdvės išraiška, bet tik jos surogatas. Tačiau autentiškų dalykų matau daugiau nei surogatų.

Kalbi apie pokyčius žiniasklaidoje. O ką manai apie Lietuvos politinio gyvenimo tendencijas, pilietinės visuomenės būklę. Žurnalistė R. Miliūtė interviu teigė, kad ją glumina, kaip lengvai Lietuvos žmonės susitaiko su neteisybe, cinizmu ar net atviru pažeminimu. Gal visiškai išnyko pilietinis orumas?

Cinizmo vešėjimas yra didžiulė problema. Tačiau nemanau, kad pilietinis orumas yra išnykęs. Veikiau šiandien jis telkiasi pernelyg siaurame visuomenės sluoksnyje. Lietuvoje yra žmonių, kurie drąsiai reaguoja į neteisybę, cinizmą, išpuolius prieš savo ar bendrapiliečio orumą. Deja, jų nėra tiek, kiek norėtųsi. Dėl to nukenčia demokratinių procesų pilietinė kontrolė. Svarbus uždavinys šiandien tam nedideliam žmonių sluoksniui – kaip pasiekti, kad nepakantumas cinizmui, nepakantumas atviram politiniam oportunizmui taptų visuotinai priimtas, o ne tik išimtis iš taisyklės. Lietuvoje dar labai daug politinės apatijos, tad ir nepakantumo cinizmui sklaida dar gali ilgai užtrukti. Tačiau ji vyksta.

Cinizmui vešėti padeda ir tai, kad Lietuvos politiniame gyvenime labai trūksta institucionalizuotų alternatyvų. Ar sutiktum su teze, kad Lietuvos partijos pernelyg supanašėjusios?

Deja, taip. Išskyrus išimtinius atvejus, partijos tampa panašios kaip vandens lašai. Jos skiriasi tik savo lyderių personalinėmis savybėmis bei tuo, pozicijoje ar opozicijoje šiuo metu yra. Labai trūksta politinių idėjų, politinės vaizduotės, tikrų alternatyvų svarstymo. Esu įsitikinęs, jei Lietuvoje būtų aiškios politinių vertybių konsteliacijos, nevyktų toks politinės transmigracijos procesas, kai partijos keičiami tarsi rūbai. Galima keikti perėjūnus, bet partijos pačios toleruoja transmigraciją. Politiniame gyvenime daug sumaišties ir sutrikimo. Tai, kas įvyko per pastaruosius pusantrų metų, ypač iš pusiausvyros išmušė dešiniuosius. Politinė dešinė, užuot kūrusi strategijas ir sprendusi pamatinius klausimus, pradėjo panikuoti ir ieškoti veiksmingų taktinių gudrybių. Tačiau kai šlubuoja vertybės ir strategijos, tai taktiniai ėjimai gali būti tik paliatyvinės priemonės, kurios, deja, ligos išgydyti negali. Bijau, kad būtent taip šiandien Lietuvoje ir yra.

Didžioji problema – Lietuvoje įsitvirtino brutali realpolitik, kuri visiškai atvirai atmetė idėjų ir politinių vertybių kovas, tradicinę politiką su įprasta kartų kaita. Šiandien įsitvirtino pati brutaliausia valdžios mechanika. Ji pagrįsta kolektyvine lojalumo logika, klikomis, kurios saugo savus ir kartu yra reikalingos viena kitai, nes pasirodo, kad, atsiradus reikalui, jos puikiai gali sutarti tarpusavyje, net sudaryti koalicijas. Deklaruojama konkurencija ir priešiškumas, bet netrukus sudaroma sąjunga. Paskui vėl jos tampa priešėmis. Visa, kas svarbu, yra valdžios paėmimas ir išlaikymas, o visa kita yra žodžiai, žodžiai, žodžiai.

Integruojamės į Europą, atsiveriame laisvės erdvei... tačiau homo sovieticus nesikeičia, bet yra linkęs adaptuotis prie naujų sąlygų. Praeities įpročiai neišnyksta, o atsivėrimas Vakarų erdvei priimamas kaip naujasis servilizmas. Briuselis tampa instrukcijų šaltiniu. Manau, kad tai yra mūsų, o ne Vakarų, į kuriuos jungiamės, problema.

Mes, deja, neturime moralinio, vertybinio stuburo. Homo sovieticus – tai žmogus, užsiimantis nuolatine mentaline akrobatika. Jis žiūri, kaip neprarasti savo galvos ar pozicijos, įtinkant galingiesiems, kaip laiku deklaruoti savo lojalumą galią turintiems, kaip priklausyti klikai, kuri jam galėtų garantuoti saugumą ir įtaką. Homo sovieticus neišnyko. Priešingai, sukūrė tam tikrą psichologinę socialinę struktūrą, kurioje veikia didžioji dalis nūdienos biurokratijos, tiek politinės, tiek akademinės. Tai žmonės, kurie itin lengvai prisitaikė prie kintančios konjunktūros. Jiems pasikeitė ne esmė, bet kryptis – reikia būti lojaliems kitai sistemai. Ne Maskvai, bet Briuseliui. Reikia išstudijuoti kitą dokumentaciją, kitas instrukcijas, nuorodas. Reikia žinoti kitus rangų tabelius, susipažinti su kita hierarchine struktūra. Jie tai įsisavino žaibiškai ir puikiai prisitaikė prie naujos situacijos. Tie, kurie abejoja, kurie mąsto, kurie nebijo koreguoti savo mintis, įsiklausydami į kitus, deja, nesijaučia taip patogiai kaip naujieji prisitaikėliai. Pastarieji yra įpratę užsiiminėti mentaline ir intelektine akrobatika. Šie žmonės tai puikiai darė sovietmečiu, taip pat puikiai tai daro ir dabar. Lietuvoje liko labai stipri nomenklatūra su savo galios žaidimais, lojalumo schemomis. Problema tai, kad šiuo metu Lietuvoje nėra žmogiško rezervo, kuris juos keistų. Nes tam jaunimui, kuris šiandien yra aktyvus, nėra suteikiamas šansas atnaujinti Lietuvos politinio ar akademinio elito. Arba yra uždaros akademinės ir politinės elito grupės, kur jaunimas negali patekti, arba dalis jaunimo sąmoningai provokuojama daryti karjerą užsienyje, kad nekeltų konkurencinės grėsmės. Tikrai nesiūlau sąmokslo teorijos, tik noriu pasakyti, kad Lietuvoje iki šiol veikia pati tikriausia nomenklatūra, kuri sukuria puikią terpę reikštis bestuburiam mentaliniam akrobatui. Tam, kuris gerai gyveno anais laikais ir kuriam labai gerai gyvenasi ir dabar.

Kalbino Andrius Navickas

© 2005 "XXI amžius"