„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2005 m. birželio 23 d., Nr. 25


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ar reikalinga Lietuvai Liaudies partija?

Andrius NAVICKAS

Bernardinai.lt vyr. redaktorius

Andrius NAVICKAS

Tuos, kurie, perskaitę šio teksto pavadinimą, sunerimo, jog agituosiu už dar vienos partijos steigimą, turiu nuraminti – esu tvirtai įsitikinęs, kad svarbiau rūpintis jau egzistuojančių partijų kokybe nei kurti naujas. Šiandien svarbiau ne kurti pažadus, galinčius kuriam laikui suvilioti rinkėjus, bet siekti didesnio skaidrumo politiniame gyvenime. Jei norime, kad politinės partijos išsikovotų deramą pagarbą, pirmiausia būtina, kad skirtingi partijų pavadinimai reikštų realiai skirtingas (ir kartu atsakingas) alternatyvas. Jau beveik pripratome, kad egzistuoja kelios krikdemų, liberalų ar socialdemokratų partijos, kurios tarpusavyje kovoja aršiau nei su kitų politinių ideologijų atstovais. Savo ruožtu apie lyderį pagal UAB logiką suburtos politinėmis pasivadinusios organizacijos jau įrodė savo negyvybingumą.

Kuria kryptimi vertėtų mums judėti? Manau, kad labiausiai vertas dėmesio yra Europos parlamento partinis susiskirstymas. Kaip žinia, čia veikia trys pagrindinės politinės šeimos: Liaudies partijos, socialistų ir liberalų.

Dvi diferenciacijos ašys

Politinis Europos parlamento spektras nėra atsitiktinis. Jis atspindi dvi šių dienų pasaulyje partinei diferenciacijai svarbiausias ašis.

Viena vertus, skirtingi atsakymai pateikiami į klausimą – kiek valdžia turi kontroliuoti valstybėje vykstančius procesus? Ar svarbiau akcentuoti individualią iniciatyvą, savaimines bendruomenių galias, ar per įvairias socialines programas vykdomą gėrybių perskirstymą? Ką turėtume labiau vertinti – laisvę, atsakomybę - ar socialinę lygybę? Atsakymai šį klausimą leidžia skirti „dešinę“ ir „kairę“ ekonomines politikas. Tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais stebima atsakymų į minėtus klausimus panašėjimo tendencija. Kartu galima teigti, kad partinėje diferenciacijoje vis svarbesnė tampa kita ašis - skirtinga žmogaus laisvės ir moralinių vertybių vaidmens valstybės gyvenime samprata. Ar tradiciniai socialiniai institutai bei moralinės vertybės yra asmens laisvės sklaidos laukas, ar šios laisvės apribojimai? Ar valstybė turi rūpintis bendruoju gėriu ir remtis konkrečiu vertybiniu pagrindu - ar turi būti skrupulingai neutrali bet kokių pasirinkimų atžvilgiu? Ar gėjų porų santykiai gali būti prilyginti tradicinėms santuokoms? Ar valstybė gali riboti tokius dalykus kaip prostitucija, narkomanija, eutanazija, eksperimentai klonavimo srityje?

Liaudies partija – krikščioniškų vertybių politikoje bastionas

Jei skirtumai ekonominės politikos srityje paprastai atskiria socialistus nuo liberalų bei Liaudies partijos, tai antroji diferenciacijos ašis leidžia socialistams ir liberalams veikti išvien. Puolimas prieš Rocco Buttiglione aiškiai parodė, kad socialistai ir liberalai šiandien turi daug bendro, o Liaudies partija lieka vienintelis krikščioniškų vertybių politikoje bastionas Europoje.

