Abitūrinė egzistencinė apokaliptinė katastrofa

Elvyra KUČINSKAITĖ

Elvyra Kučinskaitė

Mano dukra baigė gimnaziją. Ji išsilaikė brandos egzaminus! Jei įmanyčiau, užrašyčiau tai kokiu nors dar neišrastu raštu, nes visų su tuo susijusių kaltųjų: moksleivių, jų tėvų ir mokytojų - emocinė jėga niekaip neatlaiko kasdienio žodynėlio leksikos. Bet ką darysi, egzaminai, tokie, kokius juos išgyvename šiandien, jau senokai yra, o žodynas tiems išgyvenimams išreikšti dar negimė. Turbūt todėl, kad visi, kurie potencialiai galėtų jį kurti, t.y. tie, kurie šį gyvenimo užsilenkimą (negi posūkį?) patyrė savo kailiu, po egzaminų ilgam miršta, o prisikėlę stengiasi nieko, nieko nebeprisiminti.

Dabar, kol dukra, mūsų šeima, giminaičiai, artimi bičiuliai ir kaimynai sulauks visų egzaminų rezultatų, po to, neduokdie, apeliacijų ir antrosios šoko bangos (visi tikisi, kad neišlaikęs „kas penktas“ bus kažkas kitas, ne jis), kadais nuo gero gyvenimo visų išsiplėtusios aptakios formos baigs trauktis iki jokioms dietoms nepasiekiamos modiglianiškos linijų grakštybės, o dar pusgyvės likusios nervų ląstelės (nežinau, kaip jos atrodo gyvos ir sveikos) virs, įsivaizduoju, kažkuo panašiu į varlių leidžiamus burbuliukus želatininėje masėje, kuriais grožėtis šiemet pavasarį, aišku, neturėjau laiko. Bet tai nesvarbu. Didžioji, griausmingoji brandos egzaminų mitologija perkąsta, įveikta. Taip kruopščiai ir sutelktai ruošta ministerijos, jos didenybės EGZAMINŲ KOMISIJOS, smulkiųjų sėkmingųjų verslininkų repetitorių ir galų gale – panikai pasidavusių mokytojų, pačių moksleivių bei jų tėvelių, abitūrinė egzistencinė apokaliptinė katastrofa, kaip ir reikėjo tikėtis, per pačią kupą išleido dvasią. Tiesą sakant, ir vėl atsitiko panašiai, kaip per tą prognozuojamą potvynį Lietuvoj anais metais, grasinusį nusinešti net pačią Vilniaus katedrą baziliką – laukėm laukėm gamtos stichijos, o nepajutom nei vandens skonio, nei kvapo, nei faktūros. Žinot, jausmas toks, kaip prarijus didžiulį muilo burbulą – kol apžiojai, žandai vos vos neperplyšo, o kai prarijai – oras skrandyje ir šleikštulys burnoj.

Bet vis dėlto aš, nors ir nukentėjusi, bet itin sąmoninga ir patriotiška Lietuvos pilietė, sakau jums: ši totalinė nacionalinė stichinė nelaimė neabejotinai turi nepaprastai daug privalumų (jei kas to nepastebi, yra kagėbistas arba korupcijos auka). Pavyzdžiui, ko vertas vien akivaizdus pagyvėjimas, net tam tikras atsinaujinimas visuomenės gyvenime? Tik aklas nematys, kaip stiprėja bendruomeniniai ryšiai, kaip atsiveria širdys – vienos raudoti, kitos guosti, kaip tampa sąmoningesni net tie, kuriems į viešųjų ir privačiųjų interesų pažeidimo skandalus nusispjaut. Paieškokite gerai - ar rasite bent vieną egzaminų temai abejingą Lietuvos pilietį gražų pavasary? Juk visi visi esame ar būsime paliesti šio, švelniai ir kultūringai tariant, išbandymo – ne mes, tai mūsų vaikai, ne mūsų, tai artimųjų vaikų vaikai... Pažiūrėkit, koks solidarumas randasi šeimose, keikiant realybės jausmą seniai praradusias institucijas, muštro ir grasinimų meną įvaldžiusius mokytojus, brangininkus repetitorius!

Kodėl mums nepasvarsčius, ar dar aukštesnės egzaminų kartelės ateityje negalėtų būti šeimos stabilumo garantas? O jei skyrybų sumažėtų 50 procentų? Ryžtumėtės? Vienybė težydi. Kaip kitaip ją pražydinsi?

Be kita ko, šis vienybės skleidimasis, žydėjimas ir klestėjimas augina verslą. Nes kas suskaičiuos, kiek sms, skambučių, internetinių žinučių zuja tam nematomam etery! Gerai, kad jos materializuojasi tik į Telekomo, Omnitelio ir kitas sąskaitas, nes jei įgautų kitokią - kūnišką formą, dieną naktį jaustumės kaip 4-ajame Vilniaus troleibuse be penkių aštuonios kiekvieną rytą. Kitus verslo skatinimo aspektus aptarkite patys, nes mano dukra gal iš silpnumo, gal iš maištingumo (manot, įmanoma patikėti, kad neužkibo ant kabliuko?) nelakstė pas repetitorius – sakė, jos mokytojai buvo labai geri, todėl nesuprantanti, kodėl kiti galėtų būti dar geresni. O matematikos egzaminą išlaikė! Taigi šios patirties neturiu, negaliu ir dantų galąsti.

Taip pat po tokio sukrėtimo aukšta įtampa, o po to tuštuma, burbulais ir šleikštuliu žmonėms baltais chalatais kardiologijos, gastroenterologijos, psichinės sveikatos ir kitokiuose skyriuose suaktyvėja prakaito liaukos, nes jie, kaip ir kiekvienoj sėkmingoj rugiapjūtėj, vargiai spėja doroti egzaminų derlių. Kadangi padirbėta užtikrintai, šis šoktelėjęs darbo našumo rodiklis nenukris kone iki kito sezono, nes kai kurie po tokių ištąsymų suserga chroniškai, o kai kurie būna taip sutrikę, kad tiesiog pavėluoja gauti opą, išsekimą ar infarktą.

Dabar atleiskite man už silpnumą. Po visų šių gilių įžvalgų turiu prisipažinti, jog esu gerokai palaužta, pasidavusi individualizmui ir pesimizmui, todėl dabar vis dėlto pasakysiu tai, ko nereikėtų sakyti, kas nepakels jūsų dvasios: nepaisant šio kūrybinio pakylėjimo medicinos įstaigose, akivaizdaus pagyvėjimo visuomenės ir šeimos gyvenime ir kitokių akivaizdžiausių privalumų, vis viena nedrąsiai kyla klausimas: ar taip jau bus visą laiką? Ir ką daryti, kad šis naivumas, girdėjau, kiekvieną pavasarį apima ne tik mane? Ypač tuos tėvelius, kurie per neapsižiūrėjimą augina du ar net keturis vaikelius, ypač mokytojus, kurie to paties naivumo atmainos apsėsti mina EGZAMINŲ KOMISIJOS slenkstį, nuolankiai kaulydami nebesunkinti užduočių, nes patys jas su didžiuliu vargu įveikia. Netikite? Guldau galvą - vienas pripažintas matematikos mokytojas šiais metais turėjo neapdairumo savo mokiniams tarstelėti, kad prie egzaminų užduočių pats „gerokai pasėdėjęs“, o prieš kai kurias iš jų jau kone buvo sudėjęs ginklus. O sprendė sau namie, už lango čiulbėjo paukštukai, krykštavo anūkėliai, pro durų apačią veržėsi salsvas troškinamos vištienos kvapas – kitaip sakant, į jį nesikėsino nei tas krokodilas laikas, nei šimtabalė vertinimo sistema, nei jam „atia“ mojo išsvajoti universiteto ar kolegijos rūmai...

Kas keisčiausia, labai panašia naivumo liga, tik kažkokia išvirkščia, man regis, serga ir priešo kariuomenė, t.y. - uolūs užduočių kūrėjai. Kiek kartų girdėjau ir mačiau, kaip jie atlaidžiai šypsosi tiesiai į akis ar gyvą eterį ir kartoja vis tą pačią užburiančią, neprakalamą, neišminuojamą frazę: užduotys buvo tikrai nesunkios, septintos klasės lygio. Kryžiavokitės kiek norit, kad jūsų vaikai matematikos olimpiadose laurus skynė, kad po istoriją plaukioja kaip po nusekusią Žeimeną, kurioj ir per potvynį irklų nereikia, - nepadės. Pasikvieskite į savo akis budinčias ašaras, tylėdami ir nekūkčiodami gailiai verkite priešais EGZAMINŲ KOMISIJOS langus – anapus langų niekas nesuvirpės. Visi susirinkit į Vingio parką, pribraižykit didelių plakatų, kiekvienas pasiimkit po ruporą ir garsiai rėkit – neišgirs. Susiimkit rankom nuo Biržų iki Australijos ir Naujosios Zelandijos – nepastebės. Vis tiek matysite tas atlaidžias šypsenas ir permatomo švarumo akis, vis vien girdėsite tą magišką čiulbesį: užduotys buvo tikrai nesunkios, septintos klasės lygio. Ir dar patys apsiverksite nuo skaidrumo - taip jų gaila pasidaro, tų mūsų vaikų intelekto architektų, taip graudu, kad niekas jų nesupranta... Imi tada ir pagalvoji - ir kodėl jais nepatikėti? Jei jūs kasdien laipiotumėte po Everestą, Bražuolės piliakalnis jums atrodytų nulis. Tuštuma. Burbulas. Patys kalti, kam gimėt lygumoj. Prisimenat klasiką? Raždionnyj polzatj...

Ir vėl nurimau. Jau gal sveikstu? Na, žinoma, turiu lengvinančių aplinkybių - užauginau tik vieną dukrą. Tai protinga moteriškė – tyliai sau pagalvojau. Na, išsiliesiu iki dugno. Būkim "biedni", bet teisingi: vieną trūkumą šitoji abitūrinė misterija vis dėlto turi: gimstamumo rodikliai Lietuvoje artimiausiu metu, jums pasakysiu, greičiausiai neaugs. Žinot, baimė toks dalykas, kuris pilietinį sąmoningumą be vargo sudoroja, ypač Lietuvoj. Todėl nesunku nuspėti, kad praėjus vos keliems dešimtmečiams paskutinės demografinės krizės (egzaminų) aukos lėtai, tyliai, drebėdamos dings nuo žemės paviršiaus. Geriausiu atveju – jau pramintais takeliais ir vieškelėliais ištekės į Vakarus ir Rytus. Kur šilčiau. Kur meilės jaunuomenei daugiau. Kur apokaliptinės egzistencinės krizės dantys ne tokie aštrūs - dengti tailandietiškų perlų perlamutru, amerikietiškomis šypsenomis ar atšipinti ispaniškų pomidorų. Atia, kaip įprasta sakyti. Krausiuos ir aš terbikes. Anūkėliai ne už kalnų marių.

© 2005 "XXI amžius"