Valdžia, prarandanti pasitikėjimą, praranda ir demokratinį pobūdį

Pokalbis su Pilietinės visuomenės instituto direktoriumi Dariumi Kuoliu

Darius Kuolys, Eltos foto.

Lietuvoje per pastarąjį mėnesį bene labiausiai nuvalkiota diskusija tapo svarstymai, ar moralė politikoje egzistuoja. Ar tokios diskusijos šiandien iš principo yra prasmingos, ar jos dar turi atidžių klausytojų?

Aš manau, kad tam tikrus principus politikoje, viešajame gyvenime reikia ginti. Šiuo atveju, manau, vaidmenys skiriasi: politikos apžvalgininkai, analitikai, viešojo gyvenimo kritikai šioje situacijoje turi pareigą komentuoti, vertinti situaciją, bet paradoksalus dalykas, kai politinės scenos aktoriai ima kalbėti moralizuojančiais monologais ar skelbti moralinio pobūdžio traktatus. Tai jau yra žanrų painiojimas. Politinės scenos aktoriai turi laikytis tam tikrų taisyklių, tam tikro moralumo scenarijaus, o ne komentuoti.

Stebėdamas viešuosius tekstus matau daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, “Veido” žurnale ne per seniausiai buvęs Vilniaus mero tekstas apie moralios politikos būtinumą. Tai moralizuojantis tekstas. Po to sekė visai kiti to paties žmogaus vieši tekstai, kuriuose teigiama, kad politikoje labai svarbu gyvenimiškoji išmintis, kuri su morale nesuderinama, arba per aukšti moralės reikalavimai yra grėsmė valstybės stabilumui. Šiuo atveju kalbėjimai tušti, dviveidystė akivaizdi net retorikoje.

Galbūt mes per daug žinome apie politikus, gauname per daug “nefiltruotos” informacijos? Juk kitose valstybėse panašūs skandalai taip pat yra neišvengiami, tačiau apie juos - ir beveik vien apie juos - nėra nuolat diskutuojama.

Kitose šalyse tokie išaiškėję skandalai sulaukia aiškios atomazgos. Lietuvoje jie tęsiasi, kol yra užmirštami, paskui vėl reikalui esant atgaivinami, reanimuojami, ir vėl tęsiasi. Tai permanentiniai skandalai, kurie neužbaigiami, nes pristinga politinių valios sprendimų. Pavyzdžiui, garsioji istorija apie Turto fondo direktorių, šaudžiusį stirnas iš valstybinio džipo ir dar prisiteisusį, kad aplinkosaugininkai jam grąžintų medžioklinį šautuvą. Ši istorija nesibaigė – tai permanentinis skandalas; kol tas pareigūnas liks neatstatydintas, tol kitų pareigūnų kalbėjimas apie moralią politiką yra blefas.

Tikrai nemanau, kad Lietuvos visuomenė turi pakankamai informacijos apie Lietuvos pareigūnus, klausimas tik, kiek tos informacijos yra prieinama ir kokia jos kokybė. Jeigu dabar prisėstumėte prie interneto ir ieškotumėte duomenų apie aukščiausius Lietuvos pareigūnus, jų biografijose rastumėte nemažai pilkų, baltų vietų, daug klaustukų. Apie JAV politiką ir politikus gali sužinoti daug daugiau nei apie Lietuvos pareigūnus. Kur politikas dirbo tada ir tada, kokia buvo jo darbovietė? Tokių dalykų Lietuvos politikų ir pareigūnų biografijose labai dažnai pristinga, jie yra nutylimi, nors yra gana svarbūs. Dėl viešumo stygiaus tampa įmanomas magistrinio darbo gynimas išsikviečiant visą universiteto vadovybę į provincijos miestą, įmanoma net gintis tokį darbą prieš tai negavus aukštojo mokslo diplomo.

Tačiau V. Uspaskichas atsistatydino iš savo pareigų. Viena iš tokio pasitraukimo priežasčių – melas apie įgytą išsilavinimą. Kaip reikėtų vertinti tokį V. Uspaskicho elgesį – ar jis turėtų tapti pavyzdžiu kitiems, ar tai tiesiog galimos atsakomybės vengimas?

Galbūt aš kalbėsiu ir per daug tiesmukai, bet drįstu spėti, kad V. Uspaskicho sprendimas nieko bendra su asmenine garbe neturi.

Kai kurios žiniasklaidos priemonės šį sprendimą pavadino garbingu. Tačiau tai, kad jis priimtas ne Lietuvoje, ne Vilniuje, bet Rusijoje, man sako, kad tai nebuvo savarankiškas V. Uspaskicho sprendimas. Aš apskritai abejoju, kad V. Uspaskicho politika buvo savarankiška savarankiško politiko politika.

Kaip šiame kontekste reikėtų vertinti kito į skandalus įsivėlusio politiko – Vilniaus mero A. Zuoko veiklą? Jis sustabdė savo partinę veiklą, tačiau iš mero pareigų trauktis neketina.

Elgesio modeliai yra, deja, panašūs. A. Zuoko atveju aš įžvelgčiau ir pačios partijos problemas. Kaip minėjau, V. Uspaskichas neturėjo savarankiškos politikos, dėl to sakyti, kad jo problema yra ir Darbo partijos problema, būtų nelabai sąžininga. Tačiau liberalcentristai yra palyginti senas tradicijas turinčių partijų sąjunga, todėl partijos vadovo problema yra ir labai didelė partijos problema. Jeigu partija nesiima jos spręsti, tai pradeda veikti jos savižudiškas instinktas.

Ar nemanote, kad ir kitos Lietuvos partijos susiduria su panašiomis problemomis? Pasitikėjimas Seimu ir parlamentinėmis partijomis nuolat mažėja, Seimas vis dažniau įvardijamas kaip greičiau imituojantis savo darbą nei realiai priiminėjantis politinius sprendimus, dažniau užsiimantis mėgėjiška savianalize, o ne atstovavimu tautai.

Tų problemų esama, ir man atrodo, kad Seimui kol kas nelabai rūpi atramos visuomenėje. Ir pozicija, ir opozicija apsiriboja veikla uždaroje politinėje scenoje. Labai įsimintinas man pasirodė Politika.lt svetainėje publikuotas buvusio Vilniaus mero liberalcentristo A. Štaro komentaras, kad iš esmės politikai šiandien elgiasi kur kas išmintingiau nei jiems pataria politologai, nes jie klauso verslo. Ir verslas kur kas geriau žino, į ką reikia investuoti, kokią vykdyti politiką, kad būtų pasiektas rezultatas. Šis komentaras pasako vieną tiesą: Lietuvoje yra partijų, kurios oficialiai deklaruoja, kad jų galios ir valdžios šaltinis yra ne tauta, ne Lietuvos visuomenė, bet verslo grupės, kurios ir diktuoja visą politinį scenarijų, visą veiksmą politinėje scenoje. Ir į tai politikai sąmoningai orientuojasi.

Iš kur tokio ciniško požiūrio į politiką šaknys? Gal lemia tai, kad šiuo metu aukščiausius postus užima komjaunimo, CK lyderiai ir suvirintojai?

Nebūtinai. Man atrodo, kad norint suprasti, kas šiandien vyksta Lietuvoje, reikia orientuotis į klasikus. Platonas kalbėjo, kad oligarchinė santvarka atmeta vertybes ir dorybes, o pagrindiniu visuomenės gyvenimo principu paverčia turto siekimą. Tai yra turto geismo valdoma visuomenė. Mes matome tą patį šiandien. Mūsų pokomunistinė visuomenė su visais nomenklatūrinės galios šaltiniais, kurie nebuvo iki galo suardyti, iš karto pasidavė vartotojiškai logikai, visuotiniam kapitalo diktatui. Tokia mūsų piliečių kuriama respublika, jos pokomunistinė visuomenė nėra atspari oligarchinei santvarkai. Tai, kad iš akademinės bendruomenės, ją paniekindamas, pažemindamas, išprievartaudamas, turtingas žmogus gali išgauti, nusipirkti diplomą, daktaro, magistro laipsnį, gauti architektūros paminklą savo gimtadieniui švęsti, - tokie dalykai rodo, kad visuomenė yra jau prisitaikiusi prie oligarchinės santvarkos.

Ar liko nors vienas politikas Lietuvoje, kuris nenorėtų ir negalėtų prisitaikyti prie tokios santvarkos? Juk net “švarių rankų” politiką propaguojantį Tėvynės sąjungos pirmininką A. Kubilių buvo bandoma apkaltinti neteisėtais ryšiais su “Rubikon” grupe.

Man atrodo, kad ta istorija verta dėmesio ir analizės. Iš tikrųjų tai buvo šmeižtas A. Kubiliaus asmens atžvilgiu. Bet jeigu mes perskaitytume Tėvynės sąjungos “Sąžiningos politikos paktą”, mes ten pamatytume išpažintį, kad Tėvynės sąjunga kaip partija neišvengė kitų partijų nuodėmių: pinigų gavimo iš verslo, jų sąžiningos apskaitos neturėjimo. Šiuo metu yra labai svarbu tas klaidas taisyti ir eiti truputį švaresniu keliu. Kitos partijos tokio pasiryžimo kol kas nerodo, ir neaišku, ar Tėvynės sąjunga yra tikrai pasiruošusi nuosekliai tuo keliu eiti. Tai nėra lengvas kelias, tai yra ilgalaikės perspektyvos brėžimas Lietuvoje. Vargu, ar tai tikrai padėtų laimėti savivaldos ar Seimo rinkimus, bet tai būtų tam tikra alternatyva dabartinei politikai, dabartinei politinei elgsenai, kuri jau jokių moralinių skrupulų nebepripažįsta.

Galima būtų sakyti, kad krikščionys demokratai demonstruoja analogišką elgesį, bet problema ta, kad ši partija turi labai daug marginalinių bruožų, nes kol kas tai tik Bernardinai.lt svetainės partija. Toje svetainėje gali rasti daug informacijos apie krikščionis demokratus, jeigu ta partija domiesi, tačiau į platesnę viešąją erdvę ji neišeina, nepaisant labai puikaus, sąžiningo Molėtų mero.

Taigi šios partijos - Tėvynės sąjunga ir krikščionys demokratai – turi labai rimtą iššūkį gindamos principus, vertybes ar apsivalydamos, kaip Tėvynės sąjunga; jos turi galvoti apie didesnę įtaką, apie aktyvesnį dialogą su visuomene, taip bandydamos sukurti pasitikėjimo erdvę.

Dabartinis valdymo būdas pasižymi tuo, kad nesukuria solidarumo erdvės. Kai Vilniaus meras ar kiti pradeda aiškinti, kad įmanoma politika be moralės, tai galima sutikti: taip, įmanoma, bet toji valdžia jau praranda demokratinį pobūdį, nes ji praranda pasitikėjimą. Pasitikėjimas gali rastis tik iš moralinių sutarčių, moralinių įsipareigojimų tarp valdžios ir visuomenės. Jeigu politikai pradeda deklaruoti, kad jie į moralines sutartis žiūri lengvabūdiškai, kad jos neįmanomos, kad jos negali saistyti politikos, tai griaunamas demokratinės valstybės pamatas. Be pasitikėjimo, moralinių įsipareigojimų ir visuomenės solidarumo valstybėje tėra tik kova dėl valdžios, ir tai nebėra demokratinė politika. Šitą ribą Lietuvoje labai svarbu jausti. Kai kalbama apie oligarchiją, tai nekalbama apie vieną kitą turtingą žmogų, kuris nori "daryti politiką". Turtingo žmogaus įtaka gali būti ir pozityvi, jeigu jis laikosi demokratinės politikos principų, jeigu jam svarbios tam tikros vertybės ir jis remia demokratinį procesą. Bet jeigu turtingas žmogus remiasi oligarchinę santvarką palaikančiomis vertybėmis, kad turtas lemia viską, kad aš galiu tvirkinti savo visuomenę, remdamasis savo galia be jokių apribojimų, - toks žmogus griauna respubliką.

Atsakius į klausimą “kas vyksta”, reikia užduoti klausimą “ką daryti”. Ką turėtų daryti politikai, kaip turėtų į šiuos procesus reaguoti visuomenė? Ar politikų elgesio kodeksai galėtų išspręsti šias problemas?

Šie dalykai dabar yra svarstomi Seime. Yra daug projektų: ir valstybės tarnautojų etikos kodeksas, ir politikų elgesio kodeksas. Visa tai yra svarbu. Tačiau kitas dalykas - autentiška politikų ir visuomenės laikysena. Sužaisti spektaklį mes galime, to lietuviai jau išmoko ir gali vartoti įvairias retorikas, kurios puikiai kaip savos atpažįstamos ir Vakaruose, bet klausimas, kiek tie kodeksai bus priimami įsipareigojant, kiek žaidžiant retorinį žaidimą. Išeitis būtų rimtas galvojimas apie savo valstybę, ilgalaikes jos perspektyvas: kokioje Lietuvoje politikai, verslininkai, eiliniai visuomenės nariai, mokytojai, įvairių sričių žurnalistai norėtų, kad gyventų jų vaikai. Ar jie apskritai nori, kad jų vaikai gyventų Lietuvoje, kaip padorioje teritorijoje ir padorioje žemėje, ar galvoja, kad gali gyventi šia diena, elgtis pagal įvairių grupuočių primestas taisykles. Tokioje klaninėje Lietuvoje gali nelikti erdvės padoriai gyventi jų vaikams ir vaikaičiams. Pagrindinis klausimas: ar mes norime padoresnės Lietuvos. Jeigu norime, tuomet turime nustatyti taisykles, kurioms įsipareigotume ir kurių laikytumės. Nuo to šiandien ir reikėtų pradėti.

Kalbino Tomas Misiūnas

© 2005 "XXI amžius"