„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2005 m. gegužės 27 d., Nr. 24


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Politinio susikalbėjimo link (II)

Vladimiras LAUČIUS

Eltos politikos skyriaus redaktorius

Vladimiras LAUČIUS

Pirmieji XXI amžiaus metai išryškino naują idėjinę “fronto liniją”, nusidriekusią Lietuvos visuomenės ir valstybės raidai reikšmingų politinių klausimų ir ginčų akiratyje. Palei šią fronto liniją pastaruoju metu vis dažniau ir sistemingiau susiduriama su reiškiniu, kurį po “naujosios politikos” susikūrimo 2000-aisiais bei jos ideologinių ataugų, vadovaujamų Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho, sukerojimo galima drąsiai vadinti maištu prieš politinį mąstymą. Ko gera, neverta iš naujo priminti, kaip R. Pakso šalininkai savo retorika koneveikė turinčiuosius gilesnio mąstymo gebą, vadindami juos “supuvusiu elitu”, o V. Uspaskichas ne kartą piršo abejotiną mintį, kad jis ir jo partija užsiima ne politine, o kažin kokia kitokia veikla. Abiem atvejais politinis mąstymas buvo paminamas mėginant atsižegnoti arba nuo politikos kaip tokios, arba nuo proto vaidmens joje deramo pripažinimo.

Nors kalbamas reiškinys chronologiškai atitinka “naujosios politikos” (2000 m.), R. Pakso (2002 m.) ir V. Uspaskicho (2004 m.) įsigalėjimą, šios trys Lietuvos politinio gyvenimo gairės ne tiek paaiškina svarstomą reiškinį, kiek įkūnija sėkmingos jo sklaidos padarinius. Tuo tarpu maišto prieš politinį mąstymą prielaidos bei jį maitinantys socialiniai archetipai anaiptol nėra akivaizdūs ir pakankamai nagrinėjami. Maža to, net ir tos politinės jėgos ir jų gerbėjai, kuriems 2000-2005 metų vidaus politikos tendencijos atrodo esančios peiktinos - čia pirmiausia turime galvoje vadinamąsias “tradicines” partijas ir jų rinkėjus, - neretai patys vadovaujasi nuostatomis, atvedusiomis visuomenę ir valstybę prie jų kritikuojamos politinės būklės. Šiuo atžvilgiu kalbamas maištas nesuponuoja aiškaus partinio išsiskyrimo į jo dalyvių ir “malšintojų” stovyklas. Idėjų kovos fronto linija čia skiria pirmiausia ne partijas ir jų lyderius, bet visus skirtingai suvokiančius politikos esmę, prioritetus bei tikslus.

Maištas prieš politinį mąstymą bendriausiu atžvilgiu pasireiškia, kai keliamas arba esama pagrindo kelti klausimą “kas yra politika?”. Politiniam mąstymui, kuris nėra iš principo obskurantiškas ar dėl kitų priežasčių vulgarus ir paviršutiniškas, šis klausimas turėtų būti iš akiračio neprapuolantis prielaidų refleksijos orientyras. Tačiau jis kryptingai ujamas iš akiračio primetant veik niekuo nepagrįstą, nors pastaruoju metu išplitusią bei jau prietaru tapusią nuomonę, esą į šį klausimą seniai atsakyta ir atsakymas nekeliąs abejonių. Tariamas “galutinis” atsakymas - šiandien vyraujantis ir visur kabinamas politikos kaip kovos dėl valdžios ar galios ir interesų derinimo paveikslas. “Realistais” save vadinantys šio požiūrio retransliuotojai vadovaujasi sena makiaveliška prielaida, kad išmokti bei sugebėti įgyti ir išlaikyti valdžią ar galią - svarbiausias politinės veiklos siekinys. Šis požiūris dabar toks paplitęs ir įsitvirtinęs, kad, įvardytas kurioje nors diskusijoje ar svarstyme atrodo esąs savaime suprantamas ir nekeliantis problemų. Kaip tik ši tariama “savaime suprantamybė” yra kone visuotinės jo pergalės ženklas: net viešai neįvardytas jis implicite persmelkia viešosios erdvės kalbas ir mintis.

Koks yra - arba koks galėtų būti - politinio mąstymo atsakas į minėtą požiūrį? Pirmiausia - iškeliant klausimą apie valdžios arba galios prigimtį. Vadinamieji “realistai” kalba apie galią ir valdžią taip, tarsi tai būtų daiktas, kurį nesunku apčiuopti, matyti, juo disponuoti ir jį išmatuoti. Tačiau politinė galia nėra daiktas: mes jaučiame tik jos poveikį. Galios poveikį leidžia justi valdžios realizavimo santykis, kuris atsirasti gali tik tarp dviejų ar daugiau žmonių. Atsiskyrėlis jokios politinės galios neturi. Valdžia ar galia - tam tikrą santykį tarp žmonių apibrėžianti sąvoką. Tas santykis gali būti įkūnytas įvairiais būdais - per pinigų ir turto, žinių ir išmanymo, populiarumo, reputacijos pranašumą ir panašiai. Kiekvienu atveju šiam santykiui atsirasti būtinas tam tikro pranašumo pripažinimas. Vadinasi, pripažinimas yra kertinis principas apibrėžiant galios ar valdžios sąvoką. Galia ir valdžia priklauso nuo to, ar tam tikra savybė traktuojama, pripažįstama kaip teikianti galios, ar ne; galia neegzistuoja savaime - nepriklausoma nuo žmonių ir jų vertinimų bei santykių.

Kiekviename valdžios-galios santykyje ir vertinime esama išreikšto ar neišreikšto pritarimo šiam santykiui ir jo vertinimui, ir nors to pritarimo gali būti daugiau ar mažiau, jo išraiška visuomet yra daugiašalė ir niekados - vienašalė. Tai, kaip žmonės vertina turtą, o ne pats turtas pirmiausia teikia jo savininkui daugiau ar mažiau valdžios; tai, kokią reikšmę visuomenė teikia žinioms ir išmokslinimui, daro žinovą labiau ar mažiau galingą socialinės įtakos atžvilgiu. Visuomenėje, kur žinios nevertinamos, jų turintieji neturės jokios galios - jų pranašumas tiesiog nebus pripažįstamas. Net brutalios jėgos naudojimo atvejais išlieka galios pripažinimo arba nepripažinimo pasirinkimas. Žmogus, kuriam grasinama ginklu, gali atsisakyti arba sutikti vykdyti užpuoliko valią: jis tebeturi pasirinkimą - kad ir kokį menką bei pražūtingą. Grasinantys brutalia jėga gali nužudyti besipriešinančius jų reikalavimams, tačiau negyvėlio jau nepriversi paklusti stipresniojo valiai. Nors daugelis žmonių tokiose situacijose veikiau pasiduotų nei rizikuotų gyvybe, tai nekeičia esminio fakto, kad, šiaip ar taip, sprendimą, ar pripažinti smurtautojo galią, jie daro patys.

Galią ir valdžią, kaip tam tikro santykio tarp žmonių išraišką, įmanoma parodyti tik veiksmais - nėra kito kelio jai atsirasti ir būti. Ją įkūnijantys veiksmai, kaip ir bet kuri prasminga veikla, turi turėti tam tikrą tikslą, kurio valiojama siekti. Jei galia ir valdžia nėra daiktas, bet tam tikrus santykius apibrėžianti sąvoka, ir jei šią sąvoką įkūnija tikslingi veiksmai siekiant norimo rezultato, vadinasi, ji pati negali būti galutinis tų veiksmų tikslas, bet yra priemonė siekiant ją pačią pranokstančio tikslo arba rezultato. Politikos kaip kovos dėl galios įsivaizdavimas šiuo atžvilgiu veda klystkeliu, nes pradangina iš regos lauko tikslus, kurių siekiant naudojamasi galia kaip priemone, o kartu ir tikslų konfliktą, be kurio politika apskritai nemąstoma. Politinis mąstymas remiasi prielaida, jog politika yra siekinių kova, o ne kova dėl galios, nesuponuojančios nei ją pranokstančių tikslų, nei siekiamo rezultato. Politinis mąstymas taip pat leidžia tvirtinti, jog politika yra kova dėl idėjų, kuriomis grindžiami jos dalyvių tikslai. Tik tam tikrai pasaulėžiūrai angažuotos idėjos, kai susistemintos ir populiariai adaptuotos jos tampa ideologijomis, gali paaiškinti, kodėl partijos renkasi vienokią arba kitokią politiką, prioritetus ir vertybes, kodėl jos laikosi vienų nuostatų ir iš principo, o ne “iš reikalo” prieštarauja kitoms.

Maištas prieš politinį mąstymą baigia išgarinti politikos kaip idėjų ir tikslų kovos sampratą, užpildydamas viešąją erdvę vadinamojo pragmatizmo ir tariamo “realizmo” politine bei (anti)intelektualine propaganda. Tarp šios propagandos vartojamų klišių nuolat kartojami “interesų derinimo” “atstovavimo interesams” ir “kompromisų ieškojimo” šūkiai, kurias, kaip įsivaizduojama, galima nusakyti politinės veiklos esmę. Čia vėl pripainiojama dalykų, kurie galiausiai eliminuoja etinį politinės veiklos dėmenį ir atskiria politiką nuo moralės. Kad politikai susiduria su įvairių, dažnai konfliktuojančių interesų sutaikymo poreikiu - tai tiesa. Problema šiuo atveju ta, jog politikos kaip “interesų derinimo” interpretatoriai dažnai vadovaujasi prielaida, kuri skelbia politikus atstovaujant tik tam tikro sluoksnio interesams. Šiuo požiūriu partijoms ir jų lyderiams turi rūpėti pirmiausia ne tai, kas vadinama valstybės arba visuomenės interesu ir kas tradiciškai buvo vadinama bendruoju gėriu, bet tik tam tikros rinkėjų dalies, iš kurios tikimasi balsų, individualūs bei grupiniai poreikiai. Tuo būdu socialinis prioritetų konfliktas perauga į politinį, o partijos ir jų lyderiai tampa egoistinių interesų vėliavnešiais ir įkaitais. Tokiomis aplinkybėmis, kaip taikliai pastebėjo Raimundas Lopata, politikai, užuot derinę prieštaringus interesus, patys derinasi prie jų. Ko gera, būtent tokia padėtis šiandien ir susiklostė. Tik vargu ar politiko kaip dalies rinkėjų ar grupinių interesų atstovo samprata turi būti labinama už tai, kad iš apgailėtinos esamybės išveda “neginčijamą” standartą. Tikras politikas nuo politikieriaus pirmiausia skiriasi tuo, kad tarnauja bendrojo gėrio tikslams, o ne atskirų pinigais ir balsais jam atsidėkojančių grupių naudai. Neiškreipus ir neatšaukus politinio mąstymo, tektų šiuo atžvilgiu pripažinti, jog siauriems interesams angažuotas politikas yra valstybės nevykėlis, ir kuo siauresnis jo atstovaujamų interesų ratas, kuo savanaudiškesni jo tikslai, tuo didesnis nevykėlis jis yra.

Nors politikoje nuolat susiduriama su interesų konfliktais, akivaizdu, jog politinę bendruomenę ištiktų dezintegracija, jei jos nevienytų kai kurios bendros vertybės, tikslai ir principai. Pastarųjų pagrindu sudėtingose situacijose turi būti ieškoma kompromisų. Tačiau šią tiesą dažnai mėginama versti nauda pragmatiškai ją iškraipant - esą susitarimai ir kompromisai yra tikrasis brandžios politikos tikslas. Šiuo plačiai dabar išpažįstamu požiūriu politika esanti kompromisų menas. Paprastai kompromisas šitaip sureikšminamas, kai politinį mąstymą keičia politinė propaganda. Kaip ir aptartu valdžios ir galios traktavimo atveju, priemonė čia klaidingai vaizduojama kaip savitikslis. Iš akių išleidžiama tai, jog tam tikromis aplinkybėmis politinių jėgų kompromisas gali neatitikti ar net prieštarauti bendrąjį gėrį užtikrinantiems veiksniams.

Kad kompromisai nepagrįstai sureikšminami iš propagandinių paskatų, liudija kad ir praėjusių metų Lietuvos vidaus politikos perturbacijos. Koalicinę valdžią sudariusios keturios partijos derėjosi ir susitarė anaiptol ne dėl visuomenės interesų, bendrų vertybių ir principų ar strateginių valstybės tikslų - derybos sukosi aplink postus Vyriausybėje ir Seime. Derybų dalyvių džiaugsmas, kad kompromiso pavyko pasiekti, kažin ar persidavė visuomenei. Daug abejonių politikos kaip kompromisų meno prasmingumu kelia ir 2000-ųjų prisiminimai, kai valdžią formavo “naujosios politikos” blokas. Šio bloko atstovai kaip didžiausią vertybę ir pasiekimą dažnai minėdavo savo gebėjimą “tartis ir susitarti”. Koks tuščias tai buvo gyrimasis, liudijo tolesni įvykiai, kuriuose du “naujosios politikos” lyderiai - R. Paksas ir Artūras Paulauskas - dalyvavo jau kaip nesutaikomi priešai. Į 2000-aisiais paplitusią madą didžiuotis kalbėjimosi ir susitarimo menu ironiškai reagavo Vytautas Radžvilas: “Sveika nuovoka kužda ir kitą mintį: ar “kalbėjimasis” yra vertybė savaime net ir tais atvejais, kada pašnekovai aiškiai nežino, ką pasakyti?”.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija