Lietuvos politikai nemėgsta pakelti akių nuo savo batų raištelių

Andrius Kubilius Eltos foto

Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius politikoje dalyvauja nuo pirmųjų Atgimimo dienų. Tai vienas retų Lietuvos politikų, kurie pradėjo „eiliniu“ (buvo Sąjūdžio sekretoriumi) ir nuosekliai užsitarnavo „generolo“ antpečius 1999 metais, kai tapo Premjeru. Dabar jis vadovauja didžiausiai opozicinei partijai ir yra formalus opozicijos lyderis Seime.

A. Kubilius jau yra išleidęs kelias knygas, parašęs kelis šimtus straipsnių bei davęs daugybę interviu. „Atodangos“ nusprendė A. Kubilių pakalbinti temomis, kurios rečiau svarstomos dabartiniame Lietuvos politiniame gyvenime. Politiko klausėme apie pamatus, ant kurių šiandien stovi Tėvynės sąjunga, ir apie galimus pokyčius politinėje dešinėje.

Tėvynės sąjungos oficialus pavadinimas apima daug skirtingų dėmenų: konservatoriai, krikščioniškieji demokratai, politiniai kaliniai ir tremtiniai – ką galėtumėte pavadinti visų šių dėmenų bendruoju vardikliu?

Bendriausias vardiklis yra Tėvynės sąjunga – iš Sąjūdžio paveldėtas idealizmas ir valstybės reikalų pirmenybės suvokimas. Taigi, nevengiant skambesnių žodžių, Lietuva ir yra tas bendrasis vardiklis.

Sąjūdžio paveldas apibrėžia ir bendrą vertybių sistemą, kurią visų pirma apibūdinčiau kaip mažiausiai soviemečio paveiktų žmonių vertybių sistemą. Konservatyvioji ideologija, jos dėmesys valstybės ir tautos stiprumui, bendruomenės ir šeimos gyvybingumui, laisvei ir iniciatyvai, suvokiant, kad laisvė negali neturėti savo ribų, apibrėžtų visuomenės moralės kodeksuose, - tai yra tos idėjos, kurios mus vienija. Kaip vienija ir siekis greičiau atsikratyti sovietinio palikimo.

Savo kalbose ne kartą apeliavote į JAV patirtį. Tai nėra labai įprasta Lietuvoje. Kuo Jus traukia ši patirtis? Kokį postūmį Lietuvos politikai galėtų duoti artimesnė pažintis su neokonservatizmo tradicija?

Lietuvos politikai paprastai nemėgsta pakelti akių nuo savo batų raštelių ar savo parapijos reikalų. Mes nematome Lietuvos platesniame kontekste. Todėl ir partijos sunkiai įsilieja į globalių politinių diskusijų kontekstą.

Mes bandome šį atsilikimą įveikti. Šiandien Amerikos neokonservatoriai, vadovaujami G.W.Bush‘o, mano įsitikinimu, visame Vakarų pasaulyje diktuoja modernios politikos madas, labai glaudžiai prisirišdami prie Europoje ir Lietuvoje dar menkai madingų šeimos, bendruomenės, moralinių vertybių, prie krikščioniško tikėjimo vertybių. Mane žavi amerikiečių neokonservatorių gebėjimas vertybių pasirinkimą pagrįsti labai gilia filosofine ir gyvenimiška analize bei pastangos vertybes ne vien tik deklaruoti, bet ir imtis labai konkrečių politikos žingsnių ir iniciatyvų, kad tokios vertybės ir realiame gyvenime būtų apgintos ir sustiprintos.

Kaip galėtume nusakyti neokonservatizmo esmę?

Neokonservatizmas yra moderni pastanga grįžti prie konservatyviosios ideologijos pamatų, bet jau moderniame pasaulyje.

Neokonservatoriai išlaiko visas konservatoriams būdingas vertybes – stipri valstybė, laisva rinka, tačiau neokonservatizmas gimė kaip atsakas į modernios valstybės sukurtas problemas, iš kurių neokonservatoriai išskiria šeimos instituto silpnėjimą ir elgesio skurdo plėtrą. Neokonservatoriai šias problemas kildina iš XX a. 6-ojo dešimtmečio vykdytos netinkamos socialinės politikos bei perdėto žmogaus teisių sureikšminimo. Neokonservatizmas, kaip ir klasikinis konservatizmas, nuo kitų dviejų didžiųjų ideologijų - liberalizmo ar socializmo kaip tik ir skiriasi savo ypatingu dėmesiu tarp asmens ir valstybės esančioms tarpinėms struktūroms - šeimai, bendruomenei, bažnyčiai, kuriose išsaugomos iš kartos į kartą perduodamos moralinio kodekso normos.

Kodėl, Jūsų manymu, Lietuvoje taip mažai ideologinio pobūdžio diskusijų, bet tikrai daug skandalų? Kažkada siūlėte, kad Seimas turėtų tapti debatų vieta, tačiau vėliau apie šią idėją jau nieko nebuvo girdėti?

Ideologinių diskusijų mažai, nes mažai partijų ir politikų, kurioms tai rūpėtų. Kai tai nerūpi politikams, tai nerūpi ir visuomenei. Visą laiką siūliau ir toliau siūlau, kad Seime būtų randama laiko ir jėgų gilesnėms diskusijoms apie svarbias problemas. Tačiau tam reikia ramesnio laikotarpio, taigi turime sulaukti laiko, kai Lietuvos politikoje sumažės skandalų.

Gal galėtumėte išvardinti tai, kas vienija Tėvynės sąjunga su liberalcentristais, ir tai, kas skiria?

Labiausiai vienyti galėtų požiūris į ekonomiką, kur tradiciškai didelio skirtumo tarp konservatorių ir liberalų Vakarų demokratijose būna nedaug. Tačiau konservatoriai ir liberalai nesutaria dėl socialinių reikalų – šeimos ir bendruomenės svarbos bei moralinių reikalų – liberalams moralės norma yra asmeninis apsisprendimas, konservatoriui tai – visuomeninė vertybė.

Šiandienėje Lietuvoje mus galėtų vienyti ir bendras požiūris į postsovietinį nomenklatūrinį – oligarchinį veikimą politikoje, bet liberalai turėtų visų pirma pritarti Prezidento pareiškime išsakytoms nuostatoms. Šiandien tai, kad liberalai vis dar negali paremti Prezidento, mus labiausiai ir skiria. Tikiuosi, kad laikinai.

Kaip vertinate Lietuvos krikščionis demokratus? Valentinas Stundys pabrėžia, kad konservatoriai labai iš aukšto žiūri į krikdemus ir tai trukdo šioms partijoms susikalbėti. Ką galėtumėte atsakyti?

Krikščionis demokratus vertinu kaip Lietuvos istorijai - taip pat ir naujausių laikų - daug nusipelnusią partiją, tačiau dabar, po klaidingo klaidžiojimo su buvusia vadovybe, išgyvenančią sunkų laikotarpį.

Nematau didelių skirtumų tarp konservatyviosios ir krikščioniškosios demokratijos politinių ideologijų ir vertybių, ypač prisimenant, kad kartu priklausome tai pačiai Europos Liaudies Partijos šeimai. Visą laiką atvirai sakiau, kad nematau jokios prasmės mūsų partijoms Lietuvos politikoje dalyvauti atskirai. Ne vieną kartą siūlėme tai aptarti ir krikščionių demokratų vadovybei, sudarėme specialią darbo grupę, kuri turėtų derinti mūsų pozicijas, tačiau iš krikščionių demokratų vadovybės nesulaukdavome jokių aiškesnių atsakymų.

Kiek suprantu, krikščionys demokratai ieško kitokių saviraiškos Lietuvos politikoje būdų. Mes savo ruožtu esame aiškiai pasakę, kad aljansų tik rinkimams nesudarinėsime ir nemokamu „taksi“ rinkimams nesiruošiame būti. Šiandien nedrįsčiau spėti, kiek dar reikės laiko, kad mes bent pradėtume tartis, jau nekalbant apie susitarimus.

Prieš kurį laiką V. Landsbergis labai kritiškai įvertino pilietinį judėjimą „Kitas pasirinkimas“. Kaip šį judėjimą vertinate pats?

Džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau įvairių pilietinių iniciatyvų, kurios žadina mūsų visuomenę. Tačiau blogai būtų, jeigu žadinimas pavirstų tik susitapatinimu su visuomenės nuotaikomis – tai tenka pastebėti ir kai kuriose šio judėjimo lyderių kalbose.

Nelabai laimingi žmonės dažnai nori girdėti, kad Lietuvos politikoje viskas blogai, kad visos partijos yra absoliutus blogis; su tokia auditorija bendraujančiam oratoriui labai patogu pritarti žmonių nuomonei ir dar ją pakaitinti. Taip praėjusiais metais darė Viktoras Uspaskichas, prieš tai Rolandas Paksas; nenorėčiau, kad „Kitas pasirinkimas“ būtų tik naujas pasirinkimas tiems, kurie pamėgo tokias kalbas girdėti.

Esate vienas iš Lietuvos politikos senbuvių. Kaip nutiko, kad, būdamas fizikas, atsidūrėte politinių įvykių epicentre? Ar dėl to nesigailite?

Tiesą sakant, fiziką palikau taip seniai, kad jau baigiu užmiršti, kad kažkada buvau fiziku. Savo profesinėje veikloje jau daugiau metų esu politikoje nei išbuvau fiziku. O fiziką mesti privertė Sąjūdis, o kodėl ir kaip atsidūriau jame – pakankamai atsitiktinai, bet gal tokia buvo likimo valia.

Ar turite politikų, kuriuos galėtumėte vadinti savo idealu? Kokios savybės, Jūsų galva, svarbiausios politikui?

Tiesa sakant, niekad apie tai negalvojau, tačiau politikoje mokiausi iš V.Landsbergio, M.Laurinkaus, Č.Stankevičiaus, E.Jarašiūno ir daugelio kitų bendražygių, o kai atradau konservatizmo grožį – pamėgau didžiuosius konservatorius – W.Churchilį, M.Thatcher, R.Reaganą, G.W.Bushą.

Neseniai sakėte, kad Tėvynės sąjunga yra padariusi nemažai klaidų, iš kurių bando mokytis. Kokias svarbiausias klaidas galėtumėte įvardinti? Kaip galėtumėte pagrįsti, jog iš tiesų bandote iš jų mokytis?

Klaidų buvo padaryta nemažai ir įvairių – pradedant politinėmis ir baigiant moralinėmis, etinėmis. Kitaip nei kitos partijos, esame ne kartą kritiškai tai vertinę, o tai reiškia - dedame pastangas iš savo klaidų mokytis.

Nesėkmingai mums baigėsi G.Vagnoriaus laikotarpis, nepastebėjome R.Pakso dvilypumo, susidurdavome su žmonėmis, kurie neišlaikydavo valdžios ir padorumo egzamino. Ne visada ir partijos veikla būdavo grindžiama skaidriais pagrindais. Todėl neseniai ir patvirtinome „Sąžiningos politikos paktą“, siekdami tokiu būdu pasimokyti ir iš savo, ir iš svetimų klaidų. Artimiausi išbandymai parodys, ar pasimokėme, ar taikome sau naujus įsipareigojimus principingai ir griežtai.

Kalbino Tomas Gruodis

© 2005 "XXI amžius"