"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2002 m. gruodžio 18 d., Nr. 45 (45)

PRIEDAI







ES plėtra iškėlė milžiniškos Sąjungos valdymo klausimą

Po dešimtmečio nepasitikėjimo ir abejonių savimi 2002–ieji buvo įsimintini Europos Sąjungai – sklandžiu bendrosios valiutos euro įsivedimu pirmąją Naujųjų metų dieną prasidėję metai baigėsi istoriniu susitarimu dėl naujųjų narių priėmimo 2004 metais. Tačiau didžiulis Europos šuolis į priekį reiškia ir šuolį į nežinią. Ateinančius metus penkiolika narių Sąjunga praleis mėgindama išsiaiškinti, kaip ji funkcionuos, kai prie stalo sėdės 25 ar daugiau valstybių atstovai.
„Po plėtros dabar bus imtasi Sąjungos valdymo. Plėtra yra neįsivaizduojama be valdymo reformos“, – penktadienio vakarą, nusprendus atsiverti dešimčiai naujųjų valstybių daugiausia iš Rytų Europos, pareiškė Vokietijos federalinis kancleris Gerhardas Šrioderis. Tiesa, tai lengviau pasakyti negu padaryti.
„Gimė nauja Europa“, – penktadienį pasibaigus Kopenhagos susitikimui paskelbė Danijos ministras pirmininkas Andersas Fogas Rasmusenas. Jis sakė, kad ES vadovai „užvertė vieną tamsiausių ir kruviniausių puslapių Europos istorijoje“. „Europa išskleidė sparnus į laisvę, klestėjimą ir taiką. Tai tikrai didinga akimirka Europos Sąjungai“, – kalbėjo premjeras. Vokietijos užsienio reikalų ministras Joška Fišeris sakė, kad „tai – neabejotinai šaltojo karo pabaiga“. „Susitikimas buvo dramatiškas ir istorinis. Tai buvo nepaprastas viršūnių susitikimas“, – pažymėjo Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tonis Bleiras.
ES naujokės džiaugėsi savo naryste, kaip daugelio dešimtmečių svajonių kulminacija. „Pagaliau mūsų žmonės nusimetė Jaltos grandines“, – pareiškė Lenkijos ministras pirmininkas L.Mileris.
ES galiausiai pavyko įtikinti kandidates pasiūlius nemažai finansinių privalumų ir padidinus pradinį 40,4 milijardo eurų žemės ūkio subsidijų ir paramos paketą. Lenkija užsitikrino papildomus 108 milijonus eurų griežtesnėms pasienio kontrolės priemonėms, Europos Sąjunga taip pat pakeitė Lenkijos pieno kvotas ir padidino finansavimą ūkininkams. Čekija gavo papildomus 100 milijonų eurų. Visos kitos valstybės gavo mažesnes pinigų sumas.
Dabar Kopenhagos susitarimą turės ratifikuoti parlamentai daugelyje valstybių kandidačių ir 15 dabartinių ES narių. ES vadovai nutarė, kad kiek labiau atsilikusios Bulgarija ir Rumunija į ES bus pakviestos 2007 metais.
Po vadovų sprendimo Kopenhagoje ES narių skaičius išaugs iki 25, o gyventojų skaičius padidės 20 procentų – iki 450 milijonų, bus sukurta ekonominė milžinė, galėsianti konkuruoti su JAV.
ES lyderiams per praėjusius penkerius metus dukart nepavyko reformuoti savo sudėtingų institucijų, siekiant prieš planuojamą plėtrą supaprastinti sprendimų priėmimo mechanizmą, padidinti ekonominę integraciją ir tarptautinėje arenoje kalbėti vienu balsu.
Galbūt prieštaringiausią sprendimą Kopenhagos viršūnių susitikimo dalyviai priėmė nusprendę pradėti stojimo derybas su Turkija, jei ši iki 2004 metų pasieks esminės pažangos žmogaus teisių apsaugos ir demokratijos srityje. Atitinkamai ES lyderiai netiesiogiai davė suprasti, kad po dešimtmečio ar panašiai ES gali ribotis su tokiomis valstybėmis kaip Iranas, Irakas ir Sirija.
2003–ieji suteiks galbūt paskutinę progą supaprastinti ES valdymą, nes to nepadarius ją gali ištikti visų didžiųjų imperijų – pradedant senovės Graikija ir Roma ir baigiant XIX amžiaus kolonijinėmis valstybėmis bei buvusia Sovietų Sąjunga – likimas.
Išeitį turi pasiūlyti buvusio Prancūzijos prezidento Valeri Žiskar d'Esteno vadovaujamas Konventas, iki birželio mėnesio ketinantis pateikti išsiplėtusios ES konstitucijos projektą. Tačiau tik laikas parodys, ar 105 narių forumas pajėgs prieiti prie bendros nuomonės dėl radikalaus ES struktūrų reformos ir ar ES narės sutiks su atitinkamais siūlymais, ar sušvelnins juos per tarpvyriausybines derybas.
Didžiuosius ES projektus – bendrosios valiutos įsivedimą nuo Lisabonos iki Helsinkio ir šaltojo karo žaizdų išgydymą – praeityje dažnai temdė nesutarimai dėl biudžeto formavimo, paramos žemės ūkiui reformos ir santykių su Iraku.
Taip pat ir Konvente ryškiai jaučiamos skirtingos srovės.
Dauguma dabartinių narių, pirmiausia tos, kurios įsivedė eurą, yra už glaudesnę integraciją ir nori, kad daugiau sprendimų būtų priimama balsų dauguma. Garsiai savo interesus ginanti mažuma su Didžiąja Britanija priešakyje reikalauja, kad nacionalinių šalių vyriausybės išsaugotų savo įgaliojimus ir galėtų vetuoti svarbius sprendimus.
Mažosios valstybės narės stoja už federalinę ES, kurioje stipri Europos Komisija gintų bendrus interesus ir užkirstų kelią didžiųjų narių „diktatūrai“. Dauguma didžiųjų valstybių savo ruožtu geidžia didesnės įtakos, kuri atitiktų jų ekonominę ir karinę galią.
Iš dešimties valstybių, kurios į ES įsilies 2004 metų gegužės 1 dieną, devynios yra „mažylės“, kai tuo tarpu beveik 40 mln. gyventojų turinti Lenkija laiko save lygiaverte Prancūzijai, Ispanijai ar Italijai.
ES sutartyse įtvirtintą valstybių narių lygybės principą vis sunkiau derinti su skirtinga jų ekonomine gerove ir skirtingo dydžio ginkluotosiomis pajėgomis. Pastaruoju metu ES integracijos iniciatorių vaidmenį susigrąžinusios Vokietija ir Prancūzija siekia įveikti šiuos prieštaravimus ir sausį, minėdamos Vokietijos ir Prancūzijos draugystės sutarties pasirašymo 40 metų sukaktį, ketina pateikti savo bendrus pasiūlymus.
Daugelis organizacinių sunkumų kyla dėl ES dydžio ir vis didėjančios įvairovės. ES lyderių grupinė nuotrauka, anksčiau primindavusi kompaktišką futbolo komandą, dabar labiau primena universiteto absolventų susitikimą.
Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras po Kopenhagos konferencijos pasakė, jog padidėjusi ES bus „fundamentaliai kitokia Europa“. Dauguma naujųjų narių „pritaria britiškajai Europos perspektyvai, kad ji turėtų būti susivienijusių ir suvereniai bendradarbiaujančių tautų sąjunga“. Glaudesnės integracijos šalininkai seniai kaltina Didžiąją Britaniją ir kitas valstybes siekiant plėtros egoistiniais tikslais, tikintis paversti ES tik laisvosios prekybos zona.
V.Ž. d'Eestenas lapkričio mėnesį spaudai pareiškė, jog tie, kas pritaria musulmoniškosios Turkijos integracijai į Europą, yra „Europos priešininkai“. Dar visai neseniai Briuselio pareigūnai patyliukais kalbėjo: Turkijai reikėtų mandagiai pasakyti, kad ji niekada netaps ES nare. „Klausimą reikėtų kelti taip: ne kokia Turkija gali įstoti į Sąjungą, bet kokia Sąjunga gali integruoti Turkiją“, – sakė vienas diplomatas.
Geopolitika ir stiprus JAV spaudimas viską pakeitė. Atsižvelgdami į rugsėjo 11–osios teroro išpuolius prieš JAV ir turėdami omenyje galimą karą su Iraku, ES lyderiai dabar nusprendė, jog su modernia musulmoniška demokratija reikia palaikyti draugiškus santykius. Savo padarė ir daug europiečių suerzinęs, tačiau aktyvus JAV prezidento Džordžo Bušo įsikišimas.
Tačiau atsakymas į klausimą, kokia turėtų tapti ES, kad sugebėtų integruoti 68 mln. turkų, kurių pajamos tesudaro 20 proc. europiečių pajamų, dar nėra žinomas. „Jaučiamės apsvaigę, – sakė vienos ES narės užsienio reikalų ministras, prašęs neskelbti jo pavardės. – Yra taip, lyg ES būtų pradėjusi leistis nuo kalno rogutėmis ir staiga supratusi, kad sustoti nebeįmanoma“.

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija