Politika ir pseudo-krikščionybės vilionės

Andrius NAVICKAS

Bernardinai.lt vyr. redaktorius

Andrius NAVICKAS

Lietuvos politiniame gyvenime neretai griebiamasi religinių simbolių ar naudojama krikščioniška retorika. Nepaisant to, krikščioniškų vertybių įtaka viešajai erdvei minimali. Nors keturi iš penkių Lietuvos gyventojų priskiria save katalikams, tik retas iš jų krikščionybę suvokia kaip kažką daugiau neit sociokultūrinį apsisprendimą. t.y. šventinio stalo padengimą per didžiąsias šventes, bažnytinę santuoką, vaikų krikštą bei kunigo pakvietimą į artimųjų laidotuves.

Tačiau kultūrinio kataliko tipo dominavimas tėra tik viena iš priežasčių, kodėl autentiška krikščioniška laikysena viešojoje erdvėje yra tapusi retenybe. Kita priežastis – tai, kad krikščioniškų vertybių liudijimas neretai nuslysta į pseudokrikščioniškus pavidalus ir viešojoje erdvėje virsta pseudoreliginiu erzacu.

Susigūžusi krikščionybė

Didelė dalis tiek kultūrinių, tiek praktikuojančių Lietuvos krikščionių savo krikščioniškumą suvokia kaip duoklę, kurią tenka mokėti Dievui, taip “apsunkinant normalų gyvenimą”. Ne tik tarp ateistų, bet ir tarp dalies krikščionių gyvas įsitikinimas, kad Dievas – įnoringas valdovas, kuris prigalvojo įvairiausių gyvenimo apribojimų, išbandymų, kuriuos reikia iškęsti, idant gautume kompensaciją po mirties ir neužsitrauktume Jo rūstybės.

Prisiminkime: vienas iš svarbiausių ateistų argumentų prieš krikščionybę visada buvo tai, kad krikščionys gyvena kaip vergai, o ne kaip laisvi žmonės. Ne vienam šių dienų žmogui neperžengiamu slenksčiu į krikščionybę tapo įsitikinimas, kad būti krikščionimi – tai gyventi iš esmės nepilnavertį gyvenimą. Tokį įsitikinimą sustiprina ir tie krikščionys, kurie krikščionybę kitiems pateikia per draudimus, apribojimus bei perspėjimus.

Tokios „krikščionybės“ perkėlimas į politikos erdvę neišvengiamai patiria nesėkmę. Net jei ir susiburia didesnis ar mažesnis ratas bendraminčių, kurie keikia sugedusį pasaulį bei kartkartėmis pasiūlo ką nors uždrausti, idant jis taptų „krikščioniškesnis“, tai paprastai neturi nieko bendro su krikščioniškų vertybių įtakos visuomenėje stiprėjimu. Viena vertus, dėl to, kad kultūriniai katalikai paprastai nėra linkę įsileisti į savo gyvenimą krikščionybės dažniau nei per didžiąsias šventes ir jiems priimtinas šiuolaikiniame pasaulyje išplitęs hedonistinis gyvenimo būdas. Kita vertus, siūlomi draudimai, net jei kai kuriuos iš jų pavyksta įdiegti, dažniausiai neduoda laukto rezultato, nes nesiūlo pozityvios alternatyvos, tad po kurio laiko jie vieningai nušluojami nuo kelio.

„Susigūžusios krikščionybės“ diegimas į politiką turi skaudžių padarinių: diskredituoja krikščioniškas vertybes, suvesdamas jas į duoklę Dievui, pakursto cinišką reakciją. Taip yra, nepaisant to, kad dauguma „susigūžusios krikščionybės“ propaguotojų patys yra dori ir giliai religingi žmonės.

Bene aiškiausią alternatyvą „susigūžusiai krikščionybei“ yra pateikęs popiežius Jonas Paulius II tiek savo raštuose, tiek gyvenime. Jis nuosekliai kartojo, kad Kristus mums siūlo gyvenimo pilnatvę, o ne susilaikymą nuo gyvenimo. Gyvybės puoselėjimas reiškia susilaikymą nuo visko, kas ją griauna ir yra negyvybė.

Tai reiškia, kai mes kalbame apie krikščioniškų principų diegimą į politinį gyvenimą, pirmiausia turime kalbėti apie šio gyvenimo atgaivinimą. Tikslas yra pilnavertis gyvenimas, ir krikščionys siūlo ne susigūžti, bet - priešingai - nusimesti tuštybių naštą.

Fasadinis religingumas

Fasadinis religingumas – tai religinių simbolių, ritualų naudojimas viešojoje erdvėje, nepriimant jų rimtai privačiame gyvenime. Šis religingumas ypač paplitęs pokomunistiniuose kraštuose, kur valstybinį ateizmą keitė religinio entuziazmo banga.

Sovietmečiu valstybės veikėjai viešai išpažino ateizmą. Politinė konjunktūra reikalavo ne tik šaipytis iš religijos, bet ir kiek įmanoma vengti bet kokių sąsajų su Bažnyčia. Dabar tragikomiškai skamba pasakojimas apie Lietuvos CK vadovą P. Griškevičių, kuris per tėvo laidotuves, kai karstas su velioniu buvo įneštas į bažnyčią, visas pamaldas prasėdėjo tarnybiniam automobilyje atokiau nuo jos. Manau, kad daugelis jo kolegų būtų pasielgę taip pat. Atgimimas gerokai pakeitė politinę konjunktūrą. Nesiimu spręsti, kiek pasikeitė sovietinių veikėjų širdys, bet santykis su religiniais simboliais tikrai pasikeitė. Prasidėjo tikros varžytuvės, kuris stovės per šv. Mišias arčiau altoriaus, kuris dalyvaus kokio nors kryžiaus atšventinime.

Ypač pirmaisiais Nepriklausomybės metais į bažnyčias grūdosi buvę ir dabartiniai politinio elito atstovai. Tačiau viltys, kad nauja politinė konjunktūra reikš ir krikščionybės vaidmens viešajame gyvenime atgimimą, greitai užgeso. Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai tuo galėjo įsitikinti jau 1992 metais, kai absoliuti dauguma Lietuvos žmonių numojo ranka į hierarchų laišką prieš rinkimus ir atidavė balsą už ekskomunistus.

Netrukus išryškėjo ir tai, kad ekskomunistams, demonstruojantiems fasadinį religingumą, sunku susitaikyti su realiais religiniais pokyčiais visuomenėje. Tai liudijo kad ir nuolatinis nepasitenkinimas tikybos pamokomis mokyklose. Savo ruožtu Algirdo Brazausko prezidentinė inauguracija puikiai atskleidė ne tik jo, bet ir didžiosios naujojo politinio elito dalies galvose tvyrančią dvasinę sumaištį – šalia šv. Mišių vyko pseudopagoniški ritualai ir visa tai lydėjo sovietmečiu atsiduodanti pompastika.

Kalbant apie fasadinį religingumą, nevertėtų apsiriboti vien buvusių ateistų tikru ar tariamu atsivertimu. Fasadinio religingumo apstu visose Lietuvos partijose. Ryškiausias jis, kai partijų programos papuošiamos krikščioniška retorika, bet, gavus valdžią, deklaruoti dalykai nebelaikomi svarbūs. Susidaro įspūdis, kad visos Lietuvos partijos savo programose nori sumokėti mažesnę ar didesnę „duoklę“ rinkėjams krikščionims, bet pačios į tokius įsipareigojimus nežiūri rimtai. Populiariausiu pasiteisinimu politikams tampa teiginys, kad gyvename pasaulietinėje valstybėje. Tarsi pasaulietinėje valstybėje nederėtų rūpintis vertybiniais viešojo gyvenimo pamatais, tarsi pasaulietinė valstybė yra priesako „daryk bet ką“ sinonimas.

Mesijanistinė laikysena

Didelė pagunda krikščioniškus elementus sudėlioti į mesijanistinės laikysenos dėlionę. Tokios laikysenos apoteozė Lietuvos politiniame gyvenime, be abejonės, buvo Rolando Pakso prezidentavimo laikotarpis. Šis politikas deklaravo savo krikščioniškumą, kiek praskiestą mokytojos burtininkės mokymo, ir, panašu, nuoširdžiai tikėjo esąs dvasinis valstybės vadovas. Tai liudija ir jo noras barti vyskupus, skųstis popiežiui, ir jo portretai, kurias gerbėjai laikė (o gal ir tebelaiko) namuose kaip ikonas.

Noriu atkreipti dėmesį, kad ir Rolando Pakso veiksmai skandalo metu buvo modeliuojami pagal Išganytojo istoriją. Įspūdingai surežisuota buvo viskas, išskyrus prisikėlimą, kurio nebuvo. Ką gi, netikri mesijai tuo ir skiriasi nuo Mesijo, jog subliūkšta kaip muilo burbulai.

Kita vertus, nebūtų tikslu mesijanistinę laikyseną priskirti vien tik R. Paksui. Didelė pagunda kiekvienam krikščioniui politikui įtikėti, jog kariauja Tiesos pusėje, ir bet kokiomis priemonėmis triuškinti „blogiečius“. Teko sutikti ne vieną krikščionį politiką, kuris buvo įsitikinęs, kad su oponentais galima kovoti bet kokiomis priemonėmis, net ir melu, manipuliacijomis. Esą svarbiausia, jog atstovaujame „teisingam reikalui.“ Tačiau svarbi krikščionybės žinia yra tai, kad mes dažnai savo elgesiu užnuodijame net ir teisingas idėjas. Kai kalbame apie krikščionišką veikimą, reikia atsižvelgti ne vien tik į siekiamus tikslus, bet ir į priemones, kurias renkamės. Kristaus pavyzdys tikrai nėra patogus tiems, kurie norėtų paprasčiausiai visus traiškyti savo susikurto teisingumo buldozeriu. Labai dažnai paprasčiau pasiduoti pagundai, kad esame Dievo kariai, ir demonizuoti kitaminčius, nei bandyti suprasti alternatyvą, kurią krikščionybė siūlo galios ir neapykantos logikai.

Mesijanistinės laikysenos bruožų galima įžvelgti ir kai kurių kunigų noruose aktyviai dalyvauti politinėse kovose. Esą jie privalo tokiu būdu kovoti prieš blogį ir sugeba aiškiau nei pasauliečiai įžvelgti priešus. Deja, paprastai tai veda ne tik prie sielovadinių uždavinių apleidimo, bet prie krikščionybės guldymo į ideologijų Prokrusto lovą.

Galios logika ir krikščionybė

Įvardijau tris pseudoreligingumo raiškos būdus politiniame gyvenime, kurie išauga iš iškreiptos krikščionybės interpretacijos. Galbūt jų yra ir daugiau, akcentavau tik tuos, kurie labiausiai reiškiasi mūsų visuomenėje. Visi įvardyti pseudokrikščionybės pavidalai remiasi prielaida, jog krikščionybė turi veikti pagal galios logikos diktuojamas taisykles.

Tam tikros profesijos dėl savo specifikos tampa ypatingu iššūkiu krikščioniškam veikimui. Pavyzdžiui, verslas, politika, žiniasklaida – tai sritys, orientuotos į veiksmingumą, norą matyti veiklos rezultatą kuo greičiau bei konkurenciją. Krikščioniški priesakai veikimo būdui, t.y. kokias priemones dera naudoti, čia tarsi pradeda kliudyti. Ne kartą teko girdėti skundžiantis, kad politikoje karjerą padaro tie, kurie meluoja, kurie jungiasi į abejotinas sąjungas, jog labiausiai skaitomi tie dienraščiai, kurie nesibodi pataikauti ar net kartais mulkinti skaitytojus. Deja, taip iš tiesų dažnai būna.

Tikrai nenoriu savęs ir kitų apgaudinėti, jog galios logikos vyravimas viešajame gyvenime nėra įprastas dalykas. Nereikėtų stebėtis ir tuo, jog politikai, verslininkai, žurnalistai yra labai dažni burtų salonų lankytojai ar kitų kultinių praktikų propaguotojai. Tai profesijos, kurių atstovams kyla didelė pagunda “valdyti” tikrovę, užimti Kūrėjo vietą. Maginės, kultinės praktikos sukelia tokio “valdymo” iliuziją. Tikrai visi gerai prisimename šalia Rolando Pakso veikusią burtininkę Leną Lolišvili. Kaip matome iš šios burtininkės knygos, svarbi ji buvo tikrai ne tik jam, bet ir dar ne vienam iš mūsų politinio ir verslo elito. Šiandien jau kiek primiršta tai, kad ir Algirdas Brazauskas anuomet pakankamai atvirai gynė burtininkę.

Taigi kai sunyksta autentiškas santykis su krikščionybe, jos vietą pradeda užimti įvairios kultinės praktikos, paprastai apvilktos krikščioniškos retorikos rūbais. Kita vertus, ypač politikos gyvenime didelė pagunda paversti krikščionybę įrankiu, t.y. nuslysti į galios logiką.

Krikščionybė nuo pat atsiradimo skelbė vaisingos alternatyvos galios logikai galimybę. Krikščioniškos dorybės – viltis, tikėjimas ir meilė – negali pakeisti politinių ideologijų, bet gali joms suteikti naujų atspalvių, taip pat ir supratimą, kad gyvenimas nesibaigia vienais rinkimais, jog politinė veikla turi būti vertinama ne pagal fasado spindėjimą, bet pagal dėmesį pamatams. Tokio pobūdžio krikščioniškos atgaivos dabartiniam Lietuvos politiniam gyvenimui itin trūksta.

© 2005 "XXI amžius"