Tai būtina įsisąmoninti ir Lietuvos politikams. Natūralu, kad, svarstydamos mokesčių politiką, Tėvynės sąjunga ir liberalcentristai (ar net liberaldemokratai) gali veikti kartu, tačiau ši vienybė pranyksta, kai išgirstame apie kai kurių liberalcentristų siūlymus įteisinti prostituciją, gėjų porų santykius ar žymios liberaldemokratės svarstymus, jog tradicinė šeima yra kalėjimas moteriai.

Stebint tai, kokie klausimai šiandien svarstomi kitose ES valstybėse, galima drąsiai teigti, kad, aprimus politinių skandalų vėtroms Lietuvoje, prasidės svarbios kautynės šeimos politikos, krikščioniškų vertybių vaidmens visuomenės gyvenime klausimais. Tai bus ne tik svarbus išbandymas krikščioniška vadinamai Lietuvos visuomenei, bet ir mūsų partinei sistemai. Matysime, ar krikščioniškas vertybes į savo programas mėgstančios įsirašyti Lietuvos partijos sugebės realiai šias vertybes apginti.

Konservatoriai ir krikščionys demokratai – neįvykusi sąjunga

Lietuvoje Liaudies partijos ideologijai atstovauja tiek Tėvynės sąjunga, tiek Lietuvos krikščionys demokratai. Tačiau, nepaisant bendros pozicijos daugeliu klausimų, šios partijos išlieka veikiau konkurentės nei partnerės.

Tiesa, 1996 – 2000 metais šios partijos bandė įrodyti, kad sugeba veikti kartu, suformavusios valdančiąją koaliciją. Tačiau, panašu, būtent to laikotarpio nuoskaudos labiausiai trukdo veikti kartu šiandien. Krikščionys demokratai prisimena, jog konservatoriai į juos žiūrėjo iš aukšto, menkai paisė jų nuomonės, o vėliau net apskritai perėmė Švietimo ir mokslo ministerijos valdymą. Konservatoriai savo ruožtu įsižeidę dėl krikdemų laikysenos 2000 metų Seimo rinkimuose. Tuometiniams krikdemų lyderiams buvo suteiktos dešiniesiems tradiciškai palankios rinkimų apygardos. Nepaisydami to, prieš pat rinkimus krikdemai viešai plūdo konservatorius.

Vėliau tarpusavio santykius dar pablogino LKDP jungimasis su Kaziu Bobeliu ir jo bičiuliais. Partijoje didžiulę įtaką turėjęs Petras Gražulis savo ruožtu nuosekliai kartojo, kad konservatoriai yra visų blogybių šaltinis. Santykius blogino ir nesutarimai kai kuriose savivaldybėse, kur konservatoriai ir krikdemai atsidūrė skirtingose politinių barikadų pusėse. Krikdemai negatyviai reagavo ir į tai, kad Tėvynės sąjungoje buvo įsteigta Krikščioniškųjų demokratų frakcija. Jie tai vertino kaip akivaizdų politinį prozelitizmą, bandymą klaidinti tradicinius krikdemų rėmėjus.

Priežasčių, kodėl krikdemai ir konservatoriai pastaraisiais metais nebuvo partneriai, galima rasti ir daugiau. Santykius apsunkina ir šiuo metu gana skirtingos politinio svorio kategorijos. Dalis konservatorių vadovybės, žvelgdama į mikroskopinius krikdemų reitingus, linkusi skelbti LKD mirtį. Savo ruožtu ir dalis LKD vadovybės yra įsitikinusi, kad vienintelis būdas užauginti partijos populiarumą – „atimti“ dalį konservatorių elektorato.

Beje, šiuo atveju bendram veikimui kliudo ne nuostatų skirtumas, bet tarpusavio nepasitikėjimas ir politinė buhalterija.

Konservatoriai ir krikdemai – panašumų kur kas daugiau nei skirtumų

Tiek Tėvynės sąjunga, tiek LKD neigiamai vertina tiesioginių merų rinkimų idėją, remia Prezidento kovą su oligarchais, laikosi griežtai provakarietiškų nuostatų užsienio politikoje. Taip pat sutampa ir raktiniai žodžiai, kai TS ar LKD vadovai apibūdina savo partijų nuostatas. Jie kalba apie šeimą, vertybes, pagarbą Bažnyčiai, bendruomenių svarbą.

Tam tikrą nuostatų skirtumą galima įžvelgti tik ekonominėje politikoje, kur krikdemai jau seniai palaiko progresyvinių mokesčių idėją. Kita vertus, konservatorių ekonominė politika daug lankstesnė nei liberalcentristų, todėl ir čia yra erdvė sutarti. Paklaustas, kaip vertina LKD, TS vadovas A. Kubilius teigia: „Tai labai nusipelnusi partija, šiuo metu išgyvenanti sunkų laikotarpį. Nematau didelių skirtumų tarp konservatyviosios ir krikščioniškosios demokratijos politinių ideologijų ir vertybių.“ LKD lyderis V. Stundys taip pat pripažįsta, kad ilgainiui Lietuvoje turėtų susiformuoti Liaudies partijos blokas. Tačiau jis skeptiškai vertina TS nuostatas krikdemų atžvilgiu. Pasak jo, susidaro įspūdis, kad TS paprasčiausiai nori „praryti“ LKD, per daug nesirūpindama krikščioniškosios demokratijos likimu.

Savo ruožtu A. Kubilius teigia, kad TS yra pasiruošusi tik ilgalaikiam bendradarbiavimui su LKD, bet skeptiškai vertina koaliciją vieniems rinkimams. Pasak jo, TS neketina būti LKD „taksi“ į Seimą. V. Stundys, atrodo, įsitikinęs, kad TS paprasčiausiai pragmatiškai gviešiasi krikščionių demokratų vardo, kurs išlieka svarbus, ypač provincijoje.

Vardan tos Lietuvos vienybė težydi?

Kaip galima būtų išeiti iš šios savotiško pato situacijos? Gal paprasčiausiai reikėtų kantriai laukti ir tikėtis, kad žmonės patys atsirinks? Kita vertus, ar pasyvus laukimas nesibaigs tuo, kad krikdemų balsas aidės politiniuose tyruose, o konservatoriams pritrūks jėgų (o kai kada - ir noro) nuosekliai ginti krikščioniškas vertybes politiniuose mūšiuose? Tėvynės sąjunga yra nevienalytė politinė jėga ir nuo santykių su LKD didele dalimi priklauso ir pačios TS tapatybės akcentai.

V. Stundys sakosi sunkiai įsivaizduojąs, kaip galima būti krikdemu liberalų ar konservatorių partijoje. Tačiau šiandien pirmiausia jis turėtų atsakyti į klausimą – ar šiandien Lietuvos politikai reikalingas Liaudies partijos bastionas? Jei taip, tai kitas klausimas – kaip jį turėtume formuoti?

Tikrai nemanau, kad šioje srityje gali pagelbėti greiti ir radikalūs sprendimai. Mechaninis krikdemų įsijungimas į Tėvynės sąjungą nėra tas pats, kas Liaudies partijos sukūrimas. Liaudies partija yra krikdemiškų ir konservatyvių politinių nuostatų lydinys. Šis lydinys formavosi ne vienus metus.

Tačiau tarp tylaus priešiškumo ir susiliejimo yra daug tarpinių variantų, kuriuos šiandien vertėtų išbandyti. Pavyzdžiui, bendras veikimas šeimos ar bendruomenių politikos srityje. Pasitikėjimą galima atstatyti tik dirbant kartu, užmezgus dialogą. Tikras dialogas yra ne tik kalbėjimas, bet ir klausymasis, ką pašnekovas nori pasakyti. Jei dešiniajame politiniame sparne toks dialogas prasidėtų, tai būtų ženklas visiems, kad Lietuvos politikoje vyksta ne kosmetiniai, bet esminiai pokyčiai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija