„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2005 m. vasario 25 d., Nr. 21


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ar reikalinga liustracijos revizija?

Austė UMBRASAITĖ

Arūnas Peškaitis

Šiandienės diskusijos KGB tema - naujas iššūkis politikams, valstybei ir visuomenei. Vertinimai ir siūlymai, kaip spręsti šią uždelsto veikimo bombai prilygstančią problemą - labai skirtingi. Vieni ragina įtariamus politikus trauktis iš užimamų postų. Kiti siūlo palikti viską taip, kaip yra, ir toliau ramiai gyventi. Seime sudaryta komisija blaškosi tarp kreipimosi į Maskvą ir istorikų išaiškinimų, kas KGB buvo "svarbus", o kas ne. Paslaptingų pavardžių vis daugėja, ir ima atrodyti, jog padėtis - be išeities.

Prieš penkiolika metų pradėta demokratizacija mums pirmiausia reiškė dekomunizaciją. Nesunku buvo pakeisti vėliavas, gatvių pavadinimus ar pinigus, bet pakeisti politinį elitą tapo didžiausia problema. Susidūrė ir šiandien išlieka gyvybingos dvi prieštaringos tendencijos: viena vertus - demokratijos principai, kuriais remiantis turi būti sudaromos sąlygos visiems "galintiems ir norintiems" priklausyti politiniam elitui (t. y. dalyvauti valstybės valdyme), kita vertus - siekis išvengti senojo elito dalyvavimo kuriant naują politinę sistemą. Iš pradžių tikėtasi, kad dėl politinio ir moralinio komunizmo žlugimo viskas savaime susitvarkys. Tačiau dar praėjusio dešimtmečio pradžioje paaiškėjo, kad taip nėra. Senojo politinio elito atstovai ("nomenklatūrininkai") ir toliau liko aktyvūs politikos formuotojai, o jų politiniai oponentai nepasiūlė nuoseklių šios problemos sprendimų. Pirmieji turėjo reikalingų žinių valstybės valdymui, turėjo reikalingą informaciją bei resursus, tuo tarpu antrieji, siekdami perimti valstybės vairą, atrodo, daugiau vadovavosi emocijomis, nebūdami radikalūs ir reiklūs patys sau.

Dar 1990 metais, kitą dieną po Nepriklausomybės akto paskelbimo, Aukščiausioji Taryba kvietė buvusius KGB kadrinius darbuotojus bendradarbiauti, visiems kartu, nepaisant praeities, kurti valstybę. 1991 metais viešai pasmerkiamas komunistinis režimas, o 1992-aisiais, nesulaukus norimo efekto, prasideda diskusijos dėl liustracijos, t. y. formalių ir kartu konkrečių teisinių ribojimų užimti vieną ar kitą postą paieška. Tačiau šis liustracijos bandymas nebuvo sėkmingas, nors pateiktame projekte ribojimai eiti tam tikras pareigas buvo numatyti tik penkeriems metams. Diskusijos vėl suaktyvėjo 1998 metais. Parengtas įstatymo projektas buvo taikomas dirbusiems NKVD, NKGB, MGB, KGB. Jis ribojo galimybes dirbti ne tik Seime, Vyriausybėje, prezidentūroje, Centriniame banke, Valstybės saugumo departamente (VSD), Valstybės kontrolėje, bet ir teismuose, prokuratūrose bei policijos įstaigose, krašto apsaugos institucijose, Muitinėje, diplomatinėje tarnyboje ir kitur.

Šis įstatymo variantas buvo gerokai griežtesnis už svarstytąjį 1992 metais - ribojamas laikas buvo prailgintas iki 10 metų, o darbdaviai privalėjo nedelsdami atleisti įstatymo įvardytus darbuotojus. Natūralu, kad kilo nepasitenkinimas, ir nepraėjus nė mėnesiui buvo pateiktos pataisos, apeliuojant į tai, kad įstatymas pažeidžia ne tik Lietuvos Konstituciją, bet ir žmogaus teises bei laisves. Naujasis įstatymo variantas numatė specializuoto teismo įsteigimą, suteikė galimybę buvusiems kadriniams darbuotojams apsispręsti ir pranešti apie savo veiklą. Taip pat buvo sutrumpintas laiko terminas - nuo 5 iki 10 metų, atsižvelgiant į norimas eiti pareigas. Po Konstitucinio Teismo nutarimo buvo susiaurintos įstatymo veikimo ribos: jame nuo šiol buvo kalbama tik apie tuos, kurie vykdė nusikalstamą veiklą prieš Lietuvos valstybę po 1990 m. kovo 11 d.

Taigi problema lyg ir išspręsta, tačiau pastarųjų dienų įvykiai ir iškylantys vis nauji faktai neleidžia nurimti. Priėmę nuosaikų - palyginti su kitomis pokomunistinėmis valstybėmis - Liustracijos įstatymo variantą, KGB šmėklų įveikti nesugebėjome. Ką liudija kitų šalių liustracijos patirtis? Čekijoje, tiksliau - dar tuometinėje Čekoslovakijoje, kaip ir Lietuvoje, pirmosios diskusijos prasidėjo dar 1991 metais, kai tuometinis federalinis parlamentas pasiūlė atkurti pasitikėjimą valdžios aparatu teisingumo pagrindais. Liustracijos įstatymas Čekijoje buvo priimtas 1992 metais ir nuo pat pradžių gana griežtai įgyvendinamas. Kaip ir pirminiame lietuviškajame 1992 metų Liustracijos įstatymo variante, Čekijoje numatytas penkerių metų ribojantis laikotarpis, draudžiama eiti pareigas saugumo struktūrose, aukštesnės instancijos teismuose, valstybės administracijoje, karinėse pajėgose, valstybei priklausančiose įmonėse, užimti aukštesnius postus valstybinėje televizijoje bei radijuje. Tačiau Čekijoje nebuvo atskirti asmenys pagal užimtus postus bei pareigas, nebuvo išspręstas po 1968 metų atsiribojusių nuo Komunistų partijos asmenų klausimas, o pats Liustracijos įstatymas taikomas visiems Komunistų partijos nariams.

Reikia pripažinti, kad Lietuvoje toks griežtas įstatymas niekada neturėjo galimybių atsirasti - čia komunistinis elitas buvo ne tik teigiamai nusiteikęs reformų atžvilgiu, bet kartu ir aktyvus reformų dalyvis. Bendradarbiavimas su dešiniosiomis jėgomis pastarosioms irgi tarsi ir neleido imtis griežtos liustracijos. Galima, žinoma, kelti klausimą, ar pačios dešiniosios jėgos buvo visiškai “švarios”, bet veikiau visų – tiek senojo, tiek besiformuojančio naujojo elito dalyvavimas – per daug neleidžia užaštrinti liustracijos klausimo.

Čekijai sąlygas diktavo "užšalęs pototalitarizmas", t. y. senojo režimo žlugimas. Todėl išeitis buvo paprastesnė - iš esmės atnaujinti valdantįjį elitą. Tiesa, šis procesas taip pat turėjo spragų. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad ilgametis disidentas aplinkos apsaugos ministras Bedrichas Moldanas (Bedrich Moldan) - buvęs KGB bendradarbis. Kitas kraštutinumas - Rumunijos variantas, kur liustracijos procesas liko neįgyvendintas, išskyrus viešą vienkartinę liustraciją - Nikolo Čiaušesku (Nikolae Ceusesku) ir jo šeimos egzekuciją. Visi kiti liustracijos bandymai taip ir liko bandymais. Pirmieji projektai čia taip pat inicijuoti dar 1990 metais dešiniųjų politinių jėgų, vėliau tokios iniciatyvos atgimė prieš 1992 metų rinkimus, galiausiai - prieš 1996 metų rinkimus. Tiesa, 1992 m. pradėtos diskusijos baigėsi įstatymo, kuris draudė asmenims, sąmoningai 1945-1989 metais dirbusiems saugumo struktūrose (tokių buvo teigiama esant apie 3 milijonus), būti išrinktiems ar dirbti valstybės įstaigose bei dėstyti mokslo įstaigose, priėmimu. Tačiau šis įstatymas niekada realiai neveikė, nors 1996 metų rinkimus laimėjo jį inicijavęs Rumunijos Demokratinis konventas.

Kodėl Rumunijoje nebuvo griežto Liustracijos įstatymo ir kodėl jis nebuvo įgyvendinamas? Atsakymas paprastas - nebuvo poreikio. Režimo reformatoriams pakako viešo N. Čiaušesku, buvusio režimo simbolio, pašalinimo, o pilietinė visuomenė nebuvo subrendusi jiems oponuoti.

Į Liustracijos įstatymus, viena vertus, galima žiūrėti kaip į žmonių teises ribojančią priemonę, kita vertus - jie padeda spręsti demokratijos kokybės, ypač besiformuojančio naujojo politinio elito, kuris tampa vienu svarbiausių veikėjų pokomunistinėse demokratijose, problemas. Liustracijos įstatymų tikslas nėra griežtos valdančiojo elito formavimo taisyklės. Jomis siekiama atskirti senąją nomenklatūrą nuo besiformuojančios valdančiosios grupės, pakelti politinio elito profesionalumo ir etinių nuostatų lygį. Liustracijos įstatymai pirmiausia yra bandymai moralinius principus paversti formaliomis taisyklėmis, kurių teisinė išraiška tiesiogiai priklauso nuo to, kokios jėgos inicijuoja režimo kaitą ir sykiu liustracinius įstatymus. Kartu kyla klausimas - kiek moralinis nusiteikimas buvusio režimo atžvilgiu yra stiprus? Nes bet kurios formalios taisyklės gali būti apeitos, jei nebus tvirtų, visuomenėje įsišaknijusių principų, kurie būtų tarsi išankstinė duotybė ir kuriais besąlygiškai vadovautųsi didesnioji visuomenės dalis.

Ar galėtume šiandien Lietuvoje grįžti prie griežtesnio - čekiško varianto taikymo? Lietuvoje neveikė, atrodo, pakankamai griežtas ir aiškus 1999 metais priimtas įstatymas. Kodėl? Galima kvestionuoti tiek sudarytos Liustracijos komisijos darbo efektyvumą, tiek teisinės sistemos sugebėjimą spręsti išskilusius ginčus, tačiau, mano manymu, net ir puikiausiai dirbančios komisijos ar tobuliausios teisinės sistemos nesugebės išspręsti iškylančių problemų. Nes net ir pačiame įstatyme pirmiausia apeliuojama į žmogišką sąžiningumą. Tad ir bet kokiam griežtesniam Liustracijos įstatymo variantui priimti ar įgyvendinti laikas jau praėjo, nes daugelyje postų šiuo metu yra buvusio režimo atstovai, ir bet koks įstatymiškai įteisintas "valymas" vargu ar būtų perspektyvus politinio stabilumo atžvilgiu.

Vargu ar liustracinių įstatymų revizijos išspręs šių dienų problemas - arba negalėsime įvardinti visų tų, kuriems būtų privalu taikyti įstatymą, arba atsiras vis naujų asmenų, kuriems norėsis uždrausti užimti kurias nors pozicijas. Regis, lieka tik viena išeitis - apeliuoti į politikų moralines nuostatas ir, kita vertus, į aukštus visuomenės reikalavimus politiniam elitui.

Autorė yra VU TSPMI

magistrantė.

ELTA, TSPMI

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